„Velnias, nesugebėjo „susikombinuoti“ išasfaltuot kelio bent pro savo namus, gi žmonės ir ten gyvena“, – mintyse keikiau tokį konservatoriaus „apsukrumą“.
Į Vartus važiavau iš vietinių sužinojusi, kad į čia besikuriantį mero sūnaus 21 metų Domanto Margelio gyvulininkystės ūkį jau atgabenta galvijų banda: iš Prancūzijos ūkių į Žuvinto rezervato pakraštį Lietuvoje atkeliavo 12 mėsinių aubrakų veislės karvių, 13 veršelių ir 1 veislinis aubrakų bulius.
Mėsiniai galvijai – panacėja rajonui?
Domanto tėvo Artūro Margelio, Lazdijų rajono savivaldybės mero, vizija – sukurti Lazdijų rajone mėsinių galvijų auginimo ūkių tinklą ir taip mažinti nedarbą rajone.
Šia idėja jis sugebėjo užkrėsti ir įtikinti ir visą Lazdijų rajono savivaldybės tarybą, įsteigusią net viešąją įstaigą su vokiečių investuotoju, kuri rūpintųsi galvijininkystės plėtra bei ieškotų būdų paramai gauti, jau seniai tapo ne tik diskusijų, bet ir lengvo pasišaipymo tema. Girdi, susidėjo politikas-ūkininkas su vokiečiu, ir išves Lazdijų rajoną iš nedarbo į jautukų pardavėjų rojų.
Į tokias kalbas pats A.Margelis nekreipia dėmesio, o jo savivaldybei pasiūlytas projektas „5 000 aubrakų Lazdijams“ sėkmingai skinasi kelią – vienas po kito Lazdijų rajone steigiasi galvijų auginimo ūkiai, o jau ūkininkaujantys žemdirbiai prie pienininkystės ir augalininkystės sričių prijungia ir galvijininkystę.
Lazdijų rajono savivaldybėje įkurta ne tik savivaldybės viešoji įstaiga kartu su vokiečių investuotoju, Vokietijos aubrakų augintojų unijos atstovu Ernstu Fridrichu Baueriu „Darbo vietų kūrimo fondas“, bet ir įsteigtas mėsinių galvijų augintojų kooperatyvas.
Veisiejuose esančioje technologijų ir verslo mokykloje nuo rugsėjo bus galima įgyti galvijų auginimo specialisto profesiją. Lazdijų rajono savivaldybė ir Aleksandro Stulginskio universitetas netrukus pasirašys bendradarbiavimo sutartį Nacionalinės 2014-2020 metų gyvulininkystės plėtros programos įgyvendinimo srityje.
Ūkio įkurti – ES ir bankų lėšos
Žmonės tik tada patikės tavo idėja, jei tu ja degsi pats
„Žmonės tik tada patikės tavo idėja, jei tu ja degsi pats“, – sako meras A.Margelis, kai paklausiu, kodėl būtent aubrakai, o ne avys ar žirgai.
Pats beveik 100 hektarų ūkį valdantis politikas į žemės ūkį prikalbino ir sūnų Domantą. Projektui „Domanto Margelio gyvulininkystės ūkio įkūrimas“ jaunasis ūkininkas Domantas buvo rašęs paraišką paramai gauti iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų.
Pirmajame etape projektas neįveikė konkurencijos, tačiau pakartotiniame vertinime ūkio įkūrimui buvo gauta 138 tūkst. litų parama. Už šiuos pinigus Domantas įsigijo naują traktorių. „Reikėjo ir savo pinigų įdėti, teko imti paskolą banke“, – neslepia jaunuolis.
„Tada apie aubrakus dar niekas nekalbėjo. Gyvenime būna daug atsitiktinumų. Pono Baumerio vizitas į Lazdijų rajoną ir jo pasiūlytas verslas vietos ūkininkams – irgi atsitiktinumas. Gal, sakyčiau, net lemtingas atsitiktinumas“, – filosofiškai nutęsia A.Margelis.
Galvijų įsigijimas – Domanto ūkio antrasis plėtros etapas. Pirkinys nepigus – su atvežimu iš Prancūzijos viskas kainavo per 123 tūkst. litų.
Aubrakų veislė išvesta Prancūzijoje kalnuotoje dalyje, skurdokos augmenijos zonoje.
Iš kur 21-erių vaikino kišenėje tokie pinigai? „Iš bankų paskolų“, – neslepia kalbintas D.Margelis. Jis laukia PVM grąžinimo už nusipirktą traktorių, dalį sumos už galvijus pavyks atiduoti iš ten. „Likusius teks uždirbti“, – neslepia.
D.Margelis šiemet deklaravo 34 hektarus žemės ūkio naudmenų – daugiausia grūdinių, ankštinių, varpinių kultūrų, bulvių.
Grūdus ir bulves parduos, pievos nušienautos ir šienas susuktas į rulonus – taip paruoštas pašaras galvijų bandai žiemą.
Europos Komisija yra patvirtinusi paramos galvijininkystės ūkiams programą, tačiau Lietuva dar nėra nusistačiusi tvarkos, kaip ir ar bus tokios kompensacijos už įsigytus gyvulius mokamos ūkių savininkams.
Aubrakai – nereiklūs, bet dėl mėsos itin vertinami
Aubrakų veislė išvesta Prancūzijoje kalnuose, skurdžios augmenijos zonoje. Todėl šios veislės gyvuliai yra nereiklūs ir gerai prisitaiko gyventi įvairiose sąlygose. Aubrakų veislės galvijų biologiniai ypatumai panašūs kaip ir kitų prancūzų mėsinių veislių galvijų. Bręsta neanksti, vėlai kaupia riebalus. Tai gražaus kūno sudėjimo gyvuliai. Mėsa skani. Skerdenos išeiga 62–63 procentai.
Domanto Margelio ūkyje besigananti 26 galvijų banda didelės priežiūros nereikalauja. Galvijai ganosi prie namų elektriniu vielos aptvaru užtvertoje pievoje. Girdymui į pievą atitempta statinė ant ratų su vandeniu.
Karvės atrinktos tos, kurios atsivedę telyčaites – čia dėl intensyvios ūkio plėtros bandos didinimui.
Iš pradžių šiek tiek baimintasi, ar bandos galvijai nusistatys „hierarchiją“: karvę vedlę (meras juokiasi, kad aubrakų bandose vyrauja matriarchatas), karves – sargybinius (kurios pasitinka kiekvieną, bandantį įžengti į jų teritoriją), karves – aukles (aubrakų karvės yra žindenės, jos nemelžiamos, o žindo veršelius iki maždaug 8 mėnesių amžiaus, kol pribręsta naujas nėštumas).
Kergimas vyksta natūraliai, aptvare besiganantis bulius pateles apvaisina natūraliu būdu. Natūraliai lauke vyksta ir veršiavimasis. Žiemą galvijai auginami kieme, vasarą šeriami žole, Domantas sako dar padėjęs druskos. Jokių kombinuotų pašarų neduoda.
Nuo maždaug 8 mėnesių prieauglį teks atskirti, nes karvėms prasidės veršiavimosi periodas. Tada prasidės prieauglio penėjimas bei bandos dauginimas.
Margelių ūkyje esančios karvės yra pirmaveršės. Atsivestų veršelių ūkininkai parduos tik jautukus, telyčaitės bus auginamos bandai gausinti. Viena pirmametė aubrakų karvė su atsivestu 3 mėnesių veršeliu D.Margeliui atsiėjo 8,6 tūkst. litų; veislinis bulius – beveik 14 tūkst. litų. Dar beveik 7 tūkst. litų kainavo bandos atvežimas iš Prancūzijos į Lietuvą.
