Kaip manote, kokie yra didžiausi iššūkiai, su kuriais susiduria Lietuvos agrosektoriaus įmonės ir ūkininkai, siekdami tvarumo, ir kaip „CropLife Lietuva“ padeda jiems įveikti šiuos iššūkius?
Visų pirma žodis „tvarumas“ turėtų būti suvokiamas tikrąja jo prasme – su visais trimis dėmenimis. Tvarus ūkininkavimas nėra vien tik apibrėžiantis aplinkosauginius motyvus, tačiau kartu apima pagarbą darbuotojui, socialinę atsakomybę bei išteklių taupymą ir efektyvumą. Todėl svarbiausia nepamiršti esminės žemės ūkio misijos – auginti saugų ir sveiką maistą bei išmaitinti nuolat augančią populiaciją.
Pavyzdžiui, nesusitvarkius su grybinėmis ligomis, mikotoksinais užkrėstas maistas yra netinkamas valgyti. Mūsų nariai dirba tam, kad ūkininkus pasiektų inovatyviausios molekulės ir inovatyviausi sprendimai, ir ūkininkai galėtų tinkamai atlikti savo darbus.
Mūsų veiklos sritis – ne prabangos, o būtinybės prekės. Maistas mums visiems yra būtinybė. Didžiausia piktžaizdė šioje srityje yra nelegalių augalų apsaugos produktų nelegalus importas prisidengiant paralelinės prekybos taisyklėmis, arba tiesiog kontrabanda, ir jų naudojimas. Lietuvoje šešėlinė augalų apsaugos produktų rinka dvigubai viršija Europos Sąjungos vidurkį.
Taip rodo Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos (EUIPO) duomenys, ir tai daro mus panašius į Lotynų Amerikos ar Afrikos šalis. Augančius nelegalių augalų apsaugos produktų srautus į ES iliustruoja Europolo nuo 2015 m. organizuojamos „Sidabrinio kirvio“ akcijos duomenys. Nelegalūs produktai būna neištirti, su daug priemaišų, neleistinų priedų ar iš viso civilizuotame pasaulyje uždrausti. Jų naudojimas yra grėsmė gamtai, žmogui.
Tai lemia nesąžiningą konkurenciją su sąžiningai dirbančiais ūkininkais, su dideliais reikalavimais apkrautu verslu. Nelegalūs veikėjai, arba tiesiog kriminalinės grupės, nemoka jokių mokesčių, dėl to, žinoma, nukenčia ir valstybės biudžetas, kuris ir taip nuolat susiduria su įvairiais iššūkiais.
„CropLife Lietuva“ vienija augalų apsaugos produktus gaminančias ir importuojančias įmones. Koks asociacijos narių indėlis į tvarios augalininkystės plėtrą Lietuvoje?
Didžioji asociacijos narių dalis yra į mokslą ir inovacijas investuojančios kompanijos, kitaip sakant, R&D kompanijos. Šios įmonės investuoja į novatoriškus sprendimus, kad padėtume ūkininkams įveikti daugybę iššūkių, su kuriais jie susiduria. Tai ir ekstremalūs oro reiškiniai, ir niokojantys kenkėjai bei ligos. Tai ir kintantys mitybos įpročiai, didėjantis pasaulio gyventojų skaičius, nuolatiniai teisės aktų pokyčiai. Ieškome naujų idėjų, padėsiančių ūkininkams užsitikrinti atsparią ir tvarią žemės ūkio ateitį.
Yra paskelbtas sektoriaus laisvanoriškas įsipareigojimas iki 2030 m. į tiksliąsias ir skaitmenines technologijas investuoti 10 mlrd. eurų, į efektyvių biopesticidų paieškas – 4 mlrd.
Žemės ūkio sektorius nuolat keičiasi, atsiranda vis daugiau inovacijų, naujų technologijų, praktikų. Kaip, Jūsų nuomone, keisis augalininkystės rinka Lietuvoje artimiausiu metu? Kaip „CropLife Lietuva“ padės prisitaikyti prie šių pokyčių?
Pokyčiai vyksta sparčiau, nei galime įsivaizduoti. Yra toks vaizdingas pasakymas, kad Kinija yra kalėjimas, Japonija – senelių namai, o Europos Sąjunga – muziejus. Pabandykime iššifruoti „muziejaus“ prasmę – ES labai stipriai atsilieka nuo kitų regionų inovacijomis: 1990 m. trečdalis visų pasaulio inovacijų atsirasdavo ES, o 2010 m. tokių liko tik 16 proc. O sukūrus inovatyvią molekulę, laukia ilgas procesas iki to, kol ji gali pasiekti naudotoją. Prieš tai turi būti atlikti tyrimai, vertinimai, registracija. ES gausiai išplėtojus biurokratinius procesus, sprendimų priėmimas tampa labai lėtas.
Pavyzdžiui, visas pasaulis, išskyrus ES ir dar kelias pavienes šalis, tiek žmonių ligų gydymui, tiek augalų sėklininkystėje naudoja „genų žirklių“ technologiją. Praeitos kadencijos Europos Parlamentui nepavyko priimti sprendimo, nes Europos Sąjungos Taryba, kurią sudaro tam tikrų sričių ES ministrai, nesurado bendro sutarimo. Tai turėtų keistis, nes pasak Mario Draghi, ES turi investuoti 800 mlrd. eurų į naujas technologijas arba turi susitaikyti su lėta mirtimi.
Visuomenėje vis daugiau dėmesio skiriama maisto kokybei ir saugumui. Kaip asociacija prisideda prie saugaus ir kokybiško maisto gamybos Lietuvoje?
Augalų apsaugos produktų tiekimas rinkai ir naudojimas yra labiausiai reguliuojama sritis. Maža to, Lietuva turi konservatyvesnius augalų apsaugos priemonių (AAP) vertinimo kriterijus, todėl registruotų AAP produktų naudojimas taip, kaip nurodyta etiketėje, yra saugus. Tą įrodo Europos maisto saugos tarnybos(EFSA) tyrimai. Kaip jau minėjau, bėda yra dėl nelegalių, uždraustų produktų naudojimo.
Kokią žinutę norėtumėte perduoti Lietuvos ūkininkams ir vartotojams apie tvarios augalininkystės svarbą?
Daugiau optimizmo, nes maisto visada ir visiems reikia ir reikės. O taikant teisingo ir saugaus tręšimo ir augalų apsaugos produktų naudojimo praktikas, pažangias žemės dirbimo ir derliaus nuėmimo technologijas, iš to paties ploto galima gauti keturis kartus didesnį derlių nei prieš pusę amžiaus.
Per pastaruosius 50 metų efektyvumo augimui didžiausią įtaką padarė mokslo sukurtos derlingesnės javų veislės, novatoriški jų paruošimo sėjai metodai bei naujos žemės ūkio technologijos – augalų apsauga, tinkamas tręšimas ir kt. Nesunku įsivaizduoti, kad jeigu ne efektyvumo augimas, Lietuvos žemės ūkiui šiandien reikėtų gerokai didesnio dirbamos žemės ploto.
Šiuo metu apie pusę Lietuvos teritorijos sudaro ariamoji žemė. Jeigu per 50 metų būtume netobulėję, šiandien užauginamam derliui reikėtų dviem Lietuvos teritorijoms prilygstančio ariamojo ploto.
Tuo tarpu efektyvesnis žemės ūkis leidžia užauginti pakankamai maisto nedidinant ariamo ploto miškų, pievų sąskaita ir išlaikant konkurencingas kainas, todėl dėmesys inovacijoms ir naujovėms – neišvengiamas. Negalime didinti maistui auginti skirtų žemės plotų, nes žemė yra baigtinis dydis.
Dar linkiu atlaidžiau žiūrėti ir neįsiskaudinti girdint pertekliuje užaugusios kartos priekaištus maisto augintojams ar realybe nepagrįstus lūkesčius. Jų paklausius, atrodo, pasėjai ir renki derlių. Taip nebūna, kiekvienas augalas reikalauja priežiūros. O pasėti ir nenukulti derliaus – tai yra resursų švaistymas.
