Dalia Pielikienė užaugo Dzūkijoje, jos tėtis vadovavo paukštininkystės ūkiui. „Jo darbas man atrodydavo sunkus, galvodavau, kad tikrai tokio nesirinksiu, tačiau tu planuoji, o Dievulis juokiasi“, – šypsosi Dalia.
D.Pielikienės šeimos ūkio sukūrimo istorija prasidėjo komplikuotai – Dalios šviesios atminties vyras dirbo tuometiniame Marijampolės technikume vyr. agronomu, su draugu sukūrė 30 ha ūkį.
„Pradėjo ūkininkauti, bet vyras tapo politiku ir kaimynystėje gyvenančių draugų paprašė padėti tvarkytis ūkyje, o aš turėjau tvarkyti buhalterinę apskaitą. Metų pabaigoje man nepatiko rezultatai ir pasakiau – dabar dirbsiu aš. Visiems buvo labai netikėta. Tokia buvo pradžia, o dabar turime vidutinio dydžio 600 ha augalininkystės ūkį“, – pasakoja ūkininkė.
D.Pielikienės ūkyje auginami kviečiai, rapsai ir ankštinės kultūros – pupos ir žirniai. Tokį pasirinkimą nulėmė ūkio vieta, gyvulininkystei nėra tinkamų sąlygų, nes žemės plotai išsidėstę netoli Marijampolės miesto.
Šiuolaikinio ūkio negalėtum įsivaizduoti be naujų technologijų
D.Pielikienė dirba su sūnumi Mantu, kuris planuoja visus darbus, diegia modernias technologijas, didinančias ūkio našumą, taupančias laiką, finansus ir tausojančias aplinką. „Trąšos paskirstomos tikslingai – tai padeda išvengti perteklinio naudojimo, taip pat sumažinamas neigiamas poveikis aplinkai. Jei dirbtum senais metodais, nieko neskaičiuodamas, neišgyventum“, – teigia Dalia.
Ūkininkė pasakoja, kad dirba laikydamiesi tvarumo principų ne todėl, kad tokie reikalavimai, bet norėdami užsidirbti iš žemės ūkio privalo saugoti dirvožemį, sėti tarpinius pasėlius.
Klimato kaitos ir nelygios konkurencijos iššūkiai
Keičiantis klimatui kyla iššūkių, prie kurių tenka prisitaikyti, atsiranda naujų, mūsų kraštai nebūdingų kenkėjų. „Reikalavimai griežti, pesticidų reikia mažinti 50 proc. Naujų insekticidų pagaminama labai nedaug, o senieji neveiksmingi, kenkėjai prie jų prisitaikę. Sunku kovoti, nuo to nukenčia derlius“, – apgailestauja ūkininkė.
D.Pielikienės teigimu, priėmus geros agrarinės ir aplinkos būklės reikalavimus, ūkininkai privalo laikytis šių standartų, nors nuo to krenta ūkio ekonominiai rodikliai, negauni dalies pajamų: „Kartais išgyventi labai sudėtinga.“
Pasak ūkininkės, lietuviška žemės ūkio produkcija yra kokybiška, o iš trečiųjų šalių atsivežame daug prastesnės kokybės maisto produktų, kuriems netaikomi tokie griežti reikalavimai: „Konkurencija nelygi – mes nenaudojame trąšų pertekliaus, nes pirmiausia tai yra brangu, be to naujos technologijos tiksliai apskaičiuoja kiekius. Darome ir dirvožemio tyrimus, neberiame trąšų „iš akies“, tie laikai jau baigėsi.“
Pasak D.Pielikienės, kiekvienais metais pelnas mažėja, o biurokratinė našta didėja, kyla akcizai, minimali alga – mūsų ūkis nėra automatizuotas ir robatizuotas, žmogiškieji ištekliai kainuoja, pas mus dirba 5 nuolatiniai darbuotojai ir dar samdome pagalbininkus derliaus nuėmimo metu.
Žiemos metu tvarko dokumentus, o ne poilsiauja šiltuose kraštuose
Pasak D.Pielikienės, ūkininkai turi laikytis tvarumo, žaliojo kurso reikalavimų, prisitaikyti prie klimato kaitos iššūkių: „Kartais valdininkai priima sunkiai įgyvendinamus įstatymus.“
Dalia tvirtina, kad darbo su dokumentais tiek daug, kad tenka prie kompiuterio sėdėti ir žiemos metu, nors atrodo, kad ūkininkai gali skristi į šiltus kraštus ir gulėti po palme. „Iki naujųjų metų baigiamas tvarkyti derlius, o visą sausį praleidau skaičiuodama prie kompiuterio. Netrukus reikės pradėti ruoštis pavasariui, atvažiuoja sėklos, trąšos, pesticidai, reikia paruošti techniką. Gal kokią savaitėlę ir turėsiu poilsiui“, – žiemos darbus vardija ūkininkė.
Pasigroži saulėtekiais, rasos lašais ir šalnos nubalinta žole
D.Pielikienė tikina, kad ūkininkas nėra tas žmogus, kuris nori iš žemės gauti tik naudos, uždirbti pinigų: „Matome ir vertiname gamtos grožį, stebime saulėtekius ir saulėlydžius, spindintį rasos lašą ar šalnos nubalintą žolę. Tenka dirbti ir prieš patekant saulei, nes žydinčius augalus purškiame naktį.“
Dalia pasakoja, kad pasigroži ir žydinčiais rapsų laukais, pasimėgauja jų kvapu, mato skraidančias bitutes, girdi kaip čiulba paukščiai: „Vaikščioti tenka daug, reikia stebėti augalus, ar nesusirgo, nepuola kenkėjai. Naudojame ir dronus, nes plotai tikrai dideli, visko neapeisi.“
Pasak D.Pielikienės, ūkyje saugo ir prižiūri gamtą, tinkamai tvarko pakuotes ir visas atliekas – daug kas net stebisi tvarkinga ūkio aplinka: „Saugoti gamtą turi visi žmonės. Juk kiekvienas miestietis naudoja skalbykles, indaploves, chemikalų likučiai patenka į vandens telkinius, o dėl gamtos taršos kaltina tik ūkininkus – skaudu.“
Stiprybės prideda tikėjimas, kad rytoj bus geriau
D.Pielikienė tvirtina, kad jei galėtų viską pradėti nuo pradžių, tikrai nenorėtų kurti ūkio: „Nors žemės ūkyje viskas tobulėja, bet kartu ir sudėtingėja, nes mes priklausome nuo gamtos. Gali padaryti viską tinkamai, bet užėjo audra ir viską suniokojo, nuostoliai žemės ūkyje būna labai dideli.“
Žinoma, įvertinus tai, koks ūkis sukurtas, negali neapimti pasitenkinimo ir pasididžiavimo jausmas, bet ir nusivylimų būta daug. „Tai labai sudėtingas ir sunkus verslas – atradimai ir nuosmukiai, pasitenkinimas ir stresas, grožis ir niokojančios gamtos stichijos. Labai plati spalvų paletė. Tikrai nėra viskas blogai, šiame sunkiame kelyje sutikau daug gerų žmonių, kurie man daug davė. Esu nepataisoma optimistė, nes kitaip būtų labai sunku gyventi ir išgyventi“, – atvirauja Dalia.
Stiprybės prideda tikėjimas, kad rytoj bus geriau. „Prisimenu, kilo gaisras, sudegė apie pusę ūkio technikos. Sulaukiau labai daug pagalbos, palaikė ir optimizmas, nusiteikiau, kad negalima nuleisti rankų“, – sunkų išbandymą prisimena ūkininkė.
Ir ko tik neteko patirti – vienais metais nuimant derlių tris dienas ir naktis be perstojo lijo, laukus apsėmė taip, kad iš vandens kyšojo tik pusė kviečių varpos. „Derlių vis tiek reikėjo kažkaip nuimti. Mūsų kombainas netiko, samdėme galingesnį, bet ir jis vis tiek įklimpo. Aišku, derlius buvo nekokybiškas, grūdai sudygę, bet nepaliksi duonos ant žemės“, – apgailestauja ūkininkė.
Gėlių priežiūra nuramina mintis, išvalo galvą, suteikia ramybės
Dvasinį poilsį ir atgaivą širdžiai D.Pielikienei suteikia auginamos gėlės, knygos, kelionės, paveikslai, geri darbai.
„Rūpinuosi garbaus amžiaus tėveliais, kurie gyvena Dzūkijoje, esu dviejų nuostabių anūkų močiutė. Sūnus Mantas su šeima gyvena Marijampolėje, o dukra Eglė su vyru gyvena Kaune. Dukra baigusi politikos mokslus Anglijoje, dirba amerikiečių kompanijoje finansų srityje. Nors dukra ir toli nuo žemės ūkio, bet kai reikia, mane gali pavaduoti“, – pasakoja Dalia.
Didžiausią poilsį D.Pielikienei suteikia prie namų auginamų gėlių priežiūra. „Kai pavargstu, einu į gėlyną – čia nurimsta mintys, išsivalo galva, ateina ramybė – kontaktas su žeme ir grožiu pakeičia žmogų“, – šypsosi Dalia.
Jos mėgstamiausios gėlės – rožės. „Kai žiemai reikia pridengti visus krūmus, suskaičiuoju, kiek jų turiu – ne tiek ir mažai, apie 40. Ką sau galvojau, kai tiek daug prisisodinau, juk joms visoms reikia skirti laiko ir priežiūros. Bet kai pražysta – grožiuosi nuostabiomis spalvomis, mėgaujuosi maloniais aromatais. Ir ne tik rožės. Pavasarį prie namų pradeda žydėti tulpės, narcizai – apie 600 svogūnėlių. Po to ateina eilė bijūnams ir kitoms vasarinėms gėlėms“, – pasakoja ūkininkė.
Aktyviai dalyvauja labdaringoje veikloje
D.Pielikienė – tarptautinio moterų klubo „Zonta“ Marijampolės skyriaus viceprezidentė. Klubas vienija įvairių profesijų moteris, kurių tikslas – atjauta, bendrystė, moterų ir vaikų teisių įgyvendinimas, apsauga nuo smurto.
„Mūsų skyrius rengia labdaros koncertus, o surinktas lėšas skiriame gabių mergaičių stipendijoms, kad jos galėtų atsiskleisti, vystyti savo gebėjimus, siekti svajonių ir tikslų. Šiais metais suteiktos 5 stipendijos, o pernai parėmėme 9 mergaites. Viena iš mergaičių nusipirko muzikos instrumentą ir surengė savo solinį koncertą“, – pasakoja klubo viceprezidentė.
D.Pielikienė taip pat yra Marijampolės ūkininkų sąjungos narė, 2016 m. apdovanota Šv.Jurgio Marijampolės globėjo medaliu už nuopelnus vystant konkurencingą augalininkystės ūkį.
