Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Gintarų rinkimo paslaptys – tiesiai iš žemaičio ūkininko lūpų

Ūkininkų Roberto ir Ilonos Marcinkevičių namų svetainėje, dailioje spintelėje už stiklinių durelių rikiuojasi suvenyrinių karvių figūrėlės ir... įvairaus dydžio gintarai. Šie, visiškai skirtingi eksponatai atskleidžia, kuo gyvena ši žemaičių šeima: sunkiu kasdieniniu darbu pieno ūkyje bei gintarų kolekcionavimu laisvalaikiu. Pastarasis užsiėmimas - gintarų rinkimas - nėra toks paprastas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Ši veikla, pasirodo, nuo senų laikų apipinta paslaptimis ir legendomis. O patys gintaro žvejai dažniausiai yra mažakalbiai ir uždari. Toks ir ūkininkas Robertas Marcinkevičius. Nelengvai jis leidžiasi į kalbas apie gintaro rinkimus. O kuo paslaptingesnis pašnekovas, tuo labiau norisi jį iškvosti ir sužinoti kažką tokio nepaprasto.
Robertas Marcinkevičius kartu su šeima per daugelį metų sukūrė vieną pažangiausių šalyje pieno ūkių
Robertas Marcinkevičius kartu su šeima per daugelį metų sukūrė vieną pažangiausių šalyje pieno ūkių / T.Preikšos nuotr.

„Plieninė merga“

Atokiame Klaipėdos rajono kaime gyvenantys Marcinkevičiai per daugelį metų sukūrė vieną pažangiausių šalyje pieno ūkių. Šiemet ūkis, kadaise pradėtas kurti ant plyno lauko (viską šeima pasistatė savomis rankomis), pateko tarp geriausiųjų pagal produktyviausias karves. O to pasiekti tikrai nepaprasta. Laikant gyvulius, juos tenka prižiūrėti kasdien, nes karvėms nepasakysi, kad šiandien esi pavargęs ir nori pasiimti laisvadienį. Lengviau dirbti tapo tuomet, kai prieš kelerius metus šeima įsigijo olandišką pieno robotą. Žemaitis ūkininkas linksmai jį vadina „plienine merga“. „Samdoma melžėja kada panorėjusi gali nebeateiti į darbą, o robotas „pririštas“, niekuomet nepabėgs. Gali nebent sugesti, bet visi gedimai pataisomi. Po to, kai kartą melžėja „užmiršo“ pamelžti kelias karves, galutinai apsisprendėme investuoti į nepigiai kainuojantį robotą“, - dėsto argumentus R. Marcinkevičius.

Tačiau ir robotizuotame pieno ūkyje šeima laisvų dienų beveik neturi. Netgi sekmadienį visi dirba, nes samdomus ūkio darbuotojus tądien išleidžia poilsio. Visgi, vien darbu sotus nebūsi. Marcinkevičiai randa laiko ir įdomiems pomėgiams. Tuomet jų mintys ir keliai veda į pajūrį, nuo ūkio esantį už daugiau kaip 50-ties kilometrų. Važiuoja gintarų rinkti, o kartu ir gaivaus jūros oro įkvėpti!

Į pajūrį - naktį

Turbūt kiekvienas, vasarą apsilankęs pajūryje, vaikščiojo paplūdimiu prie vandens ir palenkęs galvą mėgino tarp smėlio pamatyti gintariukų. Gintaro žvejai tik nusišypsotų, pažvelgę į tokius mėginimus surasti šio Baltijos aukso. Ne taip reikia ieškoti. „Vykstame į pajūrį vėlai vakare, nes gintaras renkamas naktį“, - nustebina Robertas. Jis parodo specialius spindulius skleidžiantį, ant galvos dedamą prožektorių. Juo šviečiant, gintarai išsiskiria iš dumblių, akmenų ir kitų jūros išmestų darinių žalsvai gelsvu švytėjimu, atrodo šviesios salotinės spalvos. Tokiu būdu lengviau pamatyti juos, bangų išmestus ant kranto. Kiti rinkėjai naudoja vadinamuosius „keselius“ (tinklinius samčius), su kuriais braido vandenyje, semia jį kartu su įvairiomis po audrų pluduriuojančiomis šiukšlėmis ir ieško tarp jų gintaro gabalėlių.

T.Preikšos nuotr. /Gintarus lengviau pastebėti, apšvietus specialiu prožektoriumi
T.Preikšos nuotr. /Gintarus lengviau pastebėti, apšvietus specialiu prožektoriumi

Marcinkevičiai, anksčiau vykdavę į pajūrį tiesiog pasivaikščioti, gintaro rinkimą atrado ir pamėgo neseniai. Pamėgino ir nesitikėjo, kad jis taip „užkabins“. Dabar gintarauti patraukia visa šeima: į pajūrį mėgsta vykti ir žmona Ilona, ir Marcinkevičių sūnūs dvyniai Romas, Tomas bei dukra Karolina.

Bevaikščiodami po pajūrį ūkininkai sutinka spalvingų asmenybių – gintarų rinkėjų. Daugelis jų nesileidžia į draugystes ir kalbas, bet kartais likimas „pamėtėja“ įdomių pažinčių, susitikimų. Štai, teko sutikti pagyvenusį keistuolį švedą, kuris rudenį išsinuomoja Klaipėdoje butą, renka gintarus, o šalčiams prasidėjus grįžta į Švediją.

Gintarauti – po audrų

Gintarų rinkėjai, skirtingai negu žemdirbiai, laukia audrų, nes būtent po jų galima tikėtis, jog bangos į krantą išmes daugiau ir didesnių gintarų. Žemdirbiams gi audros nieko gero neatneša, nes gali suniokoti pasėlius. Robertas šiuo atveju atsiduria dviprasmiškoje situacijoje – kaip žemdirbys audrų tikrai nelaukia, bet kaip gintaro rinkėjui jos suteikia progų atvažiuoti į pajūrį.

Be to, reikia žinoti vietas, kuriose jūros bangos gintarų gali išmesti. Marcinkevičiai vyksta į Karklę, prie Olando kepurės, į Nidą, Preilą ir kitur. Išvaikščiota jau didelė mūsų pajūrio dalis.

T.Preikšos nuotr. /„Kai pagauni azartą, labai smagu“, - apie gintarų rinkimą kalba Ilona Marcinkevičienė
T.Preikšos nuotr. /„Kai pagauni azartą, labai smagu“, - apie gintarų rinkimą kalba Ilona Marcinkevičienė

„Rudenį, turėdamas daugiau laisvo laiko, kai baigiasi laukų darbai, pasižiūriu internete, kokie orai, kokios bangos, ir kartais nuvažiuojame gintarauti. Tačiau ne visuomet pasiseka. Kartais nerandame visiškai nieko“, - pasakoja Robertas. O žmona paantrina, kad gintarus renka ne dėl komercijos, o dėl malonumo, sveikatos ir noro tiesiog „pravėdinti galvą“. „Kai pagauni azartą, labai smagu. Nebaisu net tai, kad užsižiopsojus bangos šaltu vandeniu batus apsemia“, - juokiasi Ilona.

Iš tiesų, gintarų rinkimas turi ir savo nemaloniąją pusę. Pasak Roberto, gintarus bangos neša kartu su dumbliais, negyvomis žuvimis, įvairiais susikaupusiais nešvarumais. Nieko malonaus, kai tenka knaisiotis po smarvę. Gamta nesirūpinantys žmonės, deja, į jūrą išmeta visokių atliekų. Štai, vienu metu pajūris buvo pilnas nežinia kieno išmesto parafino.

Ar gintaras tikras?

Marcinkevičiai žino, kaip galima patikrinti, ar gintaras yra tikras. Reikia jį įmesti į sūrų vandenį. Gintaro gabaliukai turėtų plaukioti. Jeigu skęsta, reiškia, kad tai ne gintaras, o jo imitacija – plastmasė. Be to, gintaro gabaliuką energingai patrynus delne, gerai sušildžius, jis pradeda skleisti spygliuočių sakų kvapą.

Labai didelių gintarų šeima nėra radusi. Didžiausias Lietuvoje sužvejoto gintaro grynuolis sveria net 3,8 kg ir yra saugomas muziejuje. „Norėčiau panašų rasti! Būtų gerai bent kilogramo svorio“, - sužiba Roberto akys, paklausus apie jo svajones. Jam gražiausi reti baltos spalvos gintarai, taip pat tie, kurių viduje galima įžiūrėti įvairius intarpus.

T.Preikšos nuotr. /Ne dažnai pavyksta aptikti stambesnių grynuolių
T.Preikšos nuotr. /Ne dažnai pavyksta aptikti stambesnių grynuolių

Tiesa, vis rečiau Lietuvos gintarautojams pasiseka aptikti stambių gintarų. Baltijos dugne, sakoma, glūdi gintaro gysla, ir jo turėsime dar ilgai. Bet ne visą gintarą bangos išmeta į krantą. Didžioji jo dalis su srovėmis grįžta atgal į gelmes. Gintarautojai turi įvairių versijų, kodėl Baltijos aukso sugauna vis mažiau. Vieni teigia, kad kalti pailginti molai, pagilinti uostai, kai gintaringas sluoksnis išjudinamas, užverčiamas arba nukastas gruntas išpilamas toliau jūroje ir į krantą nebegrįžta. Kitų nuomone, gintaro sumažėjo ėmus vežti į krantą smėlį ir juo dirbtinai platinti paplūdimius. Gintaras kaupiasi jūros dugno duobėse, audros jį pakelia ir atridena į krantą. O užpylus smėliu, jis užlygino ir duobes. Todėl gintaro žvejams tikintis didesnio laimikio tenka bristi vis giliau į jūrą ir nueiti vis ilgesnius atstumus.

Ką slepia ūkio žemės

Gintaro rinkimas yra ne vienintelis ūkininko laisvalaikio užsiėmimas. Dar vieną įdomų hobį padiktavo žemdirbystė ir gyvenamoji vieta. Pasakojama, jog ten, kur dabar įkurta Marcinkevičių sodyba ir ūkis, kadaise buvo didelis dvaras. Deja, nieko iš jo nėra išlikę. Tačiau ankstesnių kartų gyvenimo ženklų ūkininkas aptinka dirbdamas savo laukus: dirvose kartais randa senovinių monetų ir kitų anksčiau šiose vietovėse gyvenusių ar pro jas praėjusių žmonių daiktų. „Teko rasti vokiečių nacių sidabrinį žiedą su kaukole. Tokių dalykų laikyti namuose tikrai nesinori. Šį ir panašius radinius, pavyzdžiui, įvairius kryželius, religinius medalionus, padovanoju Švėkšnos muziejui“, - pasakoja Robertas.

T.Preikšos nuotr. /Ankstesnių kartų „palikimas“, rastas ūkio žemėse
T.Preikšos nuotr. /Ankstesnių kartų „palikimas“, rastas ūkio žemėse

„Dirbdamas savo laukus, matau, kur daugiau išsiverčia akmenų, plytų, indų šukių. Reiškia, tose vietose kažkada gyventa žmonių. Jose ir galima aptikti įdomybių“, - pasakoja ūkininkas. Jis prisimena, kad smagiausia buvo rasti patį pirmą kartą. Tuomet aptiko Smetonos laikų 10-ies centų monetą. Nuo tada ir kilo azartas paieškoti dar kažko. Jam pavyko rasti nemažai įvairių monetų. Tarp jų yra ir gana senų, seniausia – 1652 metų.

Svajoja paplaukioti po Lietuvą

Kalbantis apie gintarus, užsimena ūkininkas ir apie dar vieną su vandeniu susijusį pomėgį – turi jis įsigijęs nedidelį laivelį, kuriuo norėtų dažniau paplaukioti po Lietuvos upes, Kuršių mariose ar Baltijos priekrantėje. Tačiau tas laivelis jau dvejus metus stovi... degalinėje. Vis nebuvo laiko jį nusigabenti iki vandenų.

Robertas tikisi, kad galimybių pasimėgauti plaukiojimu atsiras tada, kai ūkį galės perduoti studijas baigusiems sūnums. Visi trys Marcinkevičių vaikai šiuo metu studentai. Abu sūnūs pasirinko žemdirbiškas specialybes (agronomas Aleksandro Stulginskio universitete ir gyvulininkystės specialistas Lietuvos sveikatos mokslų universitete). Tėvai tikisi, kad po studijų sūnūs grįš į kaimą ir pratęs šeimos ūkininkavimo tradicijas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?