Vidurio ir Rytų Europos regiono žemės ūkio ir maisto pramonės verslininkai, dėl didelės jų veiklos svarbos šalių ekonominiam augimui – svarbesnės nei Vakarų Europos šalyse – turėtų tikėtis savo vyriausybių paramos. Ataskaitoje yra pateikta regioninė perspektyva, taip pat skyriai skirti atskiroms šalims, įskaitant Lietuvą.
COVID-19 pandemija paveikė visus ekonomikos sektorius, o jos sukelta krizė tapo globaliu atsparumo išbandymu, įskaitant ir Vidurio bei Rytų Europos šalis. Nepaisant stabilaus augimo ir stabilios situacijos, žemės ūkio ir maisto pramonė taip pat nukentėjo, nors ne tokiu mastu, kiek kiti sektoriai. Mūsų regione maisto gamyba balandžio mėnesį sumažėjo vos 13 proc. palyginus su praėjusių metų balandžio mėnesiu.
Vidurio ir Rytų Europoje žemės ūkio ir maisto pramonėje (įskaitant prekybą maisto produktais ir gastronomija) nuo 2005 m. užfiksuotas nominalus pridėtinės vertės padidėjimas: žemės ūkis kasmet auga 3%, o maisto ir gėrimų gamyba – virš 4%. Maisto ir gėrimų gamyba regione buvo pačiu stabiliausiu gamybos sektoriaus segmentu nuo pandemijos pradžios. Svertinė vidutinė BVP produkcija liepos mėn. sudarė 101% lyginant su praėjusių metų tuo pačiu mėnesiu.
Žemės ūkis ir maisto gamyba atlieka svarbų vaidmenį visų Vidurio ir Rytų Europos šalių biudžetuose. Jie generuoja nuo 6 proc. BVP Slovakijoje, ir net iki 14% Rumunijoje. Daugumoje regiono šalių vidutinis šios šakos dydis (suprantamas kaip sektoriaus dalis visoje ekonomikoje) yra didesnis nei Vakarų Europoje.
Nepaisant dvigubai didesnio augimo nei kitose, vadinamosios senosios Sąjungos šalyse, jos dalis visoje ekonomikoje 2007–2017 m. sumažėjo, tuo tarpu kai kitos ekonomikos šakos vystėsi. Toks santykinis nuosmukis rodo didėjančias šalių visuomenių pajamas – nors turtingesni vartotojai daugiau išleidžia maistui, jie išleidžia dar daugiau kitiems poreikiams. Pagal ataskaitą, namų ūkių vartojimo išlaidos toliau didės – vertinant sumas tiek skirtas apsipirkti parduotuvėse, tiek viešojo maitinimo įstaigose.
Viena iš svarbiausių išorės grėsmių Vidurio ir Rytų Europos žemės ūkio ir maisto sektoriui yra priklausomybė nuo galutinių prekių importo (t. y. vartojamų namų ūkiuose). Vidurio ir Rytų Europoje Lietuva labiausiai priklauso nuo augalinių ir gyvūninių produktų importo. Į šalį yra importuojama apie 71 proc. visų šio sektoriaus produktų.
Pandemijos laikotarpiu pasikeitė maisto produktų įsigijimo būdai. Vartotojai yra labiau linkę pirkti maistą internetu arba vietinėse parduotuvėse, – sako G.Minkus.
Visose Vidurio ir Rytų Europos šalyse, kartu su didėjančia modernizacija, žemės ūkyje įdarbintų dalis palaipsniui mažėja. Tuo pačiu metu, panašiai kaip ir kitose Europos Sąjungos šalyse, užimtumas maisto paslaugų sektoriuje auga.
„Pandemijos laikotarpiu pasikeitė maisto produktų įsigijimo būdai. Vartotojai yra labiau linkę pirkti maistą internetu arba vietinėse parduotuvėse. Suprasdami, kaip paklausos pokyčiai veikia žemės ūkio ir maisto pramonę, suprasime, kokia ateitis laukia maisto gamintojų ir prekybininkų. Ataskaitoje apibendrinome pagrindines pandemijos sąlygotas tendencijas ir aptarėme, kokią riziką ir galimybes šios tendencijos sukuria“, – sako Gediminas Minkus, „Deloitte“ Rizikos valdymo departamento direktorius.
Pandemijos padariniai yra unikalūs ir jų negalima lyginti su kitomis pastarųjų metų krizėmis, pvz. su neseniai įvykusia 2009 m. finansine krize. Nėra aišku, kiek tęsis dabartinė padėtis ir kokia rimta ji iš tikrųjų yra. Pasak Deloitte ekspertų, atsižvelgiant į ekonominę situaciją ir su tarptautine prekyba ir apribojimais susijusią politinę situaciją, galimi 4 scenarijai:
1. Visiškas atstatymas
Tai pats optimistiškiausias scenarijus, kai panaikinus apribojimus palengvėja darbo jėgos judėjimas, pašalinantis nuo ūkininkų spaudimą dėl uždarbio dydžio. Tuo pačiu metu grįžta prieškrizinis vartojimo mastas, taip pat HoReCa sektoriuje, skatinantis susijusius rinkos segmentus. Žemės ūkio ir maisto pramonė vėl patiria ankstesnį vystymosi mastą ir kryptis, o labiausiai pastebimu pokyčiu po pastarųjų mėnesių apribojimų yra elektroninės prekybos platformų plėtros palaikymas.
2. Naujas vartotojas
Saikingas scenarijus, akcentuojantis ilgalaikį pandemijos vartotojų elgesio palaikymą, daugiau dėmesio skiriantis maisto maistinei vertei ir vietiniam jo įsigijimo būdui. Remiantis šiomis prielaidomis, taip pat bus pereita nuo maitinimo įstaigų naudojimo prie valgio ruošimo namuose, o tai padidins pagrindinių vartojimo prekių paklausą ir reikės tinkamai pritaikyti žemės ūkio ir maisto pramonę.
3. Naujos taisyklės
Šiuo atveju, priešingai nei ankstesniame scenarijuje, vartotojai yra pasirengę grįžti prie ankstesnių įpročių ir veiksmų, tačiau to padaryti negali dėl pratęsiamų apribojimų. Dėl to vartojimo mastas mažinamas išlaikant sektoriaus struktūrą.
4. Iškraipymai ir sutrikimai
Tai pesimistiškiausias požiūris, pagal kurį tiek ekonominiai, tiek politiniai veiksniai susiklosto nepalankiausiu būdu. Dėl išlaikomų apribojimų, nepalankių prekybos sąlygų pratęsimo ir nepakankamos politinės paramos, sumažėja vartotojų ir verslo pasitikėjimas bei palaikoma krizės lygio vidaus paklausa. To pasėkoje mažėjimo tendencija auga.
Krizė yra katalizatorius
Pandemija vis dar kelia rimtą grėsmę visai pasaulio ekonomikai ir daro įtaką procesams, vykstantiems visuose žemės ūkio ir maisto pramonės segmentuose. Tačiau šių pokyčių dinamiškumas suteikia galimybę šiai pramonei augti, taip pat įvesti naujus, naujoviškus sprendimus, dalis iš kurių skirtingais mastais atsirasdavo jau anksčiau.
Pandemija paspartino naujoviškus procesus, kurie šiame sektoriuje yra neišvengiami, – sako M.-L.Meurice.
Ūkininkai labiau linkę tiesiogiai bendrauti su savo produktų gavėjais, mažmenininkai buvo priversti greitai gerinti savo skaitmeninius platinimo kanalus ir didinti jų pralaidumą, o vartotojai daug atidžiau tikrina perkamo maisto maistinę vertę. Įvairūs žemės ūkio ir maisto produktų grandinės vertės dalyviai taip pat turi būti pasirengę esminiams struktūriniams pokyčiams, su kuriais turės susidoroti visa pramonė. Pavyzdžiui, visų mūsų patiriamų klimato pokyčių pasekmės ir griežtesni aplinkosaugos įstatymai.
„Žemės ūkio ir maisto sektoriui iškelti iššūkiai pakeitė žaidimo taisykles. Pandemija paspartino naujoviškus procesus, kurie šiame sektoriuje yra neišvengiami. Įvairios suinteresuotosios šalys – pats sektorius bet ir įstatymų leidėjai – turi sugebėti nustatyti atsirandančias galimybes, tačiau taip pat sukurti veiklos būdus, kurie šį naują potencialą geriausiai išnaudos“, – sako Marja-Liisa Meurice, „EIT Food“ CLC North-East direktorė.
Pasak „EIT Food“ ir „Deloitte“ ekspertų, tvaraus žemės ūkio ir maisto pramonės atstatymo palaikymu ateityje turėtų tapti paramos mechanizmai, tokie kaip paramos priemonių tęsimas ir pusiausvyros tarp protekcionizmo troškimo, stabilumo ir rekonstrukcijos poreikio palaikymas. Bet kokie pandemiją siekiantys sustabdyti ar jos padarinius nugalinantys veiksmai turi būti grindžiami skaidriu ir nuosekliu jos ekonominio poveikio vertinimu.
Įstatymų leidėjai privalo tinkamai nustatyti ir reaguoti į grėsmes, kurios gali sutrikdyti vietos rinkas ir tarptautinę prekybą.
Europos ekologiškas sutarimas turėtų būti vertinamas ne tik kaip iššūkis, su kuriuo tenka susidurti Vidurio ir Rytų Europos vyriausybėms ir žemės ūkio maisto produktų rinkoms, bet ir kaip jiems suteikta galimybė. Būtina toliau plėtoti regiono transporto infrastruktūrą, kuri prisidės prie naujų rinkų iškovojimo, paskatins MVĮ sektoriaus įmonių augimą ir tokiu būdu pagerins
