Išgarsino vartai
Pociūnėliuose – vos apie 700 gyventojų. Miestelio vardą Lietuvoje 2003 metais išgarsino tuometinio klebono nugriauti Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios centriniai šventoriaus vartais. Pociūnėlių bendruomenė kartu su Skėmių seniūnija buvo tos jėgos, kurioms pavyko atstatyti miestelio istorijai ir kultūrai padarytą žalą. Žmonės aukojo pinigus, inicijavo projektą, išsaugojo išgriautų vartų plytas. 2000-aisiais įkurtai Pociūnėlių miestelio bendruomenei tai buvo ir išbandymas, ir jos galių įrodymas.
Po kelerių metų šventoriaus vartai tapo vienu iš bendruomenės gyvenimą atspindinčių simbolių, kuriant savo verslo prekės ženklą. Verslo lūkesčius – produkcijos gardumą – šiame ženkle žymi pro miestelį pratekantis Garduvos upelis. Tarsi norėta pasakyti: visi, kas gers Pociūnėliuose paruoštas arbatas, gardins maistą čia pagamintais prieskoniais ar skanaus gardėsių iš morkų, burokėlių, rabarbarų ar vaisių – dalyvaus dar viename svarbiame veiksme: kartu kurs bendruomenės verslą, dar vieną Pociūnėlių istoriją.
Variklis – ūkininkų žmonos
„Kai mažas miestelis nuo didesnio miesto nutolęs 40–50 kilometrų, supranti, kad laukti, kol kažkas kažką gero padarys ar atneš, neverta. Nuo pat pradžių iki dabar turėjome labai veiklią bendruomenės tarybą, kurioje yra ir verslininkų, ir stiprių, aktyvių ūkininkų. Jiems rūpi, kad apie mus nemanytų: kaimas – prasigėręs ir jame nieko gero nėra. Nes čia gyvena jie patys, jų vaikai“, – sako Pociūnėlių bendruomenės pirmininkė Danguolė Garuckienė.
Ši moteris – Pociūnėlių miestelio bendruomenės slaugytoja, žinomo ūkininko žmona. Viena iš dviejų veikliausių Pociūnėlių bendruomenės moterų, nuolat kurstančių įvairias bendruomenės iniciatyvas. Jos pavaduotoja ir bendražygė, irgi ūkininko žmona, Romualda Rimkuvienė, pagal profesiją – biologė, kadaise dirbusi mokytoja, vėliau – seniūne.
„Pirmasis mūsų darbas kilo iš tikro poreikio. Įsigijome šarvojimo reikmenis. Žmonės aukojo, kiek galėjo. Važiavome į Gariūnus, pirkome medžiagas, vietiniai meistrai padirbo kryželį, šarvojimo lentą. Dabar turime mobilią, sumontuojamą įrangą, kurią prireikus galime panaudoti kultūros namų salėje. Pociūnėliuose – 5–6 laidotuvės per metus, todėl tikrai neverta išlaikyti atskirą salę“, – prisimena pirmuosius bendruomenės gyvavimo metus Romualda.
Įsisavino milijoną
Milijonieriais šią bendruomenę pavadinome ne šiaip sau – užsitarnavo. Moterys paskaičiavo, kad per įvairius projektus per 17 metų bendruomenė yra gavusi ir įsisavinusi daugiau kaip milijoną eurų. Didžioji šio milijono dalis buvo panaudota Vaikų dienos centro, skirto socialinės rizikos ir socialiai remtinų šeimų vaikams, išlaikymui. Dešimtmetį skaičiuojantis Vaikų dienos centras per projektus kasmet paremiamas apie 50 tūkst. eurų.
„Bendruomenėje – labai daug savanoriško darbo. Mūsų produkcijos fasavimo ceche irgi dirba savanorės. Tik sulčių spaudykloje du mėnesius per sezoną dirbantys žmonės gauna už savo darbą atlygį – jie patys jį ir užsidirba, nes teikia mokamas paslaugas“, – aiškina bendruomenės pirmininkė.
Moterys prisimena, kaip pačioje pradžioje, gavus paramą dažams, remontavosi patalpas bendruomenės narių jėgomis. Pagal kitą projektą buvo pakeisti langai, įrengta vaikų žaidimų aikštelė. Atsiradus galimybei kurti bendruomenių verslus, bendruomenė diskutavo: reikia to Pociūnėliams ar ne? Pirmiausia patrauklu pasirodė, kad kai kurie žmonės galėtų įsitraukti į naują veiklą, o visas miestelis – sudoroti sodų ir daržų derlių. Juk daugelis užaugina daugiau nei reikia šeimai, ir būtų gerai, kad derlius nenueitų perniek. Nes kai miestelis nutolęs nuo didžiųjų turgaviečių, prekyba turguje – dažniausiai tik nuostolis.
„Paskui paaiškėjo, kad ne visi nori dirbti. Daug žmonių įprato gyventi iš pašalpų, nedirbdami – auga trečioji tokių žmonių karta. Kai sulčių spaudykloje dirbusi moteris susirado nuolatinę darbo vietą, nebuvo paprasta surasti jai pamainą“, – pasakoja Romualda.
Įrengė šiuolaikišką virtuvę
Kaip kilo verslo idėja? Ar jo pradžia nebuvo virtuvė? Pagal vieną pirmųjų projektų bendruomenė įsirengė šiuolaikišką virtuvę. Jos ypač trūko moksleivių technologijos pamokoms.
„Norėjome, kad į virtuvę atėjusi mergaitė matytų, ko ji turėtų siekti, kokią virtuvę ji galėtų turėti, o ne atvirkščiai – namuose turėtų geresnes sąlygas nei mokykloje, – aiškina Romualda. Jeigu prireikia, šia virtuve gali pasinaudoti bendruomenė, Vaikų dienos centras.
R. Rimkuvienė per 17 metų darbo bendruomenėje įsitikino: daugiausia naudos galima pasiekti ten, kur nebrėžiamos ribos – čia mokyklos, čia – kultūros namų, ten – seniūnijos ar bendruomenės. Džiaugiasi: seniūnijos buhalterė geranoriškai sutiko tvarkyti buhalterinę apskaitą – išrašo sąskaitas ir kt.
„Manau, kad tai ir yra mūsų sėkmės formulė“, – aiškina bendruomenės pirmininkė Danguolė.
Pirkėjai produkcijos jau ieško
Augalinės produkcijos verslo modelį bendruomenė pradėjo kurti 2010 metais. Jam postūmį davė projektas „XXI amžiaus seniūnija“. Projekte dalyvavo aktyviausi seniūnijos darbuotojai, kartu su jais sukurta bendruomenės strategija, bendruomenės socialinio verslo vizija.
Pirmiausia buvo surengti mokymai, į juos kviesti žmonės iš socialinės rizikos ir socialiai remtinų šeimų, ilgalaikiai bedarbiai, tačiau paskaitas galėjo lankyti ne tik jie. Žmonės išklausė psichologų, įdarbinimo specialistų, Babtų daržininkystės instituto mokslininkų ir kitų specialistų paskaitų, mokėsi ekologiškai auginti augalus, juos paruošti maistui. Ne viskas vyko labai sklandžiai. Pirmasis pagal projektą pirktas sulčių buitinis sulčių pasterizatorius pasirodė visiškai netinkamas tokiems poreikiams, kokius projektavo bendruomenė. Teko patiems iš savo uždirbtų pinigų įsigyti kitą.
Pagal įvairius projektus nusipirko lininius drabužius, susikūrė prekinį ženklą, pasigamino etiketes, lankstinuką. Tai labai praverčia mugėse. Džiaugiasi, kad pirkėjai jų produkcijos jau ieško. Ruošia kalėdines dovanėles, priima užsakymus iš įmonių, verslininkų. Dovanėles užsako ir Pociūnėlių kaimo žmonės. Į dėžutes dedami džiovintų daržovių mišiniai, prieskoniai, cukatos, arbatų mišiniai – pagal užsakovo poreikius. Pagrindinė reklaminė priemonė – pasiūlymas paragauti.
Įrodė, kad gali
„Kol kas tai yra pavyzdys, kad bendruomenė kažką gali – dar ne verslas. Dar tik žvalgytuvės, bandymai, savo vardo garsinimas“, – aiškina moterys.
Už kito projekto lėšas užsisodino sodą – šitaip sukūrė perspektyvą jau pradėtam darbui. Žemės problemą išsprendė dovana – sklypą prie parko padovanojo viena bendruomenės narė. Jame pasisodino obelų, kriaušių, rabarbarų.
Turėjo idėją – vežti miestiečiams užaugintas daržoves, vištas, žąsis, kiaušinius. Metus vežiojo, bandė, bet galiausiai pasirodė per sunku tai tęsti neturint vadybininko. Turėjo ir užsakovę iš ekologiškos valgyklos, bet nesutapo produktų pristatymo grafikas ir užsakovės poreikiai. Gal tereikia tiesiog sustiprėti?
Šiuo metu bendruomenė siekia sveikos gyvensenos bendruomenės statuso, nori susikurti „Arbatos kelio“ edukacinę programą.
Auklėja ne tik vaikus
Oficialiai 130 narių vienijanti bendruomenė įsikūrusi po vienu stogu su kredito unija, Vaikų dienos centru, biblioteka, medicinos punktu. Čia veikia ir bendruomenės sulčių spaudykla, ir nedidelis žolelių, vaisių ir daržovių produktų fasavimo cechas. Pagal projektą vyksta stacionarios augalinės produkcijos džiovyklos įrengimo darbai – pirmasis etapas baigtas, ruošiamasi antrajam. Iki šiol savo gaminius džiovino mažomis buitinėmis džiovyklėlėmis. Turint galingesnę įrangą verslas galėtų labiau įsisukti.
Vaikų dienos centre šiuo metu – 20 vaikų, kurie čia neretai įgyja bene pirmuosius savo buitinius įgūdžius: nuvalyti stalą, pašluoti grindis. Dalyvaudami talkose, jie pamato, kaip žmonės kartu dirba, kaip bendrauja.
R. Rimkuvienė prisimena atvejį, kaip iš girtaujančios mamos atėmus vaikus ji galiausiai atsipeikėjo, susitvarkė, o tada bendruomenė laidavo, atiduodant tai moteriai auklėti jos vaikus. „Tėvai netgi važinėjo pas psichologus, ir tai davė rezultatų“, – aiškina Roma. D. Garuckienė prisimena ir kitą atvejį, kai bendruomenė bandė įstatymų nustatyta tvarka gelbėti negeru keliu pradėjusį eiti žmogų, tačiau nesėkmingai. Pirmosios sėkmės pagrindas buvo tiesiog žmogiškas santykis – nuoširdus pokalbis bei rūpestis, o ne įstatymo raidė. Ir dar – aktyvių bendruomenės narių drąsa prisiimti atsakomybę.
Moterys ypač džiaugiasi bendruomenės investicija į socialinių įgūdžių ugdymą, keičiant žmonių mąstymą, požiūrį. Didžiuojasi savomis jėgomis, be projektinės paramos, parke pasistatę sceną. Jaunimo nuotykių takui parke irgi buvo gavę paramą tik medžiagoms įsigyti, o dirbo patys.
Nieko nedaro dėl pliuso
Anot moterų, niekas šioje bendruomenėje nedaroma dėl pliuso, dėl garbės ar dėl kitų netikrų dalykų – daroma tai, ko iš tiesų reikia bendruomenei. Būna ir ginčų, bet niekada nesustojama, nuolat aptariamos įvairios idėjos. Pasidairoma, ką veikia kitos bendruomenės.
Bendruomenė labai susitelkusi: jei kas nors pastebi vagį, dalijasi informacija, gelbsti, saugo vienas kito turtą ar netgi sulaiko nedorėlį ar apgaviką, nusitaikiusį išvilioti iš senutės sunkiai sutaupytus pinigus. „Labai džiaugiamės, kad pavyksta kurti tikrai bendruomeniškus santykius“, – pasakoja Romualda.
„Turime gražų parką, jame – jaunimo nuotykių taką, turime labai aktyvų sporto metodininką, jis organizuoja įvairias varžybas, palaiko vaikų šaškininkų frontą – šie vaikai atstovauja Pociūnėlius rajono ir respublikinėse varžybose, grįžta su prizais. Šaltuoju metų laiku dvi dienas per savaitę mokykla kviečia bendruomenę į savo sporto salę. Mokykla, bendruomenė ir seniūnija įrengė mokykloje, buvusios katilinės patalpose, treniruoklių kambarį. Be senų treniruoklių, bendruomenė nupirko du naujus, taip pat ir biliardo stalą, stalo futbolo įrenginį kultūros namuose“, – dar vieną bendruomenės istorijos puslapį atskleidžia Danguolė.
Per gražią tradicinę šventę verda skanią košę – švenčia Vaikų gynimo, Šeimos ir Motinos dieną. Ant batono tepa suneštinę uogienę. Pasikviečia kinologus, baikerius, apsikeičia dovanomis.
Vienija ir talkos
„Niekada nepamiršiu pirmųjų talkų. Kai kurie žiūrėjo pro kampą, svarstydami, kaip čia nepasirodžius per geram ar per prastam. Tvarkėme aplinką vieni parke, kiti prie užtvankos, treti – miestelyje. Talkai įpusėjus viena mūsų bendruomenės narė atnešė kibirą cepelinų. Moteris sakė neturinti sveikatos talkininkauti, todėl bent taip nutarė prisidėti“, – pasakoja Romualda. „Po talkos turime tradiciją vaišinti visus talkininkus. Moterys tai kūgelį, tai pyragą kepa, tai savo firminę košę verda, tai plovą. Besivaišindami aptariame talkos rezultatus“, – priduria Danguolė.
Į talką sukviečia iškabindami skelbimus, vaikai mielai išnešioja po miestelį skrajutes. Į talką ar šventę kviečiami visi – ne vien oficialūs bendruomenės nariai. Kitoks statusas tik spaudžiant sultis. Čia bendruomenės nariams taikoma nuolaida.
Nuraminsime tuos, kurie galvoja, kad bendruomenė reikalinga vien moterims ir kad tik jos čia randa ką veikti. Iš devynių tarybos narių Pociūnėlių bendruomenėje – net penki vyrai. Jie atveža į sulčių spaudyklą daržoves, vaisius, atlieka daugelį ūkinių darbų, teikia nemažai pasiūlymų, o svarbiausia – padeda sulčių spaudykloje: išveža išspaudas, taiso įrangą.
Kai kas Romualdą pavadina varikliu ar laikrodį varančia švytuokle – jos indėlis tikrai labai didelis. „Ką čia švytuosi, jei nebus su kuo švytuoti. Iš tiesų tai žmonės viską daro, jie ir užveda, nes tai jiems visko reikia. Esame nedidelis miestelis – turime būti kaip vienas kumštis. Juk net ir šluotą, jei imsi po vieną šluotražį, tai lengva bus sulaužyti, bet jei bandysi visą išsyk – nepavyks“, – sau nuopelnų neprisiima R. Rimkuvienė.