Tad ir šį rudenį buvęs ilgametis visuomeninio klubo „Agronomų seklyčia“ narys savo ūkyje ėmė grūdinių derlių ir skynė sodo vaisius. Skųstis rezultatais, tikina jis, šiandien gali tas, kuris nenori arba nemoka dirbti.
Iš vadovaujamojo posto – į Darbo biržą
Drauge su žmona Elena ūkininkaujantis A.Kuprys – Kaune, Fredoje, veikusios Žemės ūkio mokyklos (šiuo metu Kauno kolegijos Kraštotvarkos fakultetas) bei Lietuvos žemės ūkio akademijos (šiuo metu A.Stulginskio universitetas) absolventas, ketvirtį amžiaus dirbęs vyriausiuoju agronomu gėlių šiltnamiais kadaise garsėjusiame Kaišiadorių rajono tarybiniame sodininkystės ūkyje.
Metai, kai teko registruotis darbo biržoje, buvo bene juodžiausi per visą gyvenimą.
„Tai buvo išties gerai tvarkomas, pelningas ūkis. Keičiantis šalies politinei ir ekonominei situacijai, jis buvo reorganizuotas į Kaišiadorių agrofirmą. Šis ūkis taip pat laikėsi stipriai ir netgi darbuotojams išmokėdavo dividendus. Deja, vėliau jis skilo net į aštuoniolika žemės ūkio bendrovių, iš kurių iki šiol šiaip taip gyvuoja vienintelė. Aš pats, subyrėjus ūkiui, suprantama, likau bedarbis. Metai, kai teko registruotis darbo biržoje, buvo bene juodžiausi per visą gyvenimą“, – prisimena A.Kuprys.
Laimė, kad tuo metu kūrėsi Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba ir buvo pakviestas dirbti šios įstaigos Kaišiadorių rajono konsultantu. O kad, pašnekovo žodžiais, „teorija ir praktika eitų išvien“, kartu ėmė kurti ir nuosavą ūkį.
Ūkį kuria ne samdiniai, o savininkai
„Žmona kaip tik atsiėmė tėvų turėtus 5,6 ha prie Žiežmarių, aš – savų tėvų 17 ha Kėdainių rajone Pernaravos seniūnijoje. Ir ką? Taip ūkininkavau dešimt metų! Kol kelių policija uždraudė automagistrale Vilnius–Klaipėda traktoriumi važinėti. Vieną kartą nubaudė, antrą, o sraigtasparnio juk neturiu“, – šiandien su šypsena kalba ūkininkas.
Netekęs galimybės, jo žodžiais, „Belarusu“ važinėti į darbą Pernaravoje“, rankų vis tiek nenuleido – žemę Kėdainių rajone pardavė, o Kaišiadoryse išsinuomojo.
A.Kuprys pasakoja šiemet deklaravęs 24 ha pasėlių plotą. Augina grūdines, nes verstis gyvulininkyste, prisipažįsta, „pajėgumai vis dėlto būtų jau nebe tie“.
„Palyginti su šalies latifundiniais augalininkystės ūkiais, maniškis, sakytum, nykštukinis. Bet apytikriai tokio dydžio ir turėtų būti optimalus šeimos ūkis. Teko lankytis, pavyzdžiui, Danijoje. Ten 80 ha valdantis ūkininkas jau laikomas didžiažemiu ir tokių yra vienetai. O dauguma dirba 20–40 ha ir iš to pragyvena. O štai pas mus norėta daug ir ūmai...“ – stebisi patyręs agrarininkas, neabejodamas, kad ūkininko ūkis turėtų būti tokio dydžio, jog jame išsiverstum be samdomos darbo jėgos.
„Laukinis kapitalizmas“ leidžia keroti stipresniam
Galėjo ir kaimai nelikti tušti, ir kaimo mokyklos neuždarytos.
„Kodėl tarpukario Lietuva buvo tokia patriotiška ir tiek daug pasiekė vos per 18 nepriklausomybės metų? O juk dauguma žmonių tebebuvo beraščiai, ūkis nustekentas Pirmojo pasaulinio karo. Manyčiau, proveržiui akstiną davė įvykdyta protinga žemės reforma, po kurios visi bežemiai ir kumečiai tapo žemės savininkais. O turėti žemės, vadinasi, prisiimti ir atsakomybę už ją. Juk samdinys niekada nedirbs taip našiai ir neuždirbs tiek, kiek pats ūkio šeimininkas. Kokia naši technika bebūtų, 1000 ha be samdomos darbo jėgos neapdirbsi. Todėl ir nestebina, kad tie, kurie nenorėjo būti pigia darbo jėga, šiandien vaikus gimdo Anglijoje ar Airijoje. O galėjo ir kaimai nelikti tušti, ir kaimo mokyklos neuždarytos“, – savo nuostatas dėsto A.Kuprys.
A.Kuprys pasakoja, kad dar tuo metu, kai visuomeninis agrarininkų klubas „Agronomų seklyčia“ aktyviai diskutavo apie Lietuvos žemės ūkio viziją, jo paties svajonė buvo, atsižvelgiant į šiuolaikinės technikos galimybes, matyti vyraujančius 100–200 ha šeimos ūkius.
Pašnekovas kartu pastebi, kad iš mažo ūkio šiandien Lietuvoje vargiai ir pragyventum. To priežastis, jo žodžiais, „laukinis kapitalizmas“, t.y. rinkos sąlygos, leidžiančios stipresniajam keroti silpnesniojo sąskaita.
„Tai, kas dabar vyksta pieno sektoriuje, yra baisus dalykas. Nes keli didieji perdirbėjai ir prekybos tinklai gali susitarti tarpusavyje. Ir esą valdžia nieko negali padaryti. O žemdirbys – tik žemutinė, silpniausia grandis, kiek kas paberia trupinių, tiek ir gauna. Kur matyta, kad duonos kepaliukas kainuotų kelis kartus brangiau negu litras žaliavinio pieno“, – piktinasi pašnekovas.
Pažangiose pasaulio šalyse, anot jo, rinka yra nepalyginti žmoniškesnė – ten pelną po lygiai dalijasi visi – gamintojai, perdirbėjai ir prekybininkai.
