Pirmiausia siūlo pamatyti patiems, tada spręsti
Lietuvoje šiuo metu veikia daugiau nei šimtas kailinių žvėrelių ūkių. Iš jų kasmet yra parduodama apie 2 milijonus kanadinių audinių kailių tarptautiniuose aukcionuose: Kopenhagoje, Helsinkyje ir Toronte.
Svarbiausias prioritetas yra kailių kokybė, o ne kilmės šalis – tai yra pagrindinis faktorius nulemiantis kainą. Lietuvoje pagaminami kailiai užima 5 procentus Europos rinkos, o ši ūkio šaka pasaulyje sukuria maždaug 5 milijardus eurų pridėtinės vertės – maždaug tiek, kiek visa bevielio interneto rinka.
Tiesa, viešojoje erdvėje gyvūnų teisių kovotojai reiškia nepasitenkinimą dėl neva nepakankamos gyvūnų gerovės kailinių žvėrelių fermose. Tačiau Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos inspektoriai neturi pastabų ūkininkams, o pačiame sektoriuje yra vadovaujamasi principu, kad kuo geresnė buvo augintų gyvūnų gerovė, tuo kokybiškesnis ir brangiau parduodamas bus kailis.
Lietuvoje pagaminami kailiai užima 5 procentus Europos rinkos, o ši ūkio šaka pasaulyje sukuria maždaug 5 milijardus eurų pridėtinės vertės – maždaug tiek, kiek visa bevielio interneto rinka
Prieš kelias dienas vykusioje konferencijoje „Kailininkystė Lietuvoje ir Europoje“ VMVT Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus l.e.p. vyriausiasis veterinarijos gydytojas – valstybinis veterinarijos inspektorius Arūnas Jarašius net pasiūlė ūkininkams tartis ar paremti gyvūnų teisių organizacijas, kad šios liautųsi atakavę VMVT nepagrįstais skundais ir negaišintų tarnybos laiko.
Į Lietuvą jau ne pirmą kartą atvažiavusi organizacijos „Fur Europe“, kuri vienija visą Europos kailių sektorių – nuo ūkininkų, perdirbėjų ir pardavėjų – direktorė Mette Lykke Nielsen pasakojo, kad visiškai palaiko skirtingas žmonių nuomones kailininkystės atžvilgiu.
Lietuvos žvėrelių augintojų asociacijos pirmininkas Čelovas Tallat–Kelpša net kreipėsi į 26 skirtingų etinių įsitikinimų grupes, norėdamas pabrėžti kailinių žvėrelių ūkininkų indėlį į Lietuvos gyventojų pajamas kaimiškose vietovėse.
Tačiau prieš sprendžiant, derėtų pamatyti esamas sąlygas, o ne tik vadovautis įsivyravusiais mitais.
„Pati esu buvusi Lietuvos fermose ir matau kaip jie puikiai dirba. Lietuviai labai lengvai priima inovacijas ir naujoves siekiant gerinti kailininkystės verslo tvarumą“, – savo pastebėjimais dalinosi M. L. Nielsen.
Anot jos, geriausias būdas norint pakeisti žmonių požiūrį, yra realiai leisti jiems pamatyti, kaip yra auginami švelniakailiai gyvūnėliai fermose.
„Mes atlikome apklausą ir iš jos matyti, kad žmonės, apsilankę fermose, jau turi suvokimą, kaip viskas vyksta kailių sektoriuje. Žmonės turi teisę pasirinkti savo poziciją šiuo klausimu, tačiau jų vertinimas būtų kur kas objektyvesnis, jei patys pamatytų realią situaciją. Dabar daug kas apipinta mitais ir išankstine nuomone kaip fermose yra dirbama“, – problematikos neslėpė iš Danijos atvykusi organizacijos „Fur Europe“ direktorė. Todėl kailinių žvėrelių fermos tiek Europoje, tik ir Lietuvoje organizuoja atvirų durų dienas.
Tvarus sektorius: nuo gyvūnų gerovės iki aukščiausių mados standartų
Europos kailininkystei atstovaujanti M. L. Nielsen pasakojo, kad ir šiandien šis verslas kinta, o didžiausias dėmesys yra skiriamas kailio gamybos tvarumui bei gyvūnų gerovei. Pati apkeliavusi ne vieną Lietuvos fermą sakė, kad liko maloniai nustebinta kokie jauni, kūrybingi ir entuziastingi žmonės dirba šiame sektoriuje.
Geriausias būdas norint pakeisti žmonių požiūrį, yra realiai leisti jiems pamatyti, kaip yra auginami švelniakailiai gyvūnėliai fermose
„Esu iš Danijos, kur yra didžiausia kailių augintoja. Atstovauju Europai, tad man svarbu, kad visos šalys šiame žemyne garantuotų kokybę. Tikslas yra įtikinti klientus, kurie perka kailinius gaminius, kad pirmiausia reikia kreipti dėmesį į auginamų gyvūnų gyvenimo kokybę, nes tai lemia ir produkto vertę“, – paaiškino M. L. Nielsen.
Kailinių žvėrelių verslas yra nišinė sritis, tačiau joje galima rasti netipinių istorijų. Vieną jų – Daivos Morkūnienės. Ji savo kailininkystės verslą pradėjo veldama papuošalus su karoliukais ir kailių gabaliukais. Šiandien dizainerės kailių aksesuarai yra pripažinti visoje Europoje.
„Kailininkystei mada iš tikrųjų yra labai dėkinga. Dabar kailis yra visur integruojamas, į įvairias aprangos detales: saikingai, po truputį. Galima ir galvos apdangalą pasidaryti. Aš pati asmeniškai mėgstu derinti natūralius audinius. Kašmyras, kailis dabar parodose yra labai vertinamas. Rankų darbo stilius yra išskirtinis, kuomet saikingai yra priderinamas kailis“, – dalinosi patirtimi D. Morkūnienė.
D. Morkūnienė pati dirba šiame sektoriuje jau nuo seno ir pastebi, kad su laiku Lietuvos lygis tarptautinėje arenoje gerėja, o kartu – ir žmonių savimonė.
„Atsiliekame truputį nuo naujausių tendencijų, tačiau patys važiuojame, domimės ir kuriame pagal Europos standartus. Lietuvoje yra tikrai daug kūrybingų žmonių, žmonės gali sukurti pridėtinę vertę, reikia tik sugalvoti kur ir kaip“, – sakė dizainerė.
Grįžę iš emigracijos susikūrė svajonių verslą
Lietuvoje dirbantys ūkininkai yra svarbi varomoji jėga ir pačioje kaimo bendruomenėje. Kartu su vyru šiandien „Stankūnų kailių fermai“ vadovaujanti Rasa Salygienė pasakojo, kad augindami 1000 patelių, teoriškai gali sukurti kelias darbo vietas pačioje fermoje.
Šiuo metu jie augina 7 tūkstančius kailinių gyvūnėlių, tad pas juos ūkyje darbuojasi net 10 darbuotojų, kurie susirinko iš trijų aplinkinių kaimų.
„Bendravimas vyksta su jais tikrai šiltas. Džiaugiasi, kad dirba ir uždirba. Kaime negalėtų rasti tokios gerai apmokamos darbo vietos, tad stengiasi, saugo savo darbo vietą. Neretai tai jiems būna motyvacija atsisakyti žalingų įpročių – nauda visapusiška“, – apie savo darbuotojų kolektyvą pasakojo fermos vadovė R. Salygienė.
Ūkininkavime moteris atsidūrė visai spontaniškai. Po vidurinės mokyklos gavo pasiūlymą pasidarbuoti fermoje Danijoje, ten pamilo gyvūnus. Kadangi pati yra iš kaimo, patikino, kad kliūčių jai – nebuvo.
Kaime negalėtų rasti tokios gerai apmokamos darbo vietos, tad stengiasi, saugo savo darbo vietą. Neretai tai jiems būna motyvacija atsisakyti žalingų įpročių – nauda visapusiška
2004-ais metais R. Salygienė su vyru sugrįžo ir Šiaulių rajone įkūrė savo ūkį. Jame augina švelniakailes kanadines audines, džiaugdamiesi mėgiama veikla ir lanksčiu grafiku – sakė, kad turi pakankamai laiko savo trims vaikams.
Dinamikos šiame verslo sektoriuje, anot fermos vadovės, tikrai netrūksta. Be to, per 14 metų požiūris ir situacija šiame sektoriuje taip pat pasikeitė iš esmės.
„Šiame versle būna visko, tai geriau, tai blogiau, bet mes pozityviai stengiamės žiūrėti. Iš pradžių žmonės nesuprato, kas tai per gyvūnai, galvojo, kad tai grėsmingi žvėrys, – prisimindama savo verslo pradžią juokėsi R. Salygienė. – Dar ir šiandien kai kurie vadina mūsų ūkį lapynu, daugelis nežino kas yra švelniakailės kanadinės audinės. Tačiau požiūris pasikeitė, kad mūsų darbas yra švarus, paprastas, kaip ir visų – gyvūnai tikrai neturi nemalonaus kvapo“.
Lietuvė sakė, kad kartu augti šiame versle padeda bendradarbiavimas su kitų šalių specialistais. „Bendraujame su ūkininkais iš Danijos. Kasdien keičiamės informacija, tuo kas vyksta fermoje naujo. Ieškome bendrų sprendimų dėl įvairių problemų.“
Nors ir kailininkystės verslas visame pasaulyje apipintas daugybe mitų, tačiau kiekvieną dieną sektorius tobulėja. Provincijų gyvenimui įkvėpusi dinamiškumo jauna šeima – tik vienas iš pavyzdžių kaip visapusiškai paįvairinti galima ūkininkystės sektorių ir tyliai brautis tarp Europos kailininkystės grandų.
Daugiau informacijos galite sužinoti interneto svetainėje www.furlithuania.lt
