„Šios karvės – dviejų senovinių laukinių veislių kryžminimo rezultatas. Tokių karvių protėviai laisvai ganydavosi Škotijoje ir mito tuo, ką rasdavo patys. Kalnuose buvo daug nedirbamų žemių, tad šie gyvūnai pasitarnaudavo tiesiog nuėsdami žoles“, – pasakoja R. Babikienė.
Hailanderių veislės karvių augintoja sako iš pradžių nusipirkusi 12 tokių karvių būtent todėl, kad tikėjosi, jog jos nušienaus pievas. Tačiau aplinkiniams ėmus domėtis mūsų krašte neįprastos veislės galvijais, moteris nusprendė įkurti veislininkystės ūkį.
„Su jomis nedaug darbo. Šios karvės visiškai neišrankios maistui, turi tankų kailį ir gali žiemoti lauke. Joms nereikia tvarto ar pastogės nuo vėjo, šalčio, lietaus. Tiesa, ilgo plauko kailį retkarčiais reikia pašukuoti“, – kalba R. Babikienė.
Ketverius metus tyrus pusiau laukinius Hailanderių veislės galvijus nustatyta, kad jų bandose yra aiški struktūra ir hierarchija – atskirų galvijų statusas priklauso nuo amžiaus ir lyties.
Tai pastebėjo ir R. Babikienė: „Jei reikia kažką ginti, pačios stipriausios, vadovaujančios karvės išsirikiuoja priekyje, silpnesnės – antroje eilėje, o silpniausi galvijai įleidžiami į vidurį.“
