„Nebeturiu išeities, nebelieka nieko kito kaip išparduoti gyvulius ir, nubraukus viso gyvenimo darbą – atsisakius ūkininkavimo, krautis lagaminus“, – sako T.Rutkūnas.
Vietomis vandens – iki 1,5 m gylio
Visai netoli T.Rutkūno namų esantis, nuomojamas, beveik trisdešimties hektarų plotas, kuriame šis auginantis pašarus galvijams – pagrindinis jo turimas laukas pašarams auginti. O pašarų reikia nemažai – ūkyje – 32 melžiamos karvės ir telyčaitės. O ir prieauglis išalksta.
Iš 30 ha lauko T.Rutkūnas kasmet turi prisukti mažiausiai tris šimtus rulonų – vytintos žolės siloso, šienainių – kad gyvuliams užtektų pašaro visai žiemai, kol šie gyvens fermose.
„Tik penkiasdešimt drėgnų spėjom išsivežti klimpstančiu traktoriumi. Didžioji dalis pašaro liko gulėti lauke ir pūti“,– rodydamas pirštu į vandens apsemtą lauką, „Rinkos aikštei“ pasakoja T.Rutkūnas.
Pienininkyste užsiimančio vyro laukas šiandieną virtęs tikrų tikriausiu tvenkiniu. Vietomis vandens – net iki pusantro metro gylio.
„Nebežinau: verkti ar juoktis. Kai šiek tiek praskaidrėja nuotaika, pajuokauju, kad reikėtų čia pradėti veisti karpius. Bet šis verslas taip pat nepasisektų – anksčiau ar vėliau vis vien išdžius. Ir nors išdžius ar pašals, žala jau neatitaisoma“, – tikina petkūniškis.
Prasčiausi popieriai visame rajone
Vos pilnametystės sulaukusio – prieš keturiolika metų – ūkininkauti pradėjusio T.Rutkūno situacija – daugiau nei labai bloga.
Pati blogiausia iš to paties likimo brolių ir seserų – blogiausia visame Kėdainių rajone: „Krašto ūkininkų sąjungos atstovų man buvo pasakyta, kad šitaip apsemti mano laukai Pašušvio kaime – labiausiai apsemti ne vien Truskavos seniūnijoje, bet ir visame rajone.“
Džiaugėsi atgyjančiu ūkiu ir kylančiomis kainomis
T.Rutkūnas pavasarį džiaugėsi augančiomis pieno supirkimo kainomis.
„Ačiū Dievui, pradėjo kelti kainas. Prieš dvejus metus, per krizę, įsiskolinau bankui, tačiau šiaip ne taip atsilaikiau. Pirkau ne naują traktorių, naujutėlaitį presą, šienapjovę. Stūmiausi į priekį. Praėjusiais metais planavau, kad šįmet nusipirksiu pašarų dalytuvą. Planavau stiprinti ūkį. Ūpą kėlė tai, kad pavasarį už pieno litrą perskaičiavus gaudavau devyniolika centų, o rudeniui prasidėjus kaina pakilo iki dvidešimt septynių, – pasakoja ūkininkas, per dieną išgaunantis toną pieno. – Atsinaujinau pievas. Praėjusiais metais pasidariau naujus įsėlius, kad tik daugiau to pašaro užauginčiau. Sukišau tris tūkstančius eurų vien už sėklą. Šiemet vien plėvelė rulonams sukti man atsiėjo daugiau nei du tūkstančius eurų. Dar iki šiandien įmonėje, kurioje ją pirkau, „kaba“ neapmokėta sąskaita. Visos pastangos nuėjo šuniui ant uodegos.“
Yra paskendęs ir traktorius, ir karvė
Drėgmės problemos šiame lauke – įsisenėjusios. T.Rutkūnui dar mama pasakojusi, jog dar kolūkio laikais šiose žemėse gilyn nugrimzdęs traktorius, yra ir prigėrusių karvių. Panašus likimas vos neištikęs ir T.Rutkūno gyvulių.
„Ši žemė šlampa kasmet. Anksčiau čia ganydavom. Suvarom karves, ateinu patikrinti, skaičiuoju – trūksta. Ieškau. Randu kelias – kitapus griovio sulindusios maudosi, dumblinos. Iš baltų karvių juodos paliko. Spėjau ištraukti. Nuo to laiko taip toli nebeganau, – prisimena ūkininkas. – Dabar, kol neprasidėjo šalčiai, išvarau karves ganytis kiton pusėn. Jos negali normaliai atsigulti, pailsėti. Parvarius į tvartą kuo greičiau stengiasi atsigulti. Akivaizdu, kad nepailsi.“
Teks nutraukti nuomos sutartį
Beveik trisdešimties hektarų plotas, kurį dirba T.Rutkūnas, priklauso valstybei: „Nuomojuosi šį plotą. Esu sudaręs su valstybe dvidešimt penkerių metų nuomos sutartį. Keturiolika praėjo, liko dar vienuolika. Tačiau teks rašyti prašymą savivaldybei ir nutraukti sutartį.“
Nuo liepos vidurio neįvažiuoja į lauką
Praėjusiais metais T.Rutkūnas rulonus suvežęs buvo dar iki liepos 1 dienos.
„Tokie yra Nacionalinės mokėjimo agentūros reikalavimai – suvežti iki liepos 1 dienos. Įvykdžiau. Šiemet, deja, jų įvykdyti nepavyko. Vasarą, kai baigėsi šienapjūtė, ruošiausi pradėti vežimą, ir kaip tik prasidėjo lietus. Pasikroviau priekabą rulonų, jau važiuojant iš lauko – padargai įklimpo. Šiaip ne taip ištraukiau ir ėmiau laukti geresnės dienos. Laukiau, laukiau, laukiau, bet taip ir nesulaukiau, – pasakoja T.Rutkūnas. – Lauke guli paliktas vyniotuvas. Įklimpo, niekaip nebeištraukėme. Atkabinau ir liko ten. Aišku, negerai, nes nuo drėgmės rūdija padargo apačia. Šis laukas labai durpingas, tik sudrėksta – tuoj ir „sėdi“ su traktoriumi. Viskas apsemta. Lauksiu, kol žemė bus kieta, lauksiu tvirto pašalo arba kitų metų, kad išsivežčiau „puvėkus“.“
Vos pilnametystės sulaukusio – prieš keturiolika metų – ūkininkauti pradėjusio T.Rutkūno situacija – daugiau nei labai bloga.
Liūdna dėl kokybiškos bandos
T.Ruktūnui labai gaila, jog jam gali tekti atsisakyti labai kokybiškos bandos. Ji – puikiai atrinkta. Dar liūdniau tai, kad kitąmet jaunas vyras planavo ją padvigubinti.
„Karvės geros, pienas kokybiškas. Somatai visam piene – tik tarp 200 ir 250 visuomet. Bandoje – Lietuvos juodmargės ir žalmargės. Pastarųjų – šiek tiek daugiau, jos pieno duoda mažiau, bet šis – riebesnis. Esu gyvulių fanatikas, labai daug domiuosi apie galvijus, skaitau. Vežioju karves į parodas, – dėsto T.Rutkūnas. – Gaila, tiek darbo įdėta. Kitąmet dvidešimt telyčių turėjo veršiuotis. Nebekergsiu.“
Bankas mokėjimų neatideda, valdžia neturi pinigų
Kur tik ūkininkas T.Rutkūnas bando kreiptis pagalbos, visur gauna neigiamus atsakymus.
„Rajono savivaldybėje, Žemės ūkio skyriuje man buvo pasakyta, kad niekas nieko nedengs, kadangi daug ūkininkų patyrė nuostolius. Patarė išsisaugoti paties darytas lauko nuotraukas ir ruošti nuostolių padengimo paraišką. Savivaldybė savų lėšų nuostoliams padengti neturi, – teigia T.Rutkūnas. – Tikėjausi, kad esant tokiam force majeure šiek tiek atlaidžiau į ūkininkus pažvelgs bankai, nespaus su kreditais. Kalbėjausi su bankininkais, jiems neįdomios mano problemos, jiems reikia pinigų. Jeigu ir gausiu kokias nors išmokas iš valstybės – tai užtruks. Kol paruoši dokumentus, kol juos patvirtins, kol paskirs kompensaciją, kol ji suvaikščios. Be to, padoresnės išmokos nė nesitikiu.“
Javai negundo
Arba nuosavas galvijų ūkis, arba darbas pas kitus: T.Rutkūnas nė nesvarsto bandyti kitos žemdirbystės šakos. „O ką man daryti? Persimesti ant javų? Pirkti kombainą naują? Ieškotis naujų žemių? – svarsto vyriškis. – Juk šitie trisdešimt hektarų – durpynas. O iš durpės nieko neužauginsi – ji tinkama tik gyvulininkystei. Bet irgi lepi – jeigu šiaudus suki per lietų – apsivelia žemėmis.“
Ateitis miglota – užsienis arba samdomas darbas.
Išparduos gyvulius
Prasidėjus šalčiams, T.Rutkūnas į ganyklas gyvulių nebevarys – galvijai būsiantys fermose.
„Nežinau, kuo teks maitinti. Pašaro karvės turi tol, kol ganysis ganyklose. Nelaikysi juk gyvulio alkano, nekankinsi, – rankomis skėsčioja T.Rutkūnas. – Ką, pirkti pašarą? Jau ir taip pinigų reikalauja visi. Kas man belieka? Ogi belieka tik išparduoti techniką. Turiu darbo pasiūlymą čia, vietinėje „Vermenos“ bendrovėje. Kitas variantas – užsienis. Brolis užsienyje jau septyniolika metų gyvena, ne kartą kvietė atvykti, žada padėti įsitvirtinti. Norėjau gyventi Lietuvoje ir kurti šiai šaliai pridėtinę vertę. Gyventi gimtame kaime. Ūkininkauti. Bet, akivaizdu, kad šitoms svajonėms išsipildyti nelemta. Jau skambinausi į Lenkiją, domiuosi kainomis, ketinu išparduoti gyvulius.“
26 metai ūkyje – tokios padėties dar nebuvo
„Šiemet nuo liūčių nukentėjo labai daug ūkininkų. Mūsų rajone paskelbtas ekstremalus įvykis. Kritinė situacija tiek daržininkams, tiek gyvulininkams. Šalyje liūčių padaryti nuostoliai gali siekti apie 40 milijonų eurų. Tokios tragiškos situacijos man neteko matyti nė karto per visus dvidešimt šešerius metus, kai ūkininkauju“, – „Rinkos aikštei“ sakė Virmantas Ivanauskas, Kėdainių krašto ūkininkų sąjungos, vienijančios 170 narių, vadovas.
Nepaisant viso situacijos tragiškumo, Kėdainiuose apsiribota ekstremalaus įvykio paskelbimu, kai 13 kitų Lietuvos savivaldybių paskelbė ekstremalią situaciją. Tik paskutinę minutę mūsų ūkininkams sužibo viltis, kai iniciatyvos paskelbti ekstremalią situaciją visoje Lietuvoje ėmėsi Vyriausybė.
