Žemės ūkio ir maisto sistemos sukuria apie ketvirtadalį visų pasaulio šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) emisijų, todėl šio sektoriaus transformacija yra ne ką mažiau svarbi nei energetikos, transporto ar atliekų – temos, kurioms iki šiol būdavo skiriamas didžiausias diskusijų dėl klimato kaitos dėmesys.
Tačiau norėdami įgyvendinti maisto ir žemės ūkio sistemų transformaciją, turime labai aiškiai žinoti, kur link einame, kas yra tas mūsų siekiamas tikslas.
Pasaulio banko viceprezidentas darniam vystymuisi Juergenas Voegele kaip pavyzdį pateikė energetikos ir transporto sektorius, kur daugiau mažiau žinome, kokiais technologiniais sprendimais juose sieksime neutralumo klimatui. Tuomet jis iškėlė klausimą – o kas galėtų būti saulės baterijų ekvivalentas maisto sistemose?
Maisto sistemos yra per daug svarbios klimatui, gamtai ir mūsų gerovei, kad vyriausybės neprisidėtų prie jų transformacijos. Bet pripažįstama, kad paramos tikslas turėtų keistis.
Pasaulio banko ataskaita rodo, kad pasaulio maisto sistemų kuriama 10 trilijonų dolerių metinė vertė neatsveria jų 12 trilijonų dolerių paslėptos kainos klimatui, aplinkai ir mūsų sveikatai tiek per aplinkos taršą, tiek per mitybą.
Tiesa, COP26 taip pat atkreiptas dėmesys, jog investicijos į žemės ūkio inovacijas vis dar negali lygintis su kitų sektorių inovacijų investicijomis – tai būtina keisti ir tik taip persversime minėtąją lygtį.
Ūkininkai – klimato kaitos sprendimų dalis
Inovacijos ir investicijos, suinteresuotų šalių bendradarbiavimas, paramos susiejimas su aplinkosaugos ir klimato tikslais bei ūkininkų įgalinimas tapti klimato ir kitų sprendimų dalimi – štai ko reikia.
Tai nepriklauso nuo apibrėžimų ar žemės ūkio praktikų. Sakykime paprastai – aš įgyvendinau X ir mano anglies pėdsakas sumažėjo Y proc. Kaip tai pavadinsime – tausi, klimatui draugiška, regeneracinė ar kitokia žemdirbystė – ne taip svarbu. Svarbiausia, ką darome.
Netrukus prasidėsianti nacionalinių Dekarbonizacijos darbo grupių, įskaitant ir žemės ūkio ir miškininkystės darbo grupės, veikla, įtraukianti socialinius partnerius, reikšmingai prisidės išsigryninant svarbiausias ir veiksmingiausias priemones.
Daug dėmesio COP26 diskusijose sulaukė vadinamieji anglies kreditai (angl. carbon credits), bet čia pabrėžtas vietos akcentas. Jeigu sutinkame mokėti už taršą, įsigydami taršos leidimus, nauda turėtų pirmiausia atitekti vietos bendruomenėms ir žemės savininkams.
Jeigu jau taršos leidimai ir anglies kreditai visiems ateityje taps neišvengiama verslo dalimi, tai kodėl to nesusiejus su vietiniu žemės ūkiu ir dirvožemiu, užrakinant anglį čia, užuot sodinus miškus kitame žemės pusrutulyje, kas dažnai daroma neatsižvelgiant į biologinę įvairovę ir vietos gyventojų poreikius.
Šlapynių atkūrimas – perspektyvi kryptis
Lietuva COP26 sudomino pasaulį dėl mūsų planuojamos Atsigavimo fondo (RRF) priemonės, skirtos ŠESD emisijoms mažinti atkuriant pažeistus durpžemius – tai yra daroma pakeliant vandens lygį ir atkuriant tose teritorijose hidrologinį režimą. Tai ta 16 milijonų eurų programa, dėl kurios žemės ūkio ministras sulaukė dėmesio.
Kitų šalių planų kontekste – iki 2030 m. skirti 330 mln. Eur šlapynių atkūrimui ir apsaugai Vokietijoje, 80 000 ha atkūrimas Airijoje ir tiesiog neįtikėtinas – mažiausiai 250 tūkst. ha atkūrimo tikslas Škotijoje – mūsų 16 mln. Eur ir 8000 ha atrodo netgi kukliai. Pavyzdžiui, tiek Airija, tiek Škotija yra panašaus dydžio kaip Lietuva, tik durpžemiai ten užima maždaug apie 20 proc. šių šalių ploto, o Lietuvoje – apie 10 proc.
Durpžemių atkūrimas yra būtinas klimato veiksmų komponentas, tai pabrėžiama ir ES Žaliojo kurso Biologinės įvairovės bei šį mėnesį paskelbtoje Dirvožemio strategijose.
Pažeistų durpžemių ŠESD emisijos yra milžiniškos, ypatingai naudojamų žemės ūkyje (daugiau iš hektaro išmeta tik atvira durpių kasyba, bet šie plotai yra gerokai mažesni).
Skaičiuojama, jog vien pakėlus vandens lygį vos 3 proc. dabar žemės ūkiui naudojamų durpžemių, žemės ūkio sektoriaus emisijas galėtume sumažinti 25 proc.
Be to, šlapynių atkūrimas durpžemiuose ne tik mažina jų pačių emisijas, bet dar ir apverčia procesą ir paverčia atkurtas šlapynes į anglies kempines. Durpžemiai yra viena svarbiausių sausumos anglies kaupyklų – jie užima vos kelis procentus žemės paviršiaus, bet jų anglies sukaupimo potencialas yra dvigubai didesnis nei visų pasaulio miškų.
Durpžemiai yra viena svarbiausių sausumos anglies kaupyklų.
Viename iš durpžemiams skirtų COP26 renginių kalbėjęs Islandijos aplinkos ir gamtinių išteklių ministras pabrėžė, kad imantis šio proceso labiausiai reikėtų vengti kaltinimų dėl durpžemių sausinimo: juk anksčiau daugiausia finansiškai buvo skatinamas būtent sausinimas, o dabar, siekiant klimato gerinimo tikslų, pradėtas remti nusausintų šlapynių atkūrimas.
Todėl suprantama, jog kurį laiką užtruks, kol ūkininkams ir kitiems žemės savininkams tai nebebus disonansas, o durpžemių užliejimas ir alternatyvios juose veiklos taps įprasta praktika.
Kaip įtraukti žmones?
Mokslo pasitelkimas, tikslinė komunikacija ir suinteresuotų šalių įtraukimas šiuose procesuose yra be galo svarbūs. Tik taip pavyks pasiekti, kad ūkininkai būtų patys suinteresuoti atgaivinti savo žemę ir palaikyti jos gerą būklę.
Nors ir siekiame klimato ir biologinės įvairovės tikslų atkuriant durpžemius ypatingai žemės ūkio naudmenose, žmonės turi būti šių procesų centre. Jeigu negalvosime apie ūkininkus, turėsime tik gražius projektus, bet niekaip negalėsime užtikrinti jų ilgaamžiškumo ir reikalingo masiškumo.
Todėl reikia ieškoti sprendimų, kurie būtų naudingi ir ūkininkams, ir plačiajai visuomenei, ir gamtai. Kaip parodyti, kodėl durpžemių atkūrimas yra svarbus individualiam ūkiui? Kaip turėtų kisti produktyvaus ir sėkmingo ūkio apibrėžimas, į tai įtraukiant ekosisteminių paslaugų, t. y. gamtos teikiamų naudų, įskaitant anglies sugėrimą, teikimą? Kaip už šios anglies sugėrimą ir užrakinimą dirvožemyje tinkamai atlyginti? Atsakymų aktyviai ieškome.
