Rinkos lyderiai aktyviai plėtoja partnerystes su javus auginančiais ūkininkais, taip pat kviečia visuomenę išreikšti palaikymą rugių išsaugojimo iniciatyvai. Mat per dešimtmetį rugių pasėlių plotai Lietuvoje sumažėjo tris kartus.
Ištisas protėvių kartas maitinę tradiciniai žiemkenčiai tampa verti įrašo Raudonojoje knygoje.
Receptas – senas ir paprastas
Bendrovės „Vilniaus duona“ produktų kūrimo vadovė Snieguolė Šoblinskienė sako, kad juodai lietuviškai duonai kepti naudojamas raugas, iš ruginių miltų ir vandens paruoštas plikinys, ruginiai miltai, vanduo, cukrus, druska, kmynai. Duonos kepalas kildinamas kubile, su meile suformuojami duonos kepaliukai ir pašaunami į krosnį. Karštis ir garai apgobia duonos kepalą, susidaro tvirta tamsi pluta, o aplink pasklinda šviežios duonos kvapas.
„Lietuviai duonos kelią atrado ir išpuoselėjo labai seniai. Per amžius keitėsi žmogaus galimybės ir technologijos, tačiau juodos duonos receptūra pakito visai nežymiai“, – pastebi etnologė Nijolė Marcinkevičienė.
Duoną tapatino su gyvenimu
Pasak etnologės, ištisas nematerialiojo paveldo klodas, susijęs su rugiais ir duona, atskleidžia mūsų protėvių santykį su gamta ir bendruomene.
„Šiuolaikiniam žmogui net sunku įsivaizduoti praeities ritualų svarbą ir didybę – duonai buvo skiriamas didžiulis dėmesys. Sakyta, kad duona išeina per sėją, o pareina per pjūtį. Šis ciklas suformavo ištisą kultūrą, kurios epicentre esanti duona prilygo gyvenimui. Tad, kai apie žmogų pasakydavo, kad „jo duona suvalgyta“, tai reikšdavo, jog žmogaus gyvybė užgeso, žemiškasis gyvenimas baigėsi“, – pasakoja N.Marcinkevičienė.
Būrys talkininkų senovėje stengdavosi visą rugių lauką nupjauti per vieną dieną. Rugiapjūtė paprastai prasidėdavo liepos pabaigoje arba rugpjūčio pradžioje.
Pasak etnologės, rugiapjūtės pradžios simboliai ir ritualai būdavo svarbiausias Oninių šventės (liepos 26 d.) akcentas. Svečius pasitinkanti šeimininkė Ona apie save girdėdavo: „Ona – gera žmona: duoda duonos su smetona (t.y. grietine)“. Prie stalo susėsdavo visa šeima, kaimynai ir iš toliau atvykę giminės.
Visi būtinai paragaudavo iš naujojo derliaus iškeptos rugių duonos, nes ji buvo svarbiausias šventės patiekalas.
Tradicijos lemia ir ūkininkų sprendimus
Rugius auginantis ūkininkas Romuald Želudevič iš Šalčininkų rajono savivaldybės sako, kad šiemet grūdų derliaus kepėjams turėtų pakakti, o pats pripažįsta, kad labiausiai mėgsta juodą lietuvišką duoną – dažniausiai šeimai perka didelį, nesuraikytą kepalą.
„Lietuvoje rugiai yra auginami nuo seno. Mūsų žemė jiems yra tinkama augti, todėl maždaug 100-150 hektarų plotą rugiais užsėju kiekvienais metais. Laukuose kas ketverius metus vykdau sėjomainą, todėl plotas, skirtas konkrečiai žemės ūkio kultūrai, lieka panašus“, – dėsto R. Želudevič, kartu su šeima 800 hektarų laukuose jis augina rugius, kviečius, avižas, rapsus, lubinus, žirnius ir kvietrugius.
Anot žemdirbio, didesnio našumo žemėse ūkininkams geriausiai apsimoka auginti kviečius, nes rugių kaina ir derlingumas yra mažesni. „Vis dėlto rugių auginimas yra ne tik ekonomika, bet ir tradicijos. Kuo daugiau bus tradicijų puoselėtojų, žmonių, kuriems patinka ir rūpi lietuviška duona, tuo didesni bus rugių laukai“, – pabrėžia javų augintojas.
Kviečia drauge išsaugoti rugius
R.Želudevič yra vienas iš bendro „Malsenos“ ir „Vilniaus duonos“ projekto partnerių – ūkininkas sutiko Lietuvos miltų ir duonos gamintojams užauginti ir tiekti aukštos kokybės grūdus, iš kurių kepama juoda tradicinė duona.
„Vilniaus duonos“ komercijos direktorius Gražvydas Jukna sako, kad partnerystė su žemdirbiais pasiteisina ir užtikrina, jog didžiausia šalies kepykla nepritrūks ruginių miltų. „Ruginės duonos vartojimas nuosekliai auga. Nuo vaikystės daugeliui žmonių pažįstamas skonis išlieka artimas visą gyvenimą, perduodamas iš kartos į kartą per giminės tradiciją“, – pastebi G. Jukna ir priduria, kad prie rugių išsaugojimo gali prisidėti kiekvienas Lietuvos gyventojas.
Visus, kuriems rūpi tautinis paveldas ir lietuviškos duonos likimas, „Vilniaus duona“ kviečia prisijungti prie iniciatyvos „Išsaugokime lietuviškus rugius drauge“. Iniciatyva siekiama, kad lietuviški rugiai būtų įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą ir deramai apsaugoti. Savo pritarimą idėjai galima išreikšti adresu www.issaugokim.lt.
Iniciatyvos dalyviai sutaria, kad šimtmečių kultūrai Lietuvoje išsaugoti neužtenka vien formalaus tradicinės duonos įtraukimo į ES paveldo registrą – lietuviškos duonos keliu būtina rūpintis iš esmės – pradedant nuo rugių, kad šių javų plotai neišnyktų iš Lietuvos ūkių.
