Varomoji jėga – „Bobų radijas“
Anksčiau šią vietovę garsino stiprūs, kryžiuočiams neįveikiami pilies įtvirtinimai, kurių palikimas – ypatingo grožio Bakainių piliakalnis. O štai dabar – laurus ir ovacijas pelnantis moterų humoras. Jis verčia biurokratų pastatytus ir kitokius kalnus. Piliakalnio šios moterys negriauna – tvarko, gražina ir netgi pavertė savo veiklos scena.
Visa tai – apie Surviliškio bendruomenės humoro grupę „Bobų radijas“ ir apie visą bendruomenę, kuriai energijos suteikia ilgametė juokavimo praktika.
„Mūsų posakis – „Kuo kvailiau, tuo geriau“, – sako „Bobų radijo“ siela ūkininkė Erlenda Turskienė. „Bobų radijuje“ ši agronomės profesiją turinti galvijų ir javų augintoja dalyvauja nuo pat pirmųjų kolektyvo dienų – jau 17-ti metai.
Kolektyvas Surviliškio žmones pradėjo linksminti dar iki įsisteigiant kaimo bendruomenei. Vėliau bejuokaujant buvo įsteigta ir Surviliškio bendruomenė, o humoras gražiai įsiliejo į visą bendruomenės veiklą.
„Jeigu nedalyvautum, gyventum užsiknisęs tarp tų karvių, taigi atbukti gali. Po darbo norisi daryti tai, kas įdomu. Gal dainininkui tai darbas ir pomėgis sutampa, tačiau mūsų darbas – ne toks, kad visiškai save realizuotum“, – aiškina ūkininkė.
Be humoro – neįdomu
„Transliuojame per „Bobų radiją“ kaimo problemas. Vienais metais vienokias pasirenkam, kitais – kitokias. Pirmaisiais metais viena iš problemų buvo, kad žada mums pastatyti sporto salę, bet jos nesulaukiame. Tai, pamenu, kai atvažiavo pas mus meras Viktoras Muntianas – jis po koncerto atsistojo ir pasakė: „Pastatysim jums tą sporto salę, tik jūs baikit!” Ir pastatė! Štai kaip reikia kartais ištransliuot!” – džiaugiasi ūkininkė.
Jos žodžiais tariant, „Bobų radijas“ yra puikus posakio „Žodis – jėga” patvirtinimas. Žodis, o ypač pasakytas linksmai, gali labai daug.
Į „Bobų radijo“ temų sąrašą yra patekusios ir pieno kainos, ir pijokystės, ir gydytojų problemos, ir neištikimybės, taip pat miesto ir kaimo supriešinimas. Visų šių temų „transliavimas“ užima nemenką humoro grupėje dalyvaujančių moterų gyvenimo dalį.
„Bobų radijo“ 15 metų jubiliejinį renginį vedė kolektyvo narių vaikai, tai mano sūnus ir dukra pareiškė, kad jei gyventume Norvegijoje, tai būtume seniai iš savo šeimų atimti, nes iš mūsų namų į koncertus išvažiuodavo abu“, – pasakoja „pirmąja ponia“ linksmai pravardžiuojama Surviliškio bendruomenės pirmininko žmona Violeta Počiulpienė. Pagal profesiją ši energinga ir ne mažiau linksma moteris – fizinės kultūros mokytoja.
Humoras, galima sakyti, iki kaulų smegenų įsismelkė į šių moterų gyvenimą. Ūkininkė E. Turskienė pasakoja: kai Surviliškyje linijinius šokius šokančių moterų sumažėjo iki keturių, jos pradėjo važinėti šokti į Kėdainius, ir labiausia, ko ten pristigo – linksmumo. „Kėdainiuose – neįdomu. Čia prisijuokdavom, prisižvengdavom. Ten šito nėra – visi tokie rimti. Bet aš pamažu bandau ten įvesti destrukciją“, – juokiasi E. Turskienė.
Jungiančioji grandis
Surviliškis – nedidelis, dešiniajame Nevėžio krante įsikūręs, vos 350 gyventojų turintis miestelis Kėdainių rajone, prie kelio Kėdainiai–Krekenava. Seniūnijos centras, su bažnyčia, mokykla, Kėdainių kultūros namų skyriumi, biblioteka, paštu, medicinos punktu. Surviliškio bendruomenė, kaip oficiali asociacija, čia buvo įkurta 2003-aisiais.
„Be šios bendruomenės nieko miestelio labui nebūtume nuveikę. Nei šio pastato niekas nebūtų suremontavęs, nei viešųjų erdvių tvarkęs. Buvo projektai, parama, todėl buvo įmanoma tai padaryti“, – aiškina ūkininkė E. Turskienė.
Bendruomenė pastogę rado buvusiuose kultūros namuose – kartu su šalia esančiu Kėdainių kultūros centro Surviliškio skyriumi. Ten, kur anksčiau buvo apleista patalpa, tinkanti tik dekoracijoms sandėliuoti, dabar – jaukios patalpos repeticijoms, nedidelė virtuvėlė, vieta susiburti, pasitarti. Sale naudojasi kartu su kultūros centro skyriumi.
„Viskuo naudojamės kartu: bendruomenė, Kėdainių kultūros centro skyrius, seniūnija, mokykla. Iš tiesų bendruomenė yra tarsi jungiančioji grandis. O šiaip kiekvienas dirbame savo darbą“, – sako Erlenda.
Bendruomenės simbolikai sukurti pasitelkė mokyklos vaikus. Daug nuveikti pavyksta, nes nėra jokios opozicijos nei su seniūnija, nei su kultūros darbuotojais – dirba visi išvien. Bendruomenės aktyvistai net pro tas pačias duris kartu su kultūros centro skyriaus darbuotojais vaikšto. Ir seniūnija – labai arti visomis prasmėmis. Juk viena bendruomenės tarybos narių, bendruomenės veikėja – seniūno pavaduotoja Reda Lukošienė, dar vadinama ryšininke tarp bendruomenės ir seniūnijos.
Tarp miesto ir kaimo
Į bendruomenės patalpas galima patekti ir pro atskiras duris. Priešais jas – aptvaras su vištomis, antimis, kalakutais ir kaimiška nuotaika. Prie bendruomenės namų patalpų durų – geltonas dviračio rėmas, menantis praėjusių metų vasaros – jubiliejinę – šventę. Kultūros skyrius inicijavo Surviliškyje „Geltonųjų dviračių“ akciją – kartu su bendruomene surinko beveik visus aplūžusius, nereikalingus dviračius, nudažė geltonai. Jais dekoravo visą miestelį, papuošė tuos dviračius dar ir vazonais su gėlėmis. Ir tapo dar vienu – po Vilniaus –„geltonųjų dviračių“ miestu šalyje.
Įsirengusi patalpas bendruomenė ėmėsi tvarkyti slėnį prie Nevėžio. Sutvarkė prieigas, keliuką, nuo kalvos vedančius laiptus, pastatė žibintus, suoliukus, pavėsines – sukūrė vasaros traukos centrą. Po kelerių metų įrengė tinklinio aikštelę.
„Žmonės čia labai sportiški, ypač jaunimas. Kiekvienais metais – vis koks nors projektėlis“, – aiškina E. Turskienė. Bendruomenė taip pat yra rašiusi projektų, kuriais pasinaudojo ir kaimyninės bendruomenės – kartu važiavo į svečius pas Vokietijos lietuvių bendruomenę, aplankė Vasario 16-osios gimnaziją.
Pernai pagal Socialinių reikalų ministerijos skelbtą konkursą parašė senjorų ir vaikų užimtumui skirtą projektą. Jo pagrindu surengta 5 dienų trukmės stovykla socialiai remtiniems vaikams, savanoriai mokė juos dekupažo, dziudo, lankė piliakalnius, nuvežė prie jūros, į delfinariumą. Šiems vaikams tai buvo visiškai nauji dalykai, daugelis jų pirmą kartą pamatė jūrą. Pagal tą patį projektą senjorus vežė į Virbalį, kur vietos bendruomenė jiems surengė edukacijos programą.
O štai bendruomenės verslumo projektams vietos Surviliškyje neatsirado. „Pas mus žmonės turi darbą. O jei ir neturi – tik tie, kurie tingi dirbti. O ir Kėdainiai netoli. Pasvarstę nusprendėme, kad kolektyviniam verslui čia – ne vieta“, – aiškina Erlenda.
Per dvi dienas surinko 400 eurų
Surviliškio bendruomenė įrodė ir dar vieną svarbų dalyką: galima nemažai nuveikti ir be paramos programų, be specialių projektų. „Turime tokią žvyrduobę. Daug žmonių ten maudosi vasarą. Bet ta žvyrduobė baigia apželti. Tai sugalvojo Violetos sūnus, kaip tą karjerą išgelbėti – parašė apie tai bendruomenės feisbuko grupėje: metamės pinigus, perkame amūrus. Ir visi, kiek gali, pervedė į bendruomenės sąskaitą šioms žuvims pirkti. Per dvi dienas surinkome apie 400 eurų. Ir tai smarkiai pagelbėjo – žolių gerokai apmažėjo. Pavasarį žadame šią akciją pakartoti“, – pasakoja ūkininkė.
Pagal bendruomenės projektus, pasinaudoję parama, nusipirko muzikos instrumentus, tautinius drabužius, garso aparatūrą, mokyklos salei visos bendruomenės poreikiams skirtą stalo teniso stalą.
Pasitaiko, kad noras kur nors sudalyvauti iškyla netikėtai, kaip, pavyzdžiui, paskelbus bendruomenių sąskrydį. „Paskaitėm ir nutarėm: dalyvausime visose rungtyse, kiek tik bus. O buvo likusi gera savaitė. Įsivaizdavome, kad ten dalyvaus tokie pat bendruomenių žmonės, kaip mes. O ten suvažiavo vos ne profesionalų komandos – rajono tinklinio ar virvės traukėjų. Bet paskui buvo labai smagu. Per internetą susiradome, kas gali pagaminti marškinėlius. Suvažiavom, kas autobusiuku, kas savo mašinomis. Kas nesportuoja, prikepė kibinų. Rajono mastu ne vieną prizinę vietą esame gavę“, – pasakoja ūkininkė.
Surviliškyje gyvenanti dziudo veteranė Asta Kanapinskienė – ji irgi bendruomenės narė – bendruomenę garsina dziudo sporto laimėjimais. Paruošė ne vieną aukšto lygio sportininką, moksleiviai parvežė į kaimą ne vieną svarbų prizą, savo gyvenimą susiejo su sportu.
Šventė praaugo miestelio ribas
Energijos ir linksmo avantiūrizmo Surviliškio aktyvistėms nepritrūksta. E. Turskienė iki šiol neužmiršta, kai moterys, ruošdamosi rajoniniam konkursui, mokėsi šokti sirtakį, o galiausiai, pasirinkusios Graikijos temą – buvo įvertintos – net „Ledinės komandos“ prizą gavo.
Šventė „Po vasaros dangum“ Bakainių piliakalnyje – dar viena puiki proga bendruomenės moterims pasireikšti. Iš pradžių prasidėjusi nuo liepos 6-ąją bendrai giedamo valstybės himno, ši šventė galiausiai tapo respublikiniu renginiu – suvažiuoja saviveiklos kolektyvai iš visos Lietuvos.
Pagal projektus pirko sulankstomus suoliukus, 80 vietų palapinę, generatorių – visi šie dalykai tam, kad šventės būtų linksmesnės, jaukesnės. Bendruomeniškumui sustiprinti penkerius metus iš eilės rengė Kaimynų šventę – šventė įvairiose Surviliškio gatvėse. Skamba gyva muzika, vyksta koncertai, pasveikinami apskritas sukaktis tais metais švenčiantieji 30 metų ir daugiau sulaukę jubiliatai.
Bando išlaviruoti ir per regioniniam parkui taikomus apribojimus: kaip pastatyti suoliuką, kaip įrengti tinklinio aikštelę. Bet maudyklos šiose Nevėžio vietose įsirengti negali – neturi teisės. Todėl dažniausiai maudosi žvyrduobėje.
Dirba ne dėl pliuso
„Darome tai, kas mums įdomu, kas reikalinga. Jei tik kam kyla kokia idėja, atsiranda natūralus poreikis – ieškome galimybių“, – sako E. Turskienė. Į bendruomenės veiklą, pasak ūkininkės, įsitraukia tie, kas nori, tie, kas aktyvistai daugelyje sričių. Bet tie patys aktyviausi, kaip įprasta, turi mažiausia laiko. Dėl to laikas yra tai, ko labiausia trūksta šioje bendruomenėje.
„Mūsų branduoliuke – apie dešimt žmonių. Jie tas strėlytes po visą bendruomenę ir laido. Du ar trys žmonės tikrai nieko nepadarytų“, – aiškina Violeta. Ji džiaugiasi, kad bendruomenės reikalai nesvetimi ir jaunimui. Savanoriais į kariuomenę stoję tarnauti jaunuoliai savaitgaliais parvyksta iš Ruklos sudalyvauti tinklinio varžybose.
Kova už miestelio gerovę – dar viena bendruomenės veiklos sritis. Kai sužinojo, kad asfaltuojant kelią atkarpą per gyvenvietę ketinama palikti tokią, kokia yra – duobėtą, žmonės sukilo, važiavo su ministru susitikti, rašė reikalavimus. Kodėl žada tvarkyti kitas gyvenvietes, o Surviliškio, seniūnijos centro – ne? Kova tęsiasi iki šiol. Bando išsireikalauti bent jau „gulinčių policininkų“ ant kelio.
„Susirenkame ir tariamės, ko iš tikrųjų reikia. Dėl pliuso tikrai nedarysime!” – sako ūkininkė.
