Maskuojasi
Artūras Nečejauskas, gamtinės žemdirbystės ūkio „NeČia“ savininkas, kaimiškų kalakutų įsigijo prieš dvejus metus. Šių paukščių prireikė kaip auklės ir natūralaus inkubatoriaus jau anksčiau pradėtoms veisti patarškoms. Šį rudenį jam teko nemažas galvosūkis – dar neseniai keli paukščiai, žiemai palikti kaip kalakutės kitų metų pavasario darbams, pasirodė besą kalakutai ir numatytai funkcijai netinkami. Teko ieškoti jiems pirkėjo, mat papjauti sveikus ir gamtinėmis sąlygomis augintus paukščius buvo gaila.
Kalakutų tėvynė – Amerika. Nežinoma, nuo kada kalakutai yra naminiai paukščiai, nes keliautojai ispanai ir anglų kolonistai kalakutų aptiko indėnų kaimuose. Jie tuomet buvo kitokie – mažesni, lengvesni ir panašesni į laukinius paukščius – bronzinius kalakutus.
„Mėsai auginami kalakutai yra kitokie. Kuriant hibridus jų instinktai gerokai prislopę. Ilgainiui, jei paukščiai gyventų tam tikromis sąlygomis, dalis jų atsikurtų. Tačiau kaimuose nuo seno žmonės ieško kaimiškų kalakučių, nes nėra geresnės „auklės“ viščiukams perinti ir vedžioti. Maži, ką tik išsiritę paukščiukai, patarškiukai ar kalakučiukai gali sušalti, o gerai šildomi per savaitę sustiprėja ir toliau sėkmingai auga. Ypač jei auginami taip, kaip mūsų sodyboje – laisvėje, kur nuo miško tinklu yra atitverta apie hektaras žemės. Visą vasarą ir rudenį kalakutai maitinosi patys, tik kai jau nieko nebelieka, žiemą pradedame duoti grūdų. Tačiau po lauką jie vis tiek vaikšto kasdien. Net žiemą spaudžiant iki 15 laipsnių šalčiu noriai eina, kai atšąla iki 20, kelias dienas tupi tvarte, bet paskui vėl eina“, – pasakoja Artūras.
Jis mielai pakomentuoja, ir kodėl supainiojo kalakutes su jų patinėliais. Mat prieš tai sodyboje buvo kitas dominuojantis kalakutas ir kol jo neišvežė, jaunieji kalakutai neišsidavė – nei uodegas skleidė, nei „karolius“ rodė. Kai šio nebeliko, prasidėjo kovos dėl valdžios, ir viskas paaiškėjo. Taip ir baigėsi ketinimas turėti kuo daugiau kalakučių būsimajam prieaugliui auklėti.
„Mūsų visi gyvūnai laisvėje, tenka dalytis ir su plėšrūnais, kurie neberanda sau maisto gamtoje, tad lapės ir vanagai ateina pasmaguriauti. Žiūrime į tai ramiai, kaip į natūralų dalyką. Juolab kad kitokių nuostolių beveik neturime, nes natūraliai ir didelėje erdvėje laikomi paukščiai praktiškai neserga, ligos neplinta“, – pasakoja A. Nečejauskas.
Istorija ir veislės
Kalakutų tėvynė – Amerika. Nežinoma, nuo kada kalakutai yra naminiai paukščiai, nes keliautojai ispanai ir anglų kolonistai kalakutų aptiko indėnų kaimuose. Jie tuomet buvo kitokie – mažesni, lengvesni ir panašesni į laukinius paukščius – bronzinius kalakutus. Paukščius atgabenus į Europą, manoma, kad tai atsitiko XVI a., jie pradėti veisti ir ilgainiui atsirado įvairesnių, tarp jų ir didieji baltieji mėsiniai, dabar sudarantys gerokai per 90 proc. visų parduodamų kalakutų.
Lietuvoje kalakutai gana ilgai nebuvo labai populiarūs. Dažniau augintos žąsys ir antys. XVIII–XIX a. kalakutai dėl savo įspūdingumo auginti didikų dvaruose. Manoma, kad iki pat 1940 metų kalakutai tesudarė apie 2,5 proc. naminių paukščių skaičiaus. Išpopuliarėjo jie pradėjus kurti pramoninę paukštininkystę. Kalakutas, kaip ir mėsinis viščiukas, ypač tinkamas auginti pramoniniu būdu. XX a. antroje pusėje buvo sukurtos lesyklos, girdyklos, mikroklimatą palaikantys įrengimai ir išvestos atitinkamos veislės, todėl kalakutiena tapo kasdienio vartojimo produktu, ne tik ypatingu šventiniu patiekalu.
Bene populiariausi Lietuvoje yra B.U.T. 6 ir Big9 veislių baltaplunksniai kalakutai. Jie tikri rekordininkai – 20 savaičių amžiaus B.U.T. 6 veislės patinai sveria apie 20 kg ir priauga po 145 g per dieną.
Kalakutų veislių yra daug, jos skiriasi plunksnų spalva ir paukščių kūno mase. Senesnės veislės laikytinos namuose, kitos skirtos pramoniniam auginimui. Lietuvoje stambieji augintojai paukštynuose laiko daugiausia sunkiąsias baltųjų kalakutų veisles, o smulkesni augintojai ir mėgėjai – ir spalvotų, juodų ar bronzinių veislių. Maži kalakučiukai specialiai pritaikytu transportu dažniausiai atgabenami iš užsienio – Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos.
Bene populiariausi Lietuvoje yra B.U.T. 6 ir Big9 veislių baltaplunksniai kalakutai. Jie tikri rekordininkai – 20 savaičių amžiaus B.U.T. 6 veislės patinai sveria apie 20 kg ir priauga po 145 g per dieną. Svarbu ir tai, kad daugiau nei ketvirtadalį to svorio sudaro vertingiausia krūtinėlės mėsa. Patelės mažesnės, 18 savaičių amžiaus sveria apie 12 kg ir yra kur kas patrauklesnės šventiniam patiekalui.
Kaime pasitaiko ir bronzinių kalakutų, kurie išvesti kryžminant laukinius kalakutus su Anglijos juodaisiais. Metinis kalakutas sveria iki 11 kg, o kalakutės – iki 8 kg. Per metus padeda po 70–80 kiaušinių. 16 savaičių kalakučiukai sveria iki 4 kg.
Senųjų veislių kalakutų skerdiena itin vertinama, nes yra išskirtinio skonio ir tekstūros. Jie atsparūs nepalankioms aplinkos sąlygoms, ligoms, nebūtini specialūs maistingi lesalai.
Ūkininkas Rolandas Kiškis Panevėžio rajone augino juoduosius prancūziško hibrido 191 Black Free-Range kalakutus. Jo teigimu, jie labai panašūs ir išore mažai skiriasi nuo Ispanijos juodųjų ar angliškų Norfolk kalakutų. Prancūziškų ir ispaniškų plunksnos juodos, blizgios, net su žalsvu atspalviu. Snapas juodas, akys tamsiai rudos, o galva tamsiai raudona.
Auginimas
Kalakutai – vištinių šeimos paukščiai, tačiau nuo vištų gerokai skiriasi. Vietoj skiauterės ant beplunksnės galvos išaugę mėsingi, karpyti „koralai“, ant kaktos ir snapo – atauga. „Koralų“ ir nosies ataugos dydis priklauso nuo lyties, kalakučių kur kas mažesni negu kalakutų. Susijaudinusių ar išgąsdintų kalakutų „koralai“ prisipildo kraujo ir padidėja keletą kartų. Uodegos plunksnos pasipučia, sudarydamos vėduoklės formą. Kalakutai ant krūtinės turi juodų plunksnų kuokštelį. Kalakutės, nelygu veislė, iki 35–40 proc. lengvesnės už kalakutus.
Lesdami nesmulkintus grūdus, paukščiai pasisotina lėčiau. Tuomet paukščiai turi mažiau laiko peštynėms. Laisvai judantys kalakutai yra sveikesni, todėl neprireikia vaistų, ypač antibiotikų.
Ūkyje augantys kalakutai dėl optimalaus kaulų ir raumenų santykio gali laisvai judėti ir užskristi ant tupyklų, jie neužauga per dideli, todėl jų skerdenos tinkamesnės vartotojams, norintiems kepti visą paukštį. Lesdami nesmulkintus grūdus, paukščiai pasisotina lėčiau. Tuomet paukščiai turi mažiau laiko peštynėms. Laisvai judantys kalakutai yra sveikesni, todėl neprireikia vaistų, ypač antibiotikų. Štai kodėl taip naudinga užsiauginti bent keletą kalakutų. Lengviausiai tą daryti laikant kalakutę, kuri išperina mažylius ir jais rūpinasi vasarą. Tačiau labai dažnai žmonės tokios prabangos neturi, nes žiemą paukščių išvis nelaiko. Pavasarį nusipirkus kalakučiukų reikia žinoti, kad iki 2 mėnesių amžiaus jie itin bijo drėgmės ir vėsesnio oro.
Prieš atsivežant jauniklių, reikia paruošti patalpą – išvalyti, išplauti ir dezinfekuoti, o paskui būtinai išdžiovinti. Tuomet ant grindų paberti sausų pjuvenų arba šiaudų, tinka ir smulkinti. Patalpoje kabinama augintuvė – gali būti speciali arba bent jau šildanti lempa.
Paukščiukus galima girdyti pasaldintu vandeniu su vitaminu C. Pirmąsias dvi dienas vanduo turi būti pašildytas bent iki 25 laipsnių, o patalpoje būti apie 27 laipsniai šilumos. Gėralines pirmąją savaitę būtina plauti kasdien.
Labai svarbu tiksliai apskaičiuoti, kiek kalakutų galima auginti turimose patalpose. Skaičiuojama, kad iki 8 savaičių amžiaus viename kvadratiniame metre telpa 8 patinėliai ir 10 patelių. Vėliau tankis skaičiuojamas pagal svorį: tam pačiam metrui – 38 kg.
Kalakučiukai ypač mėgsta šilumą. Kai per šalta, jie pasyvūs, nuleistais sparneliais. Bet vos pakyla temperatūra, atgyja. Patalpoje, kur gyvena maži kalakučiukai, reikia reguliuoti ir drėgmę. Geriausia, kai ji siekia 65–70 proc. Jei drėgmės daugiau, paukštukai gali viduriuoti. Mažylius reikia saugoti nuo skersvėjų, bet deguonies turi būti pakankamai. Jeigu kalakučiukai išsiritę ne ūkyje, o atsivežti, juos reikia lesinti visaverčiu specialiu lesalu. Rizikinga lesinti virtais kiaušiniais, varške ar kitais greitai gendančiais produktais. Tokius eksperimentus galima daryti su kaimiškais, o ne mėsiniais pramoniniais kalakučiukais.
Kalakučiukai ypač mėgsta šilumą. Kai per šalta, jie pasyvūs, nuleistais sparneliais. Bet vos pakyla temperatūra, atgyja. Patalpoje, kur gyvena maži kalakučiukai, reikia reguliuoti ir drėgmę. Geriausia, kai ji siekia 65–70 proc.
Vasarą paaugusius paukščius galima lesinti žole, morkomis. Jei kalakučiukai vaikšto laisvai lauke, gauna reikalingų vitaminų ir mineralų, ypač iš dilgėlių. Kalakutai puikiai lesa sodų ir daržų kenkėjus. Reikia stebėti, kad paukščiams būtų vandens atsigerti, o jei jie gyvena tik patalpoje, atskirai turi būti padėta žvyro. Šviesiose patalpose kalakutai aktyvesni, tamsiose lesa ir geria mažiau. Per didelis šių paukščių patalpoje tankumas skatina stresų ir ligų atsiradimą.
Ankštose patalpose kalakutai dažnai pešasi, gali susižeisti. Patartina įrengti horizontalias tupyklas, kad stambesni paukščiai galėtų laisvai atsitūpti, o mažesnieji išvengtų stipresniųjų spaudimo. Tupint aukščiau grindų vėdinasi papilvės plunksnos, kojos lieka sausos ir švarios. Tai mažina infekcijų riziką.
Jei kalakutai gauna smulkintos žolės, mėsoje susikaupia daug geležies, ji įgyja rausvą spalvą. Suaugę kalakutai kasdien sulesa apie 2 kg žolės.
