Pasiruošęs tapti Jūsų kaimu
Čia aprašyto svajonių kaimo Lietuvoje kol kas nėra, bet jis jau kuriamas. Nepraeis nė du dešimtmečiai, ir jis bus beveik toks, apie kurį šiandien dar tik svajojama. Latvijos pasienyje, 80 kilometrų nuo Rygos, įsikūrę Drąsutaičiai turi viską, kad tokiu kaimu taptų.
Drąsutaičiai, šiandien dar vadinami užkampiu, nori ir gali tapti jaukia oaze. Aplinkybės tam palankios. O jei norite į šį traukinį suspėti, paskubėkite: čia vis dar yra namų, kuriuos galima įsigyti palyginti nebrangiai. Kai kas pasakytų – pusvelčiui. Net ir šiuo metu čia vos už 16 tūkst. eurų parduodamas mūrinis 153 kv. m. gyvenamasis namas: vandentiekis, kanalizacija, ūkiniai pastatai, 19 arų žemės sklypas.
„Po 20 metų Drąsutaičiuose gimusių ir čia gyvenančių, vietoje dirbančių – tikrųjų kaimo gyventojų – gal tebus tik pusė. Įvertinus pastarojo 20-mečio Lietuvos techninį šuolį, tobulėjančią šiuolaikinę žemės ūkio techniką, galima būtų tikėtis, kad žmonių, dirbančių žemės ūkyje, mūsų šalyje tikrai mažės. Kaime žmonės neužsiliks, bet darbo vietas žemės ūkyje užpildys – ir dabar jau tai vyksta – darbuotojai, atvažiuojantys iš miesto ar miestelio. Kai kurie gal ir persikels į kaimą gyventi bei dirbti, kiti įsigis namus ir leis kaime laisvalaikį, ilsėsis, gėrėsis gražiais vaizdais, mėgausis kaimo ramybe. Kaime gerai gyvenančių kaimiečių ir miestiečių ateities vaizdas yra visiškai realus. Dabar gyvendamas kaime gali dirbti ne vien kaimo darbus. Tam yra internetas – galima dirbti nuotoliniu būdu. Turime du tvenkinius, jų aplinka gali labai greitai pagražėti“, – sako Drąsutaičių kaimo bendruomenės pirmininkas Jonas Pidkova.
Žmonių reikia ir bendrovei
J. Pidkova vadovauja ne tik bendruomenei, bet ir UAB „Drąsutaičiai“ – žemės ūkio bendrovei, besiverčiančiai tiek augalininkyste, tiek ir gyvulininkyste. Veterinarijos gydytojo profesiją kadaise pasirinkusio J. Pidkovos aistra – žirgai. Su bendraminčiais keliauja raiti po Lietuvos ir Latvijos istorines vietas. Štai kodėl visiškai gali būti, kad, gerėjant gyvenimui, atsirandant vis daugiau laisvalaikio, šia aistra užsikrės ir kiti kaimo gyventojai.
„Nors kaimas įsikūręs labai atokioje vietoje, Drąsutaičiuose gyvena gana aktyvūs žmonės. Jiems rūpi graži aplinka, geras kaimo įvaizdis. Negalėčiau nepaminėti čia gyvenančių Dalės ir Sigito Paršukų šeimos, kurie įdeda daug darbo ir kūrybingumo, kad kaimas su kiekvienais metais vis gražėtų. Aišku, mūsų tikslus padeda įgyvendinti ir Satkūnų seniūnija. Bet, kol nėra gero, asfaltuoto kelio, čia vis dar yra užkampis. Tai ir paskatino mus susiburti, kad turėtume ir kas pavadovautų, ir gal kokią paramą per Žemės ūkio ministeriją gautume. Vadovauju žemės ūkio bendrovei, tai dar ir dėl to esu suinteresuotas, kad šiame kaime gyventų žmonės. Man reikia gerų darbuotojų, o jie čia turi galimybę įsidarbinti. Turime kaime ir jaunų šeimų. Iš visos Satkūnų seniūnijos kaimų Drąsutaičių kaime vaikų yra daugiausia. Norime kurti gerą aplinką, kuri čia sulaikytų žmones“, – sako J. Pidkova.
Galima sakyti, kad bendruomeninė veikla ir kaimo gražinimas yra iš dalies UAB „Drąsutaičiai“ verslo planas, ar ne? O gal bendrovei užtektų iš Joniškio atvykstančių darbuotojų?
„Jeigu nebūtų gyvulininkystės, nebūtų didelio skirtumo, kur žmogus gyvena – mieste ar kaime. Tačiau čia žmogaus reikia anksti rytą ir vėliau vakare. Tai jis sėda ant dviratuko – ir atvažiuoja. Didžiausia kliūtis mums yra prastas susisiekimas su miestu. Dėl to varstome duris: einame pas merą, rajono tarybos ir Seimo narius. Mūsų tikslas – asfaltuotas kelias. Esame įsitikinę, kad jei šį tikslą pasieksime, tai gyvenimo kokybė Drąsutaičiuose ženkliai pagerės“, – įsitikinęs J. Pidkova.
Laukia suremontuoti namai
„Drąsutaičių“ bendrovėje dirba apie 40 žmonių, tačiau J. Pidkova mielai įdarbintų jų ir daugiau. „Esame nupirkę ir namų, suremontavę juos pagal šiuolaikinius reikalavimus, kad šeimos turėtų kur apsigyventi. Esu pasiruošęs priimti ir mechanizatorių, ir fermos darbuotoją. Gerų darbuotojų reikėjo visais laikais“, – sako J. Pidkova.
Be gyvenamojo ploto, UAB „Drąsutaičiai“ vadovas būsimiems darbuotojams siūlo gerą mėnesinį atlygį , darnų kolektyvą ir gyvenimą gamtos apsuptyje.
„Norėtųsi, kad čia būtų žmonių, kad jaunimas rinktųsi žemės ūkio profesijas. Dėl to ir tvarkomės, gražinamės – kad jaunam žmogui kaimas atrodytų patrauklesnis. Pritarčiau tam politikui, kuris sakė: baikime kliedesius, nesitikėkime, kad visi emigrantai sugrįš į Lietuvą. Netikiu ir aš, kad sugrįš ar kad kaime gyvens daugiau žmonių. Būtų gerai, kad šis kaimas apskritai išsilaikytų, kad žmonės jaustų stabilumą, kad čia išliktų tos darbo vietos. Kažin kokių stebuklų nesulauksime, svarbiausia – kad Drąsutaičiai nesunyktų. Esu realistas“, – aiškina bendruomenės pirmininkas ir vėl grįžta prie esminio klausimo – asfaltuoto kelio.
Pats jis gimė ir užaugo kaime. Vaikystė prabėgo Lazdijų rajone. „Neįsivaizduoju kitokio gyvenimo“, – sako J. Pidkova.
Į Plikiškius – šalia Drąsutaičių įsikūrusį kaimą – jis kadaise atsikėlė arčiau žmonos šeimos.
„Žmonės čia buvo darbštūs, šviesūs, kai kurie prisiminė Smetonos laikus. Sovietmečio neidealizuoju, nes darbščiam žmogui galimybės susikurti tokį gyvenimą, kokio jis nusipelnęs, sąlygų tikrai nebuvo. Prisimenu ir tai, kad apie kaimo žmones buvo sakoma, kad čia pasiliko tie, kuriems pritrūko gabumų įsitaisyti mieste. Nesvarbu, kad tada, kai stojau į veterinariją, buvo net 11 kandidatų į vieną vietą. Visi kaimai pamažu tuštėjo, ypač įsikūrę geografiškai ne tokiose gerose vietose. Vienas tokių buvo Drąsutaičiai“, – aiškina J. Pidkova.
Ūkininkams irgi reikia gražaus kaimo
Drąsutaičių kaime šiuo metu – tik 189 gyventojai. Keletas nuolat negyvena – dirba užsienyje. 2013 metais įkurtoje Drąsutaičių kaimo bendruomenėje – apie šešios dešimtys narių. Jie ir yra tie žmonės, kuriantys čia gero gyvenimo vietą ir sau, ir ateinančioms kartoms.
Šio kaimo ūkininkas Audrius Valuntonis niekada nebuvo kaimo gyvenimo nuošalyje. Dar prieš įkuriant bendruomenę jis buvo seniūnaitis, šios pareigos jam liko ir įsitraukus į bendruomenės veiklą. Abi ūkininko veiklos dabar yra taip susipynusios, kad jas sunku atskirti.
„Ar tu būtum seniūnaitis, ar kaimo bendruomenės tarybos narys, viską darai kaimo labui. Kas reikalinga bendruomenei, tas ir kaimui“, – sako ūkininkas.
Audrius ir Daiva Valuntoniai dirba 124 hektarus žemės. Sūnus Tomas dirba 49 hektarų. Šis jau nuo 4–5 metų žinojo būsiąs ūkininku. Dabar jis jau ketvirtakursis, greit bus diplomuotas agronomas. Vadinasi – vienas tų, kurie kurs ateities Drąsutaičius.
Tikisi pritraukti jaunimo
Kaimą gražinti aktyvieji gyventojai pradėjo dar iki įsikuriant bendruomenei. Tinklinio aikštelė irgi buvo įrengta dar iki bendruomenės įsteigimo – aktyvių kaimo žmonių, ūkininkų iniciatyva. Seniūnija davė tinklą ir smėlio, o visa kita savo rankomis padarė žmonės.
Pasak Valuntonių, viskas prasidėjo nuo to, kad prie kaimo žvyrduobės pagal Plikiškių bendruomenės projektą buvo įrengta vaikų žaidimų aikštelė, tačiau jos įrenginiai pradėjo lūžti – buvo matyti, kad kažkas tai daro tyčia. „Jei seniūnė nebūtų laiku susigriebusi, nieko nebūtų likę. Tai kas liko, parsivežėme čia, į kaimo centrą“, – aiškina Valuntoniai.
„Gražiau gyventi – maloniau. Ir pačiam gražiau, o ir kai svečiai sako, kad gražiai susitvarkę – paglosto širdį. Ten anksčiau žėlė piktžolės, buvo baisu pažiūrėti“, – apie bendruomenės naudą sako ūkininkas.
„Pamąstome ir apie tai, kad tvarkingesnis kaimas gal jaunimo daugiau pritrauks. Yra vienas kitas laisvas namas. Mūsų svajonė – asfaltuotas kelias iki Joniškio – irgi pildosi“, – priduria D. Valuntonienė.
Nauda – neapčiuopiama
Valuntonių šeima prie bendruomenės veiklos dažniausia prisideda savo darbu ir technika. „Ir pats dirbu, ir mano darbuotojai. Kol bendruomenė neturėjo savo technikos ir lėšų, pjovėme žolę savo žoliapjove ir savo degalais. Dabar šienaujame bendruomenės žoliapjove ir trimeriu. Padeda ir atskiri žmonės su savo technika, ir seniūnija“, – pasakoja A. Valuntonis.
Yra kaime žmonių, kurie noriai prisideda prie aktyviausių kaimo gražintojų, tačiau kiti laikosi atokiai, sakydami: „Ką man ta bendruomenė duoda? Kokia man iš to nauda?“
Dalis žmonių netgi negali patikėti, kad ravinčios kaimo gėlyną moterys iš to neturi jokios materialinės naudos. Dar kiti sako: neturi, matyt, ką veikti. D. Valuntonienė svarsto: kai kurie dar mąsto buvusios sistemos kategorijomis.
Pakeitė kelininkų planus
„Laukiame dabar, kada išasfaltuos kelią. Buvo ketinę asfaltuoti kelią nuo Skilvionių iki Drąsutaičių. Bet kam mums reikalingas toks kelias, kurio niekas neprižiūri ir kuriuo mažai kas važinėja? Tai susirinkome keletas bendruomenės žmonių, pasikvietėme seniūnę, rajono tarybos atstovą, kreipėmės į Kelių direkciją prašydami, kad pakeistų planą – asfaltuotų nuo Plikiškių iki mūsų, nes ir žmonių čia daugiau važiuoja, ir kelias geriau prižiūrimas, ir autobusas kursuoja. Ir sprendimas buvo pakeistas“, – pasakoja A. Valuntonis.
Gražindami kaimą, bendruomenės žmonės savo jėgomis įrengė vaikų žaidimų aikštelę, už projekto lėšas pasistatė pavėsinę – yra kur susirinkti ar šventę suorganizuoti. Čia kaimo vaikus palinksmina ir Kalėdų Senelis. Bendruomenė Kalėdų proga ikimokyklinio amžiaus vaikams ir pradinių klasių mokiniams dovanoja knygutes. Tokių dovanėlių prireikia apie 15. Bandė su dovanėlėmis aplankyti ir vyresnius nei 70 metų kaimo žmones, bet ne visi tokius svečius priėmė nuoširdžiai – idėja atidėta į šalį.
„Skirtingi žmonės esame, tai ir nuomonės išsiskiria“, – nenusimena D. Valuntonienė.
Jei prireikia salės – bendruomenės pirmininkas, būdamas bendrovės vadovu, leidžia pasinaudoti „Drąsutaičių“ žemės ūkio bendrovės kontoros patalpomis. Galbūt kada nors dar labiau sustiprės ir įsigys atskirus bendruomenės namus.
Nenori būti užkampiu
Seniau Drąsutaičius vadino užkampiu, bet pradėjo kaimas gražėti, ir kiti žmonės panoro gražintis – sodina gėles, medelius, pjauna žolę. Vienas kaimo vaikinukas ir pats pasisiūlo žolę viešose erdvėse nupjauti. Anot D. Valuntonienės, jeigu kvieti žmones – mažai kas atsisako.
Kaimo tvarkymo talkoje pavasarį dalyvauja įvairaus amžiaus gyventojai. Žmonės pastebi: ir šiukšlių ėmė mažėti. Tiki, kad tai dėl to, kad jas renkantys vaikai nebenori šiukšlinti. Nebedrasko niekas ir papuoštos šventinės eglutės. O kai reikėjo atnaujinti kaimo kryžių – lėšų rinkliava pavyko kuo puikiausiai: visi, kiek galėjo – tiek davė. Pasirūpinę kryžiumi, „Drąsutaičių“ žemės ūkio bendrovės dovanotomis trinkelėmis išklojo takelį.
Kai kurie šiuolaikiniai žmonės, turėdami darbo priemonę – internetą – jau ima grįžti į kaimą. Jie gali dirbti nuotoliniu būdu, nėra tiek priklausomi nuo darbo vietos. Žinoma, ir Joniškis netoli. Dėl to šiuo metu kaime bent dešimtadalis žmonių yra mieste dirbantys asmenys. Tad nėra jokia fantastika, kad Drąsutaičiai už 20 metų bus ta vieta, kur tiek kaimo žmonės, tiek ir miestiečiai galės susikurti sau jaukų ir orų gyvenimą švarioje aplinkoje.
Anot J. Pidkovos, kur tik kelias geras – ten kaimuose dabar sodybas perka, žmonės kuriasi. Kur gero kelio nėra – vien susmegusios, neremontuojamos trobos, ištuštėjusios sodybos. Bendruomenės pirmininkas tikisi, kad Drąsutaičiai šios perspektyvos išvengs. „Žmonėms patinka kaimas, juk 30 tūkstančių metų žmonės gyveno gamtos apsuptyje. Tik XVII amžiuje prasidėjo trauka į miestus“, – aiškina bendruomenės pirmininkas. Jis nė kiek neabejoja, kad kaimas yra pati geriausia vieta gyventi žmogui.
