Miestiečiai tapo sodiečiais
„Ūkį plėsti pradėjo tėvelis dar maždaug 1987–1988 metais. Tuomet jis laikė ir karves, ir kiaules. Kol buvo sveikas, tol dirbo, tačiau sušlubavus jo sveikatai, grįžome iš miesto į kaimą ir perėmėme ūkį mes su žmona. Jau bus devyneri metai, kai tėvuko nebėra, o mes rimtai ūkininkaujame maždaug šešerius“,— pasakojo A.Činskis.
Pačioje Telšių miesto širdyje, Turgaus aikštėje, ilgai gyvenę Audriaus tėvai nusprendė persikelti į kaimą, A.Činskis su žmona taip pat ilgai buvo miestiečiai. Ūkininkas pasakojo, kad vis dėlto juodu su žmona visada traukė kaimas. Jie susituokė 1981-aisiais, į kaimą atvykdavo kone kiekvieną savaitgalį, o po ketverių bendro gyvenimo metų Vabaliuose pasistatė vasarnamį-vilą, kurioje visada vasarodavo. Vėliau nusprendė imtis kaimo turizmo verslo.
Laimono Dačkevičiaus nuotr./Audrius Činskis |
Kol gyveno mieste, Činskiai nė nenutuokė, kad kažkada taps rimtais ūkininkais, tačiau taip atsitiko, kad teko parduoti butą, Vabaliuose išdygo namas, pirtis, suremontuoti ūkiniai pastatai. Po tėvuko mirties A.Činskis tapo teisėtu žemių ir sodybos savininku, o jam pagalbon suskubo žmona Nijolė ir sūnus Gintautas.
Labdaringa šeima
Vienintelė moteris šeimoje – Nijolė – rūpinasi, kad namai būtų švarūs, sode augtų gardūs vaisiai ir daržovės. Tai ne vienintelės jos pareigos, nes moteris ne tik namų šeimininkė, bet ir „Ateities“ pagrindinės mokyklos muzikos mokytoja, anksčiau dalyvavo politinėje veikloje, buvo Telšių rajono savivaldybės Tarybos narė, dabar aktyviai užsiima visuomenine veikla.
Šeima rūpinasi ne tik savo gerove, bet ir kitais. Činskiai globoja našlaičius, sunkiai besiverčiančius sodiečius. N.Činskienė atviravo, kad ypač sunku rasti bendrą kalbą su tėvų paliktais vaikais. „Aišku, vaikai noriai lankosi pas mus, tačiau jiems rūpi pramogos, nori, kad viskas būtų jiems parūpinta, o patys pastangų nerodo. Skatinu vaikus mokytis, gražiai elgtis, kultūringai bendrauti, o tai ne visada jiems sekasi“, – pastebėjo pedagogė.
Šeima atskleidė, jog vasarą avis laikyti ypač lengva: dienomis jos ganosi laukuose ir pievose, naktimis pargenamos į tvartą, tačiau žiemą susiduriama su įvairiais sunkumais: avys turi būti švarios, nukirptos jų vilnos, o per parą gimsta net po 25 ėriukus.
Nijolė pasakojo, kad anksčiau rūpindavosi ir daugiavaikėmis motinomis, jų vaikais. Kviesdavo nusimaudyti pirtyje, pasivaišinti gardžiais patiekalais, bet padėkos ne visada sulaukdavo. Labiausiai Audrius ir Nijolė Činskiai džiaugiasi savo globotiniu šiuo metu gyvenančiu Anglijoje. Kaip šeima pasakojo, šis buvo išdykęs maištautojas, tačiau galiausiai atrado doros kelią, sukūrė šeimą, įsitvirtino taip emigrantų pamėgtoje šalyje.
Pagalba draugui tapo verslu
Pasiteiravus, kaip atsitiko, kad Činskiai pradėjo plėsti avininkystę, sužinota, jog tai draugo įtaka. „Draugas turėjo septynias avis ir neturėjo, kur jų laikyti. Atvežė man. Po to nusipirkau dar keturias avis. Taip skaičius išaugo iki 550“,— sakė ūkininkas.
Šeima atskleidė, jog vasarą avis laikyti ypač lengva: dienomis jos ganosi laukuose ir pievose, naktimis pargenamos į tvartą, tačiau žiemą susiduriama su įvairiais sunkumais: avys turi būti švarios, nukirptos jų vilnos, o per parą gimsta net po 25 ėriukus. Činskiai valdo 78 ha, iš jų 5–6 ha skirti grūdinėms kultūroms. O ūkininkas, kaip Audrius sakė, yra ne tik ūkininkas ir ūkiškai besitvarkantis verslininkas, bet kartu ir buhalteris, ekonomistas, veterinaras. „Tuomet, kai draugas padovanojo avis, apie avis neturėjau jokių žinių. Teko išmokti visko: ir skiepyti, ir maitinti, ir gimdymus priimti, o Lietuvoje, deja, iki šiol nėra puikių specialistų“,— tikino A.Činskis.
Ūkininkas augina daugiau kaip pusę tūkstančio keturių veislių avių: Romanovo, Lietuvos juodagalves, sufolkus, Vokietijos mėsinius merinosus. Iš jų vos 5 avinai ir 300 ėriavedžių, už kurių auginimą kompensuoja Europos Sąjunga. Per metus gimsta maždaug 200 grynaveislių ir mišrūnų ėriukų. A.Činskiui itin padeda sūnus Gintautas. Jis pasinaudojo Jaunojo ūkininko programos parama, dalinasi žeme su tėvu ir iš minėtų 550 avių jam priklauso 93 avys. Vaikinas nuo 2009-ųjų yra jaunasis ūkininkas, už paramą įsigijo technikos. Be to, šeima augina keletą galvijų, turi triušių, balandžių, ožkų, vištų.
„Kostiumuotą“ karjerą iškeitė į ūkišką
Nors G.Činskis baigė aukštąjį mokslą Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute bei Žemaitijos kolegijoje Telšių fakultete, gyvenimą nusprendė sieti su ūkininkavimu.
„Nežinau kodėl, bet manęs visai netraukia darbas biure. Man daug įdomiau mokytis auginti avis, gyventi ūkiškai, naudotis teikiama Europos Sąjungos parama jauniesiems ūkininkams, o po viešnagės Vokietijoje, kur stažavausi pas ūkininką avių ūkyje, apskritai supratau, jog ši veikla — kaip tik man“,— atskleidė Gintautas.
Laimono Dačkevičiaus nuotr./Gintautas Činskis |
Vaikinas užsienyje atliko praktiką: 1,5 savaitės gyveno Švedijoje, Karskronoje ir tris savaites praleido Vokietijoje greta Rostoko esančiame kaime. Su dar keturiais studentais iš Žemaitijos kolegijos Gintautas dalyvavo Pietų Baltijos bendradarbiavimo per sieną programos projekte, su Švedijos ir Vokietijos studentais mokėsi projekto valdymo, kultūrinio sąmoningumo ir verslumo, daug ko išmoko apie „vilnonius“ gyvulius, o vokietis ūkininkas jam už uolų darbą padovanojo Tekselių veislės aviną. Tai ypač svarbus indėlis besiplečiančiam šeimos ūkiui, nes nuo šiol Činskių ūkyje žolę rupšnos jau penkių veislių avys.
Audrius ir Nijolė Činskiai turi dar vieną sūnų — Gediminą, tačiau šis nusprendė siekti bankininko karjeros aukštumų, ūkyje likti nepanoro, išvyko gyventi į Klaipėdą. Ateityje Gintautas su broliu Gediminu žada atidaryti ekologiško maisto e-parduotuvę.
Įsimena 50 žodžių
Činskių šeima pasakojo, kad avys nėra kvaili padarai. Jos greitai prisiriša prie šeimininko, gali įsiminti 50 žodžių ir vykdyti šiais žodžiais pasakomas komandas. „Avys — greitai bręstantys gyvuliai. Jos nereiklios laikymo ir šėrimo sąlygoms, ieškodamos pašaro, gali nueiti didelius atstumus, lengvai pakenčia karštį ir šaltį. Lietuvoje yra daug nenašių ir kalvotų žemių, apleistų ir nenaudojamų pastatų, kuriuos galima panaudoti auginant avis“,— sakė G.Činskis. Jaunasis ūkininkas kartu su tėvu pasakojo, kad ir jie prisiriša prie avių, kai kurios jų net turi vardus — Paprašaika, Sufulka, Alionuška, buvo Andželika.
Pastaraisiais metais per Lietuvą nuvilnijo žinia, kad neretai besiganančias avis užpuola vilkai. Ūkininkų šeima džiaugiasi, kad galiausiai garsiai prabilta, jog už plėšrūno papjautą avį turėtų kompensuoti valstybė. Jei nori gauti paramą už auginamus gyvulius, ūkininkai privalo ypač kruopščiai prižiūrėti avis: jas skiepyti nuo erkių ir kitų ligų, du kartus per metus nukirpti. Kai kerpa avis, ūkininkai joms paleidžia raminančią muziką. Sako, kad taip gyvuliai nusiramina ir pusiau juokais, pusiau rimtai dar priduria, kad muzika patinka ne tik avims, bet ir karvėms. „Joms labiausiai patinka klausyti Mocarto“,— sako Gintautas.
Nors sandėliuose susikaupia nemaži kiekiai vilnos, ją reikia pigiai parduoti — vos po 3 litus už kilogramą – Plungės karšyklai. Vienos nukirptos avies vilna sveria maždaug 3 kilogramus.
„Avys — itin protingi gyvuliai. Jos jaukios, paklusnios, bet vadovaujasi bandos jausmu“,— pastebėjo Činskiai.
Aviena naudinga kiekvienam
Iki šiol svarbiausia avių produkcija buvo vilna, tačiau pasaulyje labiausiai vertinama mėsa, ypač jaunų ėriukų, išaugintų ekologiniuose ūkiuose. Tą, anot Činskių, vis dažniau pastebi ir lietuviai.
Avienoje yra žmogaus imuninei sistemai stiprinti svarbių medžiagų: lengvai pasisavinamos geležies, cinko, B grupės vitaminų. Avienos riebaluose yra apie pustrečio karto mažiau cholesterolio negu jautienoje ir keturis kartus mažiau negu kiaulienoje. Todėl žmonės, kurie daugiau valgo avienos, rečiau serga ateroskleroze ir ilgiau gyvena. Avienos trūksta ir Lietuvoje, ir užsienyje, todėl mėsinė ekologinė avininkystė – perspektyviausia gyvulininkystės šaka.