„Nors dar prieš 3-4 metus jų labai trūko, žmonės juos itin pirko, tačiau po minėtų šaltų žiemų, kai įšalo nemažai augalų, žmonės išsigando, nors nei persikai, nei abrikosai, nei nektarinai nėra kažkokia egzotika, jie neblogai auga ir dera Lietuvoje, o jų atsparumas šalčiui nėra mažesnis už daugelį slyvų ar trešnių veislių“, - laidoje „Verslo ritmu“ kalbėjo A. Rozenbergas.
Pasak jo, abrikosus ir persikus rizikingiau sodinti būtų nebent šiaurės, šiaurės rytų Lietuvoje, kur vyrauja šaltesnės žiemos.
Prekyba auga
Krizė daugiau kirto tiems, kas augina ir prekiauja dekoratyviniais augalais, gėlėmis, kadangi tai – lyg prabangos prekė.
Vaiskrūmius ir vaismedžius A. Rozenbergas prilygina būtiniausioms prekėms, tad per krizę šis verslas nenukentėjo. „Krizė daugiau kirto tiems, kas augina ir prekiauja dekoratyviniais augalais, gėlėmis, kadangi tai – lyg prabangos prekė. Dėl vaismedžių sakyčiau net atvirkščiai – per krizę žmonės mažiau ėjo į prekybos centrus, o žiūrėjo, kaip patiems užsiauginti vaisių.“
Kaip ir bet kokia kita žemės ūkio veikla, medelynų veikla, pasak A. Rozenbergo, tampa vis labiau specializuota, joje vis mažiau atsitiktinių žmonių, o jo įmonės gamybos apimtys per kelerius metus esą išaugo kone dvigubai. Tai, anot jo, vyksta dėl šio verslo koncentracijos. „Dėl atsigaunančios rinkos, kažkiek augančių kainų, bet daugiausia dėl to, kad iš šios veiklos pasitraukė seni žmonės, o tinkamo jaunimo perimti ne visada yra. Vyksta tam tikra koncentracija, kai didesni augintojai perima rinką iš mažesnių.“
Sukčiavimo pasitaiko
Sukčiavimo, pasakoja A.Rozenbergas, kaip ir bet kuriame versle, pasitaiko ir čia. „Nuperkama kur nors Lenkijoje 1-2 veislės pramoninių obelų ir prie jų prilipdoma 10 veislių „tinkamų Lietuvoje“, ir po ta iškaba pardavinėjami tie sodinukai. Tai žmogus ne tik kad nusiperka netinkamą veislę, kurios jis neįstengs tinkamai prižiūrėti, bet ir tas išaiškės tik po kelerių metų, o tokie prekiautojai prisidengia žinomų medelynų vardais.“
Visą laidos „Verslo ritmu“ įrašą klausykite čia.
