Stelbimos strategijos: sudarome nepalankias sąlygas piktžolėms veistis
Piktžolių stelbimas – tai agrotechninių metodų visuma, kuria siekiama sudaryti kuo palankesnes sąlygas kultūriniams augalams ir kartu apsunkinti piktžolių augimą. Stiprūs ir sveiki kultūriniai augalai geba efektyviai konkuruoti su piktžolėmis dėl išteklių – vandens, šviesos ir maisto medžiagų.
Sėjomaina. Kiekvienas augalas pasižymi skirtingomis konkurencinėmis savybėmis kovoje su piktžolėmis. Žieminiai javai, rapsai ir daugiametės žolės yra stipriausi konkurentai, efektyviai stelbiantys piktžoles. Vidutinio stiprumo konkurentai – vasariniai miežiai, avižos, vasariniai rapsai, kukurūzai. Silpniausi konkurentai – vasariniai kviečiai, ankštiniai augalai, bulvės, cukriniai runkeliai, linai ir daržovės. Svarbu planuoti sėjomainą taip, kad stipresni konkurentai keistų silpnesnius, o po javų būtų auginami kiti augalai.
Tarpiniai pasėliai – tai augalai, auginami tarp pagrindinių pasėlių, dažniausiai tuo metu, kai dirva lieka tuščia. Jie ne tik padeda kontroliuoti piktžoles, bet ir gerina dirvožemio struktūrą, praturtina jį organinėmis medžiagomis. Tarpiniai pasėliai gali būti panaudojami pašarui arba užariami kaip žalioji trąša.
Dirvožemio derlingumas ir pasėlio tankumas. Subalansuotas tręšimas ir optimalus dirvožemio pH yra būtini norint užauginti sveikus ir stiprius kultūrinius augalus, kurie galėtų sėkmingai konkuruoti su piktžolėmis. Kalkinimas padeda reguliuoti dirvožemio rūgštingumą, o tai turi įtakos ir piktžolių rūšinei sudėčiai. Tankus pasėlis sudaro pavėsį, apribojantį piktžolėms reikalingą šviesą. Dėl šviesos trūkumo piktžolės skursta, lėčiau auga ir sunkiau subrandina sėklas.
Sėklos įterpimo gylis. Tinkamas sėklos įterpimo gylis užtikrina greitesnį kultūrinių augalų dygimą ir stipresnius daigus. Giliau pasėtos sėklos dygsta ilgiau, o jų daigai būna silpnesni, todėl sunkiau konkuruoja su piktžolėmis.
Naikinimo arsenalas – tiesioginis poveikis piktžolėms
Naikinimo priemonės skirtos tiesiogiai naikinti jau sudygusias piktžoles. Jos skirstomos į mechanines, fizikines, biologines ir chemines.
Mechaninis naikinimas yra pats seniausias ir ekologiškiausias piktžolių naikinimo būdas. Ariant, kultivuojant ar purenant žemę, sunaikinamos piktžolių sėklos, pakertamos jų šaknys, o daigai užverčiami žemėmis. Mechaniškai piktžolės naikinamos ir ravint kauptukais, jas išraunant, badant ar nušienaujant.
Fizikinis naikinimas. Šis metodas pagrįstas aplinkos sąlygų, nepalankių piktžolėms, sudarymu. Piktžolės naikinamos aukšta temperatūra, naudojant liepsnos kultivatorius arba dirvos paviršių apdorojant karštais vandens garais. Šiltnamiuose žemė gali būti sterilizuojama karštais vandens garais, taip sunaikinant piktžolių sėklas.
Biologinės kontrolės metodai apima piktžolių naikinimą gyvuliais (ganant), specialiais vabzdžiais ar mikroorganizmais. Ganymas yra efektyvus būdas naikinti trumpaamžes piktžoles.
Cheminis piktžolių naikinimas – tai herbicidų naudojimas. Herbicidai yra cheminės medžiagos, kurios naikina piktžoles, nekenkdamos (arba minimaliai kenkdamos) kultūriniams augalams. Siekiant didžiausio efektyvumo ir mažinant neigiamą herbicidų poveikį aplinkai, rekomenduojama juos naudoti kartu su mikrobiologiniais produktais. Pavyzdžiui, biotechnologijų įmonės „Nando“ kuriami produktai gerina dirvožemio mikroflorą, kuri yra svarbi herbicidų skilimui, ir didina augalų atsparumą stresui.
Kaip galime įsitikinti, piktžolių kontrolė – tai nuolatinis procesas, reikalaujantis kompleksinio požiūrio ir įvairių metodų taikymo. Ūkininkai turi derinti prevencines priemones, stelbimo ir naikinimo metodus, atsižvelgdami į konkrečias sąlygas ir aplinkybes.
