„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

2–4 tūkstančių litų alga kaime: šiandien utopija, rytoj – jau realybė?

„Žmonės kaime turi užsidirbti tiek, kad gyventų kaip mieste – 2–4 tūkst. litų per mėnesį“, – sako Baltijos paramos fondo direktorius Arūnas Svitojus. Skamba utopiškai? Tačiau vadovaujantis pasaulio mokslininkų prognozėmis tai atrodo labai realu. Jei gyventojų skaičius planetoje ir toliau augs taip sparčiai, po poros dešimtmečių pasieksime kritinę ribą: trūks ir vandens, ir maisto. Vadinasi, net smulkūs ūkininkai gyvens geriau už miestiečius.
Arūnas Svitojus
Arūnas Svitojus / 15min.lt/Juliaus Kalinsko nuotr.

Nepriklausomybės priešaušryje A.Svitojus apsigynė mokslų daktaro disertaciją biotechnologijų srityje. 1991 metais dar nė 30-ies neturintis vyras pradėjo dirbti Žemės ūkio ministerijoje (ŽŪM) ir tapo Veislininkystės inspekcijos viršininku.

„Aštuonerius metus dirbau kaip mokslininkas, dar aštuonerius – kaip sausas biurokratas, o po to perėjau į nevyriausybinį sektorių“, – pasakoja pašnekovas.

Karvės, bulvės, grūdai – tuo fantazija baigiasi

A.Svitojus ėjo Jungtinių Tautų eksperto pareigas ir dirbo maždaug 60 pasaulio šalių daugiausia Afrikoje ir Azijos valstybėse: Čečėnijoje, Afganistane, Turkmėnijoje, Uzbekijoje, Tadžikijoje, Kazachstane.

Be to, jis yra aktyvus įvairių tarptautinių organizacijų ir komitetų narys. Prieš porą savaičių Vienos katedroje lietuvis buvo įšventintas į Vyno riterių ordiną, jo krūtinę papuošė sidabro grandinė su kryžiumi.

Sovietmečiu buvome išmokyti melžti karvę, auginti bulves ir grūdus. Viskas – tuo fantazija ir baigiasi. O stručiai? Sliekai, sraigės, grybai, kukurūzų burbuolės, pupelės, žirniai?!

Tačiau pagrindine savo misija A.Svitojus įvardija socialinės atskirties Lietuvoje mažinimą. Jis sako, kad atgavus Nepriklausomybę dingo žmonių gebėjimas suvokti, kaip reikia dirbti ir būti versliam. Todėl didelė dalis šalies gyventojų skęsta skurde.

„Sovietmečiu buvome išmokyti melžti karvę, auginti bulves ir grūdus. Viskas – tuo fantazija ir baigiasi. O stručiai? Sliekai, sraigės, grybai, kukurūzų burbuolės, pupelės, žirniai?! Visokių verslų galima plėtoti tiesiog savo sodelyje“, – įsitikinęs A.Svitojus.

Užuot drąsinę – nurašome

Lietuvos regionai gali naudotis įvairiais finansiniais resursais ir ES struktūrinių fondų parama.

„Bandome sudaryti fondų galaktikų žemėlapį. Įvairiai plėtrai per metus ES bendrijos narėms skyrė daugiau nei 140 mlrd. eurų: investicijoms, inovacijoms – viskam. Lietuva pasinaudojo tik maža to dalele, nes žmonėms trūksta žinių ir gebėjimų.

Arūnas Svitojus (kairėje)
Asmeninio albumo nuotr./Arūnas Svitojus (kairėje) įšventintas į Vyno riterių ordiną.

Struktūriniai pinigai buvo nukreipti į didžiuosius verslus ir stambius ūkius, o šeimos ir smulkusis verslas paliktas nuošalyje. Kaimo žmogus savo idėjoms negauna katalizatoriaus: jei jam reikia 10–20 tūkst. litų, kad, tarkime, kaimo seniūnijoje atidarytų padangų keitimo cechą, iki paramos jis neprisikas – nei per banką, nei per projektą. Projektus administruojančioms agentūroms daug paprasčiau išdalyti po milijoną litų keliems verslininkams: mažiau projektų – mažiau kontrolės, geriau parodyti efektą“, – svarsto A.Svitojus.

Užuot gerbę ir padėję, mes nurašome tuos žmones. Ir visai be reikalo, nes kaimiškose vietovėse gali būti daug galimybių verslui: tereikia žmones šviesti, mokyti ir padrąsinti juo užsiimti.

Todėl, pasak jo, tik 5 proc. ES paramos pasiekia paprastą, bet iniciatyvų žmogų.

„95 proc. tik girdi, kad pinigai ateina. Būtent jiems reikia padėti. Miestiečių įsivaizdavime kaimas prasigėręs, ten vien beraščiai ir neišsilavinę gyventojai. Politikai į kaimą irgi nemato reikalo investuoti, girdi, jaunimas jau emigravo, o seniai išmirs ir kaimo iš esmės nebeliks. Užuot gerbę ir padėję, mes nurašome tuos žmones. Ir visai be reikalo, nes kaimiškose vietovėse gali būti daug galimybių verslui: tereikia žmones šviesti, mokyti ir padrąsinti juo užsiimti“, – aiškina A.Svitojus.

Kaimo žlugdymo politika

Kadaise Kazimira Prunskienė A.Svitojų vadino diversantu, o premjero pareigas ėjęs Algirdas Brazauskas kumščiu šokdino stalą. Mat tuo metu, kai valstybės politika kaimo žmones mygė atsisakyti gyvulių ir dirbamos žemės, mokant išmokas, Baltijos paramos fondas važinėjo po Lietuvą ir dovanojo kaimiečiams veršingas telyčias.

Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Žalosios karvės
Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Žalosios karvės

Po poros mėnesių atsiradus veršeliui, žmogus jį paaugindavo ir padovanodavo kitai šeimai. Šioji, sulaukusi prieauglio, veršiuką irgi padovanodavo kaimynui. Projektas prasidėjo daugiau nei prieš 10 metų, tačiau dalijimosi tradicija nenunyko. Dabar bendruomenės keičiasi ir triušiais, vištomis, kiaušiniais, bulvėmis.

Žmonės kaime geria ne todėl, kad skanu, o todėl, kad neturi už ko užsikabinti. Gėrimas jiems yra darbas.

„Žmonės buvo raginami atsisakyti gyvulių, tačiau niekas jų nepamokė, o ką daryti toliau. Ką veikti? Iš ko gyventi? Juk ta karvė išmaitino šeimą! Tai buvo kaimo žlugdymo politika, iš kurios nieko nepasimokyta.

Dabar ministras iš viršaus nuleidžia įsakymą išpjauti Lazdijuose visas kiaules, bet nepasiūlo jokios alternatyvos: auginkit avis, perdirbkit grybus ar pan. Jei liepi ką nors sunaikinti, turi investuoti į žmogaus perkvalifikavimą, antraip jis eis į darbo biržą, mes mokėsime pašalpą ir sakysime – tinginys. Žmonės kaime geria ne todėl, kad skanu, o todėl, kad neturi už ko užsikabinti. Gėrimas jiems yra darbas“, – įžvalgomis dalijasi A.Svitojus.

Įsivaizduoja žinantys viską, bet nieko neišmano

Baltijos paramos fondas įgyvendina kaime gyvenančių žmonių švietimo projektus, moko juos verslumo. Į seminarus susirenka sudėtinga, skeptiškai nusiteikusi publika – dažniausiai ilgalaikiai bedarbiai. Į lektorius jie žiūri ironiškai: ir ko gi jūs, nieko neišmanantys miestiečiai pasakoriai, mus išmokysite? Apie kokį dar verslumą sapaliosite?

„Kaimo žmogus įsivaizduoja, kad apie žemės ūkį žino viską. Sako, mačiau, kaip senelis augino avis, vadinasi, galėčiau ir aš. O aš klausiu: „Jei mano senelis buvo lakūnas ir mačiau, kaip jis skraidė, vadinasi, atsisėdu į lėktuvą ir skrendu?“

Iš tikrųjų nei apie gyvulius, nei apie žemės ūkio kultūras šiandienis kaimas beveik nieko neišmano: nežino, nei kiek karvė turi skrandžių, nei kiek laiko trunka kiaulės nėštumas, nei ką ėda triušiai. Juos šeria morkom ir kopūstais, nes taip matė animaciniame filme“, – stebisi pašnekovas.

Kęstučio Vanago/BFL nuotr./Triušiai
Kęstučio Vanago/BFL nuotr./Triušiai

Jis pažymi, kad kopūstai triušius pražudo – jie išsipučia ir pastimpa. „Karvės irgi auga tarsi savaime: pririšau, žolę nuėdė – ir viskas. Bet kokia tai žolė? Karvei pienas ant liežuvio, todėl jai reikia ir grūdų, reikia skaičiuoti, kiek angliavandenių, baltymų, riebalų yra pašare. Šiene turi būti pakankamai vitaminų“, – aiškina A.Svitojus.

O ir tik primelžti pieno neužtenka: reikia galvoti, ką su juo toliau daryti, rinkodaros schemą kurti, pardavimus organizuoti.

Iš tikrųjų nei apie gyvulius, nei apie žemės ūkio kultūras šiandienis kaimas beveik nieko neišmano: nežino, nei kiek karvė turi skrandžių, nei kiek laiko trunka kiaulės nėštumas, nei ką ėda triušiai.

„Maždaug dešimtadalis seminarų dalyvių pasinaudoja patarimais ir tampa pakankamai stipriais ūkininkais ar verslininkais. Vienam visiškai nepasiseka, o aštuoni gauna postūmį ir pamažu juda į priekį“, – apibendrina A.Svitojus.

Dvaras – pirmiausia ūkinis vienetas

Kiekviena bendruomenė turi galvoti, kaip užsidirbti pinigų. „Kaimo žmonės turi užsidirbti tiek, kad gyventų kaip mieste – 2–4 tūkst. litų per mėnesį“, – sako A.Svitojus. Kaip tai padaryti?

A.Svitojus dalijasi ne vadovėline tiesa ar medžiaga iš seminarų skaidrių, bet asmenine patirtimi.

2004 metais jis įsigijo anuomet visišką griuveną – apleistą ir sunykusį Saldutiškio dvarą Utenos rajone. Be langų, durų, stogo, be šildymo.

Dvaro eksterjeras ir interjeras jau atkurti. Tam prireikė dešimtmečio, mat A.Svitojus ėjo sunkesniu keliu – dirbo su restauratoriais. Sluoksnis po sluoksnio buvo atverti polichrominiai piešiniai ir dvaras ėmė alsuoti autentika. 

15min.lt/Juliaus Kalinsko nuotr./Arūnas Svitojus
15min.lt/Juliaus Kalinsko nuotr./Arūnas Svitojus.

„Daug kas siūlė daryti komerciškai – sienas nudažyti baltai ir nuomoti vestuvėms“, – neslepia A.Svitojus. Tačiau tai jam netiko. Jis žinojo, kad dvarai pirmiausia buvo ūkiniai ir ekonominiai vienetai, o tik po to kultūriniai židiniai.

„Dvaras buvo miškų teritorijoje, todėl turėjo kelias lentpjūves, valdė geležinkelių akcijas. Norėjome, kad ir dabar bendruomenei jis kurtų ekonominę naudą“, – sako Pilių ir dvarų asociacijos prezidento pareigas einantis A.Svitojus.

Kontrolė žlugdo iniciatyvą

Saldutiškyje gyvena apie 300 žmonių. Jaunų šeimų gretos smarkiai retėja. Kadaise kaimo mokykla buvo statyta 450 vaikų, o dabar, uždarius keturias aplinkines mokyklas ir iš jų suvežus vaikus, susidaro vos 70–80 mokinių.

Mes, deja, užsidedame žymiai aukštesnius kontrolės standartus nei reikalauja ES, todėl daug ko negalime daryti.

„Viską lemia darbų stoka“, – konstatuoja dvaro šeimininkas. Tačiau atkūręs dvarą jis niekada nenorėjo užsisklęsti nuo miestelio bendruomenės. Priešingai, kūrė planus, kaip ją įtraukti į dvaro veiklas.

Taip kilo mintis dvare atkurti senąją Mažojoje Lietuvoje augintų avių – škudžių – veislę. Dabar viename dvaro ūkinių pastatų auginama 60 škudžių, o kitame įkurta vilnos vėlimo studija. Dvi kaimo moterys velia šlepetes. 90 proc. rankų darbo gaminių eksportuojama į Kanadą ir JAV.

„Jos išlaiko savo šeimas“, – pasidžiaugia A.Svitojus.    

Aplink dvarą auga Labanoro giria, kurioje apstu mėlynių, žemuogių, grybų. Todėl dvare buvo įkurta virtuvė, kurioje bendruomenė verda uogienę, spaudžia sultis ir pan. Kol kas – tik savo reikmėms, nes prekybai reikia atitikti krūvą higienos normų ir visokių reikalavimų.

Saldutiškio dvaras
Asmeninio albumo nuotr./Saldutiškio dvaras.

„Jei noriu pasimokyti verslumo, važiuoju į Lotynų Ameriką – Meksiką, Hondūrą. Ten žmonės savo kieme turi šimtus verslų, užsiima viskuo. Mes, deja, užsidedame žymiai aukštesnius kontrolės standartus nei reikalauja ES, todėl daug ko negalime daryti“, – apgailestauja A.Svitojus ir pažymi, kad smulkiam ir vidutiniam verslui daug dėmesio skirianti Airija iš žemės ūkio gauna 10 kartų daugiau pajamų nei Lietuva.

Dalijasi ir priekaba, ir žoliapjove

Atgijus dvarui, atgimė ir pats Saldutiškis. Miestelyje vyksta ne tik gyventojų, bet ir turistų dėmesio sulaukiančios avikirpio šventės, organizuojami labdaros koncertai. Buvo sutvarkytas miestelio centras, netoliese įsikūrė kelios kaimo turizmo sodybos, kurių svečiai užsuka apžiūrėti ir dvaro.

Saldutiškio dvaras
Asmeninio albumo nuotr./Saldutiškio dvaras.

Vienos elektrinės žirklės kainuoja apie 1500 litų. Kam kiekvienai šeimai išleisti po 1500 litų, jei galima nupirkti vienas ir dalintis?

Iš pradžių naujus dvaro šeimininkus vertinę kaip įsibrovėlius, dabar miestelėnai naujakuriais dažniau džiaugiasi nei keikia. Nors, aišku, pavydo neišvengsi.

„Vyksta tam tikras apsitrynimas, – šypsosi A.Svitojus ir džiaugiasi, kad bendruomenė tampa vis vieningesnė. – Aplinkui žmonės irgi augina avis, reikia žirklių joms kirpti. Vienos elektrinės žirklės kainuoja apie 1500 litų. Kam kiekvienai šeimai išleisti po 1500 litų, jei galima nupirkti vienas ir dalintis? Be to, bendruomenė nusipirko priekabą gyvuliams pervežti, šienapjovę. Kaimo dvasia stipri, o mes dar ją pakurstome.“

Be žmogiškumo indekso

A.Svitojus įsitikinęs, kad žemės ūkio potencialas toli gražu dar neišnaudotas. O sėkmės pavyzdžiai imtis iniciatyvos įkvepia ir kitus.

Pavyzdžiui, sūrininkas Valdas Kavaliauskas, Dargužiuose atvėręs sūrininkų namus, verslą pradėjo nuo kelių ožkų, kurias jam padovanojo Baltijos labdaros fondas.

Saldutiškio dvaras
Asmeninio albumo nuotr./Saldutiškio dvaras.

„Buvome šio projekto katalizatorius. Ūkininkas Žilvinas Augustinavičius pradėjo nuo 100 avių, po to turėjo 500, dabar jau 1000 ar net 1500 avių“, – džiaugiasi A.Svitojus.

Jis prisiminė, kaip su kitais Jungtinių Tautų ekspertais brėžė pasaulio ateities viziją.

Deja, jau beveik nepažįstu tokių, kurie turi daugiau nei 1 tūkst. ha žemės ir vis dar galvoja apie žmogų – jiems žmogus yra tik statistinis vienetas.

„Atsimenu, kai žemėje buvo tik 3,5 mlrd. žmonių, dabar jau daugiau nei 7 mlrd. Kai pasieksime 9 mlrd. gyventojų ribą, tai bus kritinis taškas, kai baigiasi vanduo ir maistas. Tada tie, kurie gamins maistą, gyvens geriau“, – prognozuoja A.Svitojus.

Tiesa, ir dabar stambūs ūkininkai važinėja prabangiais automobiliais, o sąskaitose saugo milijonus.

„Mūsų ūkininkai yra oligarchai, negali lygintis su jų turtais. Bet jau beveik nepažįstu tokių, kurie turi daugiau nei 1 tūkst. ha žemės ir vis dar galvoja apie žmogų – jiems žmogus yra tik statistinis vienetas. Tinginys, kuris nenori dirbti už 1 tūkst. litų. Klausiu: „O tu pats dirbtum?“ Sako: „Aš ir už 5 tūkst. nedirbčiau tokio darbo.“

Kai iš purvo šoki tiesiai į kunigaikščius – susergi. Todėl labai mažai stambių ūkininkų su žmogiškumo indeksu“, – apgailestauja A.Svitojus, tačiau tiki, kad kiekvienas žmogus valstybėje gali daryti pokyčius.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs