Verslinis sodas – tik dėl pomėgio
Pirmoji A. Kuprio specialybė, įgyta žemės ūkio mokykloje, buvo sodininkystė. Tad ir šios veiklos jis nėra apleidęs iki šiol – 2 ha sode augina vaismedžius.
Iš prigimties neturiu prekybininko gyslelės, nemėgstu prekiauti ir turguje nė dienos gyvenime nesu sustovėjęs.
„Štai su sodu tai bėda, nes jo gėrybių niekam nereikia. Su slyvomis dar dar. Jas realizuoju vadinamajame naktiniame Kauno turguje prekybos miestelyje „Urmas“. Bet ir ten perpardavinėtojai už puikios lietuviškos veislės „Kometa“ slyvas augintojui moka 1 eurą už kilogramą, o patys, nei auginę, nei skynę, nei vežę, vėliau užsideda antra tiek. O obuolių apskritai niekam nereikia. 100–1000 tonų duok, tada didieji prekybos tinklai paims“, – pasakoja A.Kuprys, prisimindamas, kad tik užpernai obuolius pavyko pelningiau parduoti Vilkaviškyje įsikūrusiai įmonei. Bet vaisius teko vežti priekaba, prikabinta prie traktoriaus. Todėl kelionė nuo Žiežmarių iki Vilkaviškio ūkininkui užtrukdavo net penkias valandas.
Tačiau į klausimą, kodėl sodo gėrybių nenuvežus į paprastą miesto turgų, A.Kuprys su šypsena teigia, kad to tikriausiai niekada nebus.
„Iš prigimties neturiu prekybininko gyslelės, nemėgstu prekiauti ir turguje nė dienos gyvenime nesu sustovėjęs“, – su šypsena prisipažįsta jis.
Dirbantis „nuostolingai“ sako netiesą
Pasakodamas apie savo kaip grūdininko veiklą, A.Kuprys neabejoja, kad ūkininkui šiandien būtina turėti visą žemės dirbimo techniką. Paties jo angare ši technika, tiesa, rusiška, sena. Bet, pašnekovo žodžiais, turinti vieną gerą privalumą – „ją galima krapštinėti ir savomis rankomis“, nes joje nėra modernios elektronikos ar kitokių šeimininkui „neįkandamų“ įmantrybių.
O štai A.Kuprio kombainas – vakarietiškas „Massey Ferguson“. Jis taip pat solidaus amžiaus – dar 1965 m. gamybos. „Pirkau jį, kai tik Lietuvoje pasirodė pirmoji naudota technika iš Vakarų. Šis kombainas man jau gal tūkstantį kartų atsipirko“, – džiaugiasi pašnekovas, sutikdamas, kad skirtumas tarp jo „fergusoniuko“ ir šiuolaikinio kombaino vis dėlto yra įspūdingas.
„Mūsiškis Ūkininkų sąjungos Kaišiadorių skyriaus pirmininkas Saulius Stirna – ne tik auksinių rankų, bet ir auksinės širdies žmogus. Jis nė neprašytas vis ateina man į pagalbą. Galingas Sauliaus kombainas po mano lauką porą sykių pirmyn atgal pasivažinėja ir viskas nukulta. O aš saviškiu tame pačiame lauke savaitę triūsiu. Per šią javapjūtę pasistatydavau lauke dvi priekabas, jas prikuliu, prisikabinu prie traktoriaus ir vežu tiesiai į Vievio malūną. Tai labai gerai, nes kuo daugiau atsiranda įvairių tarpininkų, tuo mažesnis uždarbis lieka gamintojui. Tik stebina, kad per javapjūtę malūno darbo laikas trunka nuo 7 val. ryto iki 17 val. popietės. Nespėjai – važiuok atgal. O juk žemdirbiai iki pat saulės laidos dirba“, – dėsto pašnekovas.
Jeigu ūkininkas skundžiasi, kad jam dirbti nuostolinga, jis arba sako netiesą, arba nemoka ūkininkauti.
Vertindamas šiųmetį grūdinių derlių, A.Kuprys taip pat turi savo nuomonę. „Visus apėmusi euforija, kad iš Lietuvos šiemet bus eksportuotas rekordinis grūdų kiekis. Mane tai nelabai džiugina. Nes kas tai yra grūdai? Ogi žaliava. Pastaruoju metu girdžiu kalbų, kad net nederlingame Dzūkijos krašte gyvulių auginti neapsimoka, nes taikant modernias technologijas esą ir ten galima kulti 5–6 t grūdų iš hektaro. Taigi Lietuva per metus gali gauti 7–8 mln. t grūdų. Tačiau vidaus poreikiams tereikia apie 1 mln. t. Vadinasi, ir toliau remsime užsienio šalių ūkininkus, auginančius gyvulius?“ – stebisi pašnekovas.
Patyrusiam agrarininkui nėra priimtinas ir beatodairiškas augalininkystės intensyvinimas, nes, jo žodžiais, „žemė tiesiogine prasme yra vis labiau prievartaujama“.
„Kiek chemijos supilama, baisus dalykas. Žiūrėk, vos savaitė laiko praeina, ir per lauką vėl rieda purkštuvas. Esu ne sykį ginčijęsis su Žemdirbystės instituto profesoriumi Antanu Svirskiu, kurio nuomone, modifikuoti augalai yra blogai. Bet ar chemija kenkia ne labiau? Juolab kad jos kiekių galutiniame produkte niekas netikrina – parduodant vertinamas tik grūdų švarumas, glitimas, baltymų kiekis“, – stebisi A.Kuprys.
Pats patyręs agrarininkas teigia ūkininkaujantis senoviškai – laukus kartą per sezoną nupurškia herbicidais, apsaugos nuo ligų priemone ir paberia salietros.
„Derliaus man užtenka – šiemet vidutiniškai iš hektaro kūliau po penkias tonas, vidutiniškai už toną gavau po 140 eurų. Aišku, patiriu ir atitinkamų išlaidų. O štai tiesioginės išmokos jau yra grynas pelnas. Ir jeigu ūkininkas skundžiasi, kad jam dirbti nuostolinga, jis arba sako netiesą, arba nemoka ūkininkauti“, – neabejoja patyręs agrarininkas.
Į klausimą, ar bus kam perduoti per daugelį metų sukauptą patirtį ir ūkį, jis sako, kad keturi suaugę vaikai ir šešetas anūkų į senelių namus mielai atvyksta tik pasisvečiuoti.
„Nuo anūkų apskritai turiu vos ne slėptis, nes šiuolaikinis jaunimas linkęs ieškoti lengvesnės duonos. Gal jaunėlį ir pavyks prikalbinti. O kol kas pats turiu „rūpestėlį“, kuris skatina gyventi toliau“, – su šypsena veide teigia 79-tuosius skaičiuojantis ūkininkas A.Kuprys.
