Galvojo apie avis, įsigijo alpakas
Auginti šiuos iš Peru kilusius gyvūnus Vitkauskai pradėjo visiškai atsitiktinai. Netoli Vištyčio įsigiję seną, apleistą sodybą, jie ketino įrengti ją taip, kad ten būtų galima nuvažiuoti ir pailsėti, paatostogauti. Visgi iškilo viena nenumatyta problema – didžiuliame sodybos plote augo žolė, ją reikėjo nuolat šienauti.
„Galvojome įsigyti avių, kurios tą žolę nupeštų. Vieną kartą sūnus Mainotas parodė straipsnį apie iki tol negirdėtus gyvūnus – alpakas. Ten buvo rašoma, kad jie – tarsi gyvos žoliapjovės. Iš karto susidomėjome ir pradėjome rinkti informaciją“, – prisiminė G.Vitkauskienė.
Moteris pasakojo, kad kuo daugiau sėmėsi žinių apie alpakas, tuo labiau augo jos noras greičiau įsigyti bent keletą šių gyvūnų. Galiausiai vieną dieną kartu su vyru Grita nuvažiavo į Trakus iš arčiau apžiūrėti šių egzotinių gyvūnų. Netrukus į Vitkauskų namus atkeliavo aštuonios alpakos.
Pašarą renkasi pačios
Parsivežę pirmąsias alpakas Grita ir Kęstutis iš pradžių labai bijojo, kad jos ko nors neužėstų, nesusirgtų, kad joms neatsitiktų kas nenumatyto.
„Pamenu, kaip iš pradžių rinkome iš žolės visokius smulkius daiktus, bijojome, kad tik kokia stiklo šukė ar šiaip kas nepasitaikytų. Vėliau supratome, kad visa tai darėme be reikalo“, – šypsojosi G.Vitkauskienė.
Šeima greitai įsitikino, kad alpakų priežiūra gana paprasta. Jos pačios atsirenka pašarą, kas joms nepatinka – neėda. Skaniausia alpakoms – žolė. Žiemą jos šeriamos šienu, morkomis, specialiais kombinuotais pašarais skirtiems alpakoms.
„Nors kilusios iš Pietų Amerikos, alpakos nėra lepios – jos puikiai jaučiasi Lietuvos orų sąlygomis. Gyvūnams vasarą svarbiausia žolė, žiemą – šienas. Tiek į Europą, tiek į kitus žemynus šie gyvūnai atkeliavo ne taip seniai. Pastaruoju metu juos itin pamėgo kinai“, – sakė K.Vitkauskas.
Jis taip pat teigė, kad specialių aptvarų ar daržinių alpakoms nereikia. Svarbu, kad vasarą jos turėtų stogą, po kuriuo galėtų pasislėpti nuo saulės, o žiemą – apsaugą nuo vėjo ir šalčio.
Nors kilusios iš Pietų Amerikos, alpakos nėra lepios – jos puikiai jaučiasi Lietuvos orų sąlygomis. Gyvūnams vasarą svarbiausia žolė, žiemą – šienas, – aiškina G.Vitkauskas.
Dalį jauniklių parduoda
Pamačiusi, kad auginti alpakas nėra labai sudėtinga, šeima nusprendė padidinti bandą. Jau po kelių mėnesių iš Čilės jie parsigabeno dar 21 egzotinį gyvūną – 20 patelių ir vieną patiną. Nuo to laiko alpakas Vitkauskai veisė patys. Šiandien jų ūkyje dienas leidžia apie 70 šių egzotinių gyvūnų.
Neseniai Vitkauskai prie Teiberių kaimo pasistatė didelį ūkinį pastatą, į kurį ir perkėlė savo augintinius. Aplink esančiame 8 ha žemės plote šie gyvūnai dabar jaučiasi kaip žuvys vandenyje. Paprastai Vitkauskų laikoma alpakų banda kasmet padidėja bent dešimčia–penkiolika jauniklių. Dalį šių egzotinių gyvūnų šeima parduoda.
Įdomu tai, kad jauniklius alpakos dažniausiai atsiveda tik vasarą ir tik pirmoje dienos pusėje, dar iki pietų. Be to, gimdymas būna labai lengvas, žmogaus pagalbos joms dažniausiai neprireikia. Paprastai alpakos veda po vieną jauniklį, o jų nėštumas trunka 11,5 mėn.
Brangi vilna
Norinčiųjų auginti alpakas Lietuvoje vis daugėja, bet tai – nepigus malonumas. Alpakos kaina svyruoja nuo kelių šimtų iki kelių, keliolikos ar net keliasdešimt tūkstančių eurų. Be to, alpakos – bandos gyvūnai, todėl vienu metu būtina įsigyti bent 3–4 augintinius, nes jie mėgsta gyventi būryje, nepakelia vienatvės.
Labiausiai šie gyvūnai vertinami dėl aukštos kokybės vilnos. Jos skersmuo matuojamas mikronais. Kuo mikronų skaičius mažesnis, tuo vilna yra kokybiškesnė. Paprastai nuo vilnos mikronų kiekio priklauso ir pačios alpakos kaina.
Kilogramas vilnos kainuoja 100–150 eurų, o vienu kartu jos galima nukirpti 3–5 kg. Alpakos kerpamos sykį per metus.
„Alpakų vilna – labai šilta, lengva,stipri, kokybiškiausia nukerpama nuo gyvūnų nugaros. Rūšiuotą vilną vežame į karšyklą. Turime planų patys perdirbti vilną ir iš jos gaminti antklodes. Tačiau Lietuvoje kol kas yra nemaža problema su vilnos verpimu. Ją verpti imasi ne kiekviena verpykla. Po ilgų paieškų verpėjus pavyko surasti Plungėje. Ten alpakų vilnas veža ūkininkai net iš Vokietijos,Didžiosios Britanijos. Siūlus parduodame. Iš alpakų vilnos mezgame kojines, kepures, pirštines“, – pasakojo G.Vitkauskienė.
Ji teigė, jog alpakų vilna vertinama dėl savo izoliacinių savybių. Ji turi tuščiavidurius oro tarpus dėl to yra labai šilta ir atspari vandeniui, neturi lanolino, nesukelia alerginės reakcijos. Pati geriausia yra jaunų, pirmą kartą kerpamo gyvūno vilnelė – ji daug puresnė ir lengvesnė už suaugusių gyvūnų vilną.
Kaip itin gera trąša labai vertinamas alpakų mėšlas. Paprastai šie tvarkingi gyvūnai tuštinasi vienoje vietoje, tad surinkti jų paliktą „turtą“ yra nesunku.
Kai kuriose šalyse labai mėgstama ir alpakų mėsa. Pavyzdžiui, Kinijoje už 60 gramų alpakos kepsnį prašoma susimokėti apie 60 dolerių. Visgi šie gyvūnai sveria vos 60–70 kg, tad labiau apsimoka juos laikyti dėl vilnos. Alpakos gyvena apie 25 metus.
Charakteringi gyvūnai
Vos pradėję laikyti alpakas Vitkauskai pastebėjo, kad šie gyvūnai kai kuriais savo bruožais yra panašūs į žmones. Jie vienas nuo kito skiriasi ne tik išvaizda, bet ir charakteriu. Alpakų būna net 22 skirtingų spalvų. Dar daugiau yra jų atspalvių. Šių gyvūnų snukučiai taip pat skirtingi.
Paprastai alpakos nevaikšto po vieną, o bandomis – kuo jų daugiau, tuo geriau. Kiekviena banda turi lyderes, drąsiausias alpakas.
K.Vitkauskas tikino net pastebėjęs, kad šie gyvūnai supranta žmogaus nuotaiką. Ne veltui pasaulyje alpakos, kaip ir delfinai, naudojami neįgaliųjų terapijai. Jų leidžiami garsai turi aiškią nuotaiką atspindinčią intonaciją, o pajutusios pavojų užkaukia tarsi signalizacija.
„Būdavo, kad vasarą ką nors dirbu lauke ir prisėdu pailsėti. Tuoj pat prieina keletas alpakų, tarsi norėdamos paklausti, kaip man sekasi, kaip gyvenu ar kaip jaučiuosi“, – pasakojo K.Vitkauskas.
Nors alpakos – gana atsparūs ligoms gyvūnai, tačiau kartais ir joms prireikia veterinarų pagalbos.
„Prireikus šios srities specialisto kreipiamės į LSMU Veterinarijos Akademijos gydytoją Jurgitą Autukaitę, kuri patirties semiasi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje rengiamuose kursuose. Džiaugiamės turėdami tokią specialistę. Ji – paprasta, nuoširdi, niekada neatsisakanti padėti“, – tikino G.Vitkauskienė.
Įsteigė asociaciją
Ūkio šeimininkai teigė, kad su savo augintinėmis jie gali praleisti visą dieną – net nepajunta, kaip greitai prabėga laikas. Be to, su jomis netrūksta ir linksmų nutikimų.
Štai visai neseniai karštą dieną Grita su Kęstučiu nusprendė atsivėsinti ir kieme prisileido pilną baseiną vandens. Vos tik jiedu trumpam iš jo išlipo, grįžę baseine rado būrį alpakų. Joms taip pat prireikė atsigaivinti.
Svarbu, kad vasarą alpakos turėtų stogą, po kuriuo galėtų pasislėpti nuo saulės, o žiemą – apsaugą nuo vėjo ir šalčio.
Ūkio šeimininkai daug bendrauja bei draugiškai sutaria ir su kitais šalies alpakų augintojais. Kartais ir puodelio kavos visi suvažiuojam iš įvairių Lietuvos kampelių. Pasak jų, tokie susitikimai – gera galimybė pasidalyti bendromis mintimis, idėjomis, aptarti problemas.
Viena iš jų – alpakos Lietuvoje nėra įtrauktos į ūkinių gyvūnų sąrašą ir jų augintojai negali tikėtis jokios paramos. O kaimyninėje Lenkijoje alpakų augintojams ir europinės išmokos mokamos, ir valstybė juos paremia.
„Gyvename toje pačioje Europos Sąjungoje, tačiau sąlygos kažkodėl ne visiems vienodos. Neseniai su kitais Lietuvos alpakų augintojais nusprendėme steigti asociaciją, tad bandysime už savo teises kovoti visi kartu“, – sakė G.Vitkauskienė.
