– Kiek laiko užtrunkat pamelžti tas karves ir avis?
– Priklauso, ar vasaros pradžia, ar pabaiga, ar vidurys. Šiai dienai – valanda laiko ryte, valanda vakare. Paskui užpuola visi kiti darbai. Keliuosi šeštą valandą ryto, einu pas gyvulius. Melžimas ir apėjimas, ką reikia apeiti, užtrunka dvi valandas.
Tada pusryčiai, po to einu daryti sūrius. Juos darau nuo devintos iki kokios pirmos valandos. Tai būtų geros keturios valandos. Vakare laukia ta pati dviejų valandų maldelė aplink gyvulius ir jų melžimas, o popietė skirta visokiems darbams, kurių ūkyje netrūksta – statybos, remontai, tvorų tvėrimai, avių kirpimai ir panašiai. Darbo diena minimaliai būtų aštuonios valandos, bet paprastai yra šiek tiek daugiau.
– Ūkyje yra ir daugiau juodo darbo. Ar nebūna taip, kad pervargstate?
– Aišku, būna visko. Reikia save truputėlį prižiūrėti, kad to nebūtų, bet ar tas darbas juodas, ar baltas – tai nusidažo mūsų galvoje. Man vienodas. Ar aš eisiu mėšlo mėžti, ar sūrio daryti, tam tikra prasme man yra tas pats, nes tai yra darbas, kurį turiu padaryti. Aš matau to prasmę. Galiu vinį kalti, galiu sūrį daryti, galiu mėšlą mėžti – darbo prasme man yra visiškai vienodai. Viską aš darau su ta pačia meile ir prasmės matymu.
– O ar mankštinate kaip nors papildomai protą? Juk ūkininkavimas – fizinė veikla.
Yra pakankami daug dalykų, apie kuriuos reikia pagalvoti, jau nekalbant apie sūrių darymą, kuris yra labai rimtas mokslas.
– Protauti iš tikrųjų reikia visur, kad ir ką darytum. Vienuose darbuose yra tik fiziniai dalykai, bet, pavyzdžiui, man reikia sudėti šieną taip, kad man būtų patogu po kokių penkių mėnesių tą šieną šerti gyvuliams.
Aš turiu truputėlį pažvelgti į priekį ir pamąstyti, kaip man būtų gerai po to jį imti ir nereiktų dar papildomai persikrauti, persidėti ir panašiai.
Ūkyje negali sau leisti daryti nereikalingų judesių, turi padaryti iš pirmo karto, kaip turi būti, nes kitaip turėsiu per naujo daryti tą patį darbą ir galėsiu įsisukti į tokį ratą, kad nuolat vyčiausi nepadarytus darbus.
Yra pakankami daug dalykų, apie kuriuos reikia pagalvoti, jau nekalbant apie sūrių darymą, kuris yra labai rimtas mokslas. Nėra taip, kad aš į puodą įpyliau pieno, vienas du ir padariau. Tam reikia pasiruošti.
– Vertinant pinigine prasme, ar jums labiau apsimokėjo būti breiko šokėju, šokių mokytoju ar ūkininku?
– Niekada nelyginau. Manau, ir tas, ir tas gali apsimokėti. Jeigu atsakingai, nuoširdžiai dirbi, tai viskas kažkaip apsimokės. Neturiu tikslų užsidirbti daugybės pinigų. Man daug svarbiau yra tas gyvenimo būdas, kad mane tenkintų, atitiktų mano sąžinę ir moralinius įsitikinimus. Tą palyginimą būtų sunku padaryti, bet, žiūrint į pragyvenimą, manau, kad labai panašiai išeina.
– Dabar jaučiatės geriau? Ar tiesiog yra skirtingi etapai?
– Skirtingi etapai. Visada jaučiuosi geriau. Kiekviena diena gali būti geresnė už kitą. Kiekvieną dieną atsikeliam daugiau žinodami, daugiau išmokę, daugiau supratę ir tapę geresniais žmonėmis. Kiekviena diena tam tikra prasme yra geresnė už praėjusią, nes tai yra ta diena, kuria aš gyvenu.