Apgaudinėja valstybę?
Lietuvos įstatymai nedraudžia tautiečiams nuomoti žemę užsieniečiams. Tiesa, pagal galiojančią tvarką, žemės savininkas, už atitinkamą mokestį ją perleidęs dirbti kitiems, negali savo vardu deklaruoti išnuomotuose plotuose augančių pasėlių, gauti tiesioginių išmokų bei lengvatų už dyzelinius degalus.
Visgi tokių sofos ūkininkais vadinamų asmenų Lietuvoje dar yra pakankamai nemažai. Neteisėtų paramos gavėjų identifikavimo problemą ne kartą akcentavo ir Europos Komisija, ir Europos Parlamentas, apie tai nuolat kalba ir tam tikros Lietuvos institucijos. Visgi iki pat dabar mūsų šalyje pažeidėjai nėra gaudomi, o nustatomi tik planinių patikrų metu arba iš kitų gyventojų sulaukus informacijos apie galimai neteisėtai gautą paramą. Kitaip tariant, yra didelė tikimybė, kad nemažai sofos ūkininkų taip ir nėra demaskuojami.
Įprastai sofos ūkininkais vadinami tie asmenys, kurie kadaise turėjo tam tikrų sąsajų su žemės ūkiu, tačiau dabar ūkininkauja tik fiktyviai – patys žemės nedirba, ją yra kam nors perleidę, o patys savo vardu vis dar deklaruoja ten augančius pasėlius. Ypač dažnai taip elgiasi pasienyje gyvenantys tautiečiai.
Kalvarijos savivaldybėje esančiame Pagraužių kaime ūkininkaujantis Vincas Bagdonas pasakojo, kad jo gyvenamoje aplinkoje daugelis vietinių žmonių savo žemėse šeimininkauti leidžia lenkams, kurie ne tik sumoka tam tikrą pinigų sumą, bet ir visiškai nepretenduoja į jokias išmokas. Anot jo, dėl šios priežasties laisvų žemių beveik niekas neparduoda, nes išnuomoti jas kaimynams yra daug naudingiau.
Ūkininkas taip pat apgailestavo, kad lietuviai dažnai galvoja, jog dirbti žemės neapsimoka, o lenkai tuo puikiai naudojasi ir naudą randa net tame lopinėlyje, kuris daugeliui tautiečių atrodo nepelningas.
„Lenkus reikia pagirti, kad žemę jie dirba išties gražiai. Ne kiekvienas lietuvis taip mokėtų. Bet faktas, kad kaimynai veržiasi į mūsų ribas, man nelabai patinka. Aš juk irgi galėčiau jiems išnuomoti savo kelis šimtus hektarų, technikos turiu pakankamai, tad niekas net nepagalvotų, kad esu sofos ūkininkas. Galėčiau sau ramiai gyventi be jokių rūpesčių. Bet tai – ne man. Be to, ir sąžinė neleistų taip pasielgti. Man patinka ūkininkauti, patinka dirbti žemę“, – kalbėjo pašnekovas.
Jis tikino nesuprantantis, kaip mūsų šalies valdžia iki šiol dar nėra apmokestinusi tokių sandorių. Neoficialiai kalbama, kad pasienyje gyvenantys žmonės lenkams žemes išnuomoja po 40–70 eurų už hektarą ir dar patys savo vardu deklaruoja jose auginamus pasėlius, taip gaudami atitinkamas išmokas.
Įžvelgia privalumų
Gretimame Liubavo kaime ūkininkaujantis Gintas Bagdonas pasakojo, kad aplinkinėse teritorijose lenkai šeimininkauja jau seniai ir kasmet jų dirbami plotai tik didėja. Jo žmona Laima net juokavo, kad lenkai kartais Vilnių pavadina savo teritorija, o netrukus jie taip galės sakyti ir apie Liubavo kaimą.
Patys Bagdonai neslepia, kad iš kaimyninės šalies ūkininkų kartais ir jiems prireikia paslaugų. Nors turi beveik visą reikalingą techniką, sykiais Bagdonai į pagalbą, dirbant žemės ūkio darbus, pasisamdo Lenkijos žemdirbius. Kaimyninės šalies ūkininkai dažnai padeda ne tik Bagdonams, bet ir kitiems pasienyje ūkininkaujantiems kolegoms, kurie neretai negali pasigirti tokia našia technika, kokią turi lenkai.
G.Bagdonas svarstė, kad užsieniečių invazija į Lietuvių žemes turi ne vien neigiamą atspalvį. Anot jo, šioje situacijoje galima įžvelgti ir nemažai teigiamų niuansų.
„Nuomodami iš lietuvių žemes lenkai jiems kažkiek primoka ir dar leidžia patiems deklaruoti pasėlius, gauti lengvatinius degalus. Iš vienos pusės, tai nėra gerai, tačiau iš kitos – apleistose žemėse bent jau vyksta darbai. Daug vietinių žemių šeimininkų sensta, traukiasi iš ūkininkavimo, o dirbti žemę mūsų kraštuose nori tikrai ne visi. Ji čia tikrai ne pati derlingiausia. Kažkada kalbėjau su vienu čia žemes besinuomojančiu lenku ir klausiau, kokia padėtis jų šalyje. Ten jau žemių kainos seniai perkopė 10 tūkstančių eurų ir laisvų plotų beveik nelikę, o pas mus jų kaina vis dar sukasi apie 3–3,5 tūkst. eurų už hektarą. Jei turėtų galimybę, neabejoju, kad lenkai supirktų visas laisvas pasienio žemes“, – kalbėjo G.Bagdonas.
Kaip informavo Nacionalinės žemės tarnybos Viešųjų ryšių skyriaus vedėjas Ruslanas Golubovas, lenkai turi teisę Lietuvos teritorijoje įsigyti žemių. Jo teigimu, įsigyti nuosavybės teise žemę gali visi užsienio piliečiai, kurie atitinka Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus.
Kitaip tariant, tai gali padaryti užsienio juridiniai asmenys bei organizacijos, įsteigtos valstybėse, neįeinančiose į buvusios Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos pagrindu įkurtas politines, karines, ekonomines ar kitokias valstybių sąjungas arba sandraugas bei kurios yra bent vienos iš Europos Sąjungos, Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos, Europos ekonominės erdvės susitarimo ar Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos narės.
Neoficialiai kalbama, kad pasienyje gyvenantys žmonės lenkams žemes išnuomoja po 40–70 eurų už hektarą ir dar patys savo vardu deklaruoja jose auginamus pasėlius, taip gaudami atitinkamas išmokas.
„Kiek žinau, bent vienas Lenkijos pilietis aplinkinėse teritorijose jau turi nusipirkęs nemažai žemių, o ne tik jas nuomojasi. Gal perkančiųjų būtų ir daugiau, tačiau lietuviai dar nelabai nori jas parduoti. Visi laukia, kol žemė pabrangs. Dabar daug kur Lenkijoje jų kaina sukasi apie 8–10 tūkstančių eurų už hektarą, o pas mus ji bent kelis kartus mažesnė. Aišku, ir žemės čia ne pačios derlingiausios. Aš pats dirbu apie 10 hektarų plotą. Kadangi laikau septynias karves, tad man šios žemės būtinos savo reikmėms.
Bet visiškai nesmerkiu ir tų, kurie savo valdas išnuomoja lenkams. Mūsų kaimas, kaip ir dauguma kitų Lietuvos kaimų, sensta, jaunimas nelabai nori čia grįžti. Vietiniai už žemę nenori daug mokėti, tad perleisti ją lenkams – gera išeitis. O kaip jau lietuviai su lenkais susitaria dėl nuomos sąlygų, tai jau jų reikalas. Neabejoju, kad tai naudinga abiem pusėms. Mano žiniomis, lenkai valdo bent pusę aplinkinių žemių“, – sakė Liubave ūkininkaujantis Kazimieras Karasevičius.
Tam tikrų privalumų šioje situacijoje įžvelgė ir šiame pasienio miestelyje dirbanti Kalvarijos savivaldybės Žemės ūkio ir melioracijos skyriaus specialistė Rasa Baliulienė.
„Neneigsiu, esu girdėjusi, kad dalyje mūsų krašto žemių šeimininkauja lenkai, tačiau tikslių skaičių ir faktų nežinau. Vis tik manau, kad jie turėtų sudaryti nedidelę dalį. Šioje situacijoje įžiūriu ir teigiamų pusių. Pas mus yra daug pensinio amžiaus žemių savininkų, kurie patys jau nepajėgia dirbti žemės, tad bent ja leidžia naudotis kitiems. Taip plotai yra prižiūrėti, neapleisti“, – mintimis dalijosi Žemės ūkio skyriaus specialistė.
Stengiasi užkirsti kelią iš anksto
Sofos ūkininkų situaciją paprašėme pakomentuoti Nacionalinės mokėjimo agentūros Komunikacijos skyriaus vyriausiosios specialistės Ilmos Šriubšienės. Ji teigė, jog bet kokius galimus piktnaudžiavimus gauti paramą stengiamasi užkirsti dar paraiškos vertinimo metu.
„Nacionalinė mokėjimo agentūra nevykdo kontrolės, susijusios su sofos ūkininkais. Mūsų agentūra vykdo kontrolę, susijusią su Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškos ir 2016–2020 metų tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklėse numatytų reikalavimų vykdymu. Dažniausiai nustatomi pažeidimai susiję su ploto trūkumu laukuose, nenušienautomis pievomis, neišvežta ar nepaskleista tolygiai žole, nenušienautais sodų ir uogynų tarpueiliais, stelbiančiais piktžolių laukais ir kt. Ūkiai, kuriuose nustatomi tokie pažeidimai, neskaičiuojant pažeidimų už plotų trūkumą, sudaro apie 13 proc. visų patikrintų ūkių“, – pasakojo NMA specialistė.
Ji pabrėžė, kad pareiškėjai, teikdami paraiškas, turi pažymėti, jog pateikė teisingus duomenis bei susipažino su paramos teikimo taisyklėmis ir įsipareigojimais. Taip pat paraiškoje prie deklaruojamų laukų jie privalo nurodyti jų valdymo formą – ar dirbama žemė yra nuosava, ar nuomojama. Netinkamai užpildytos paraiškos atmetamos arba prašoma patikslinti informaciją.
Vietiniai už žemę nenori daug mokėti, tad perleisti ją lenkams – gera išeitis, – sakė Liubave ūkininkaujantis Kazimieras Karasevičius.
Reikalavimų laikymąsi NMA nustato atlikdama patikras vietoje. Jei jų metu aptinkama, jog yra tam tikrų pažeidimų, taikomos sankcijos, priklausomai nuo pažeidimo ploto ir ūkio dydžio.
„NMA taip pat veikia „Pasitikėjimo linija“, kuria bet kuris Lietuvos gyventojas gali pateikti pranešimą apie įtartiną paramos įsisavinimo atvejį. Visi šie pranešimai yra registruojami ir nagrinėjami, prireikus siunčiamos patikros, atliekami kiti atvejo tikrinimo veiksmai. Atsižvelgiant į nustatyto pažeidimo sunkumą, vadovaujantis teisės aktais, taikomos atitinkamos sankcijos – nuo paramos dalies iki visos paramos grąžinimo“, – teigė I.Šriubšienė.
