Pieno verslas: didelis tik savame kieme

Jos neabejotinai yra stipriausios ir Baltijos šalyse, nes konkurentės kaimyninėse šalyse yra dar smulkesnės, susiskaidžiusios. Štai už Lietuvą gerokai mažesnėje Estijoje veikia net 9 „stambios“ įmonės, kurių pajėgumai, palyginti su Lietuvos įmonėmis, yra gerokai mažesni. Latvijoje yra 10 „stambių“ pieno perdirbimo įmonių. Stipriausi – „Rigas Piena Kombinats“, tačiau jos apyvarta maždaug perpus mažesnė nei kai kurių mūsiškių iš minėto lyderių penketo.

Lietuvos pieno perdirbimo lyderiai nuolat viešai kartoja, kad didžiausias jų siekis yra gaminti kuo daugiau aukštos pridėtinės vertės produktų ir didinti savo įmonių konkurencingumą. Tačiau iki mažiausio pieno lašo jas pažįstantys analitikai nurodo, kad didžiosios šalies pieno perdirbimo įmonės turėtų tapti stambesnėmis, efektyvesnėmis, nes tik taip įmanoma galynėtis pasauliniame pieno produktų ringe.

Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Mėsos ir pieno skyriaus vedėja Lilija Tepelienė sako, kad pieno sektoriaus svarba turėtų nuolat didėti, nes pasaulyje prognozuojamas pieno produktų suvartojimo augimas.

Kraują kaitina investuotojas

Lietuva eksportuoja per 50 proc. visų pieno produktų. Pernai eksportas siekė 1,6 mlrd. Lt. Daugiausia buvo eksportuota į Rusiją, kuriai tenka 85 proc. viso eksporto į trečiąsias šalis. Pieno pramonėje, skirtingai nei energetikoje, lietuviai puikiai sugeba dirbti su rusais, kurie už gerus santykius ir kokybiškus produktus atsidėkoja ilgalaikėmis sutartimis.

Tačiau Rusija nuolat primena, kad visam importui taiko ypač griežtus kokybės reikalavimus, todėl tas, kas jų nesilaiko, trypčioja už vartų. Tai lietuviai jau ne kartą yra patyrę, todėl labai stengiasi, kad produkcija be kliūčių pasiektų pirkėjus didžiojoje eksporto rinkoje.

Lietuva eksportuoja per 50 proc. visų pieno produktų. Pernai eksportas siekė 1,6 mlrd. Lt. Daugiausia buvo eksportuota į Rusiją, kuriai tenka 85 proc. viso eksporto į trečiąsias šalis.

Tačiau netrukus Lietuvos pieno perdirbėjai gali susidurti su rimtais iššūkiais, nes pernai Rusijos verslininkas Andrejus Beschmelnickis įsigijo „Rigas piena kombinats“ kontrolinį akcijų paketą. Jis yra siejamas su kompanija „Danone –Unimilk“, todėl iš karto rinkoje pasklido kalbos, kad patirties pieno versle turintis investuotojas gali lietuviams apsunkinti tiek pieno produktų pardavimus, tiek ir pieno supirkimą Latvijoje bei Estijoje.

„Mums susitikti su A.Beschmelnickiu neteko, tačiau Lietuvoje yra geros sąlygos plėtoti pienininkystę – tiek dėl palankaus klimato, tiek dėl derlingų žemių, todėl naujas žaidėjas laisvai galėtų ateiti“, – naujo konkurento nebijo „Rokiškio sūrio“ valdybos pirmininkas Dalius Trumpa.

Jis irgi pripažįsta, kad mūsų pieno perdirbimo įmonės, palyginti su kitomis ES šalių bendrovėmis, yra labai mažos, tačiau „Rokiškio sūris“, užimantis 20–25 proc. Lietuvos rinkos, nemato lengvai įgyvendinamos plėtros galimybių namuose: „Konkurencijos taryba ir visuomenė yra nusistačiusi prieš tolesnę mūsų sektoriaus koncentraciją. Šis procesas ir taip yra sudėtingas, o jeigu dar reikės įveikti papildomus barjerus, tai taps neįmanoma.“

Todėl rokiškėnai savo energiją yra nukreipę į pieno surinkimo plėtrą. Bendrovė yra įsigijusi dvi įmones Latvijoje, bendradarbiauja ir su estais. Šiais metais pieno jau ieškos ir Lenkijoje.

„Lenkija yra didelė šalis, kuri turi daug pieno, o mus skiria toks nedidelis atstumas, kad žaliavą apsimoka atsivežti“, – trumpai verslo idėją nušviečia „Rokiškio sūrio“ valdybos pirmininkas. Į 2012 metų verslo planą rokiškėnai buvo įsirašę ir kitų darbų – automatizuoti rankų darbą savo įmonėse Lietuvoje ir kurti aukštesnės pridėtinės vertės produktus.

Taikinys – „Žemaitijos pienas“?

Vieną įmonę Latvijoje yra įsigijęs ir „Žemaitijos pienas“. 2011 metų įmonės finansinėje ataskaitoje rašoma, kad bendrovės tikslas – tapti stipria, techniškai modernia, patikima ir investuotojams patrauklia bendrove.

Neseniai „Žemaitijos pieno“ pagrindinis akcininkas Algirdas Pažemeckas bendrovės vadovavimą perdavė su pieno pramone iki šiol nieko bendra neturėjusiam Tadui Vizgirdai. Toks pasirinkimas, atsižvelgiant į bendrovės uždarumą ir žemaičių kietą būdą, daug ką nustebino. Tokių abejonių pagrįstumas pasitvirtino penktadienį – pranešta, kad T.Vizgirda atsistatydino iš užimamų pareigų.

Tomo Lukšio/BFL nuotr./Tadas Vizgirda: „Lietuviškus pieno produktus žino Rusijoje ir Europoje, todėl ten yra lengviau juos parduoti. Gerokai sudėtingiau rasti jiems pirkėjų JAV ir Azijoje, tačiau tikrai įmanoma.“

Kai kas tokį T.Vizgirdos žygį į „Žemaitijos pieną“ prilygino Don Kichoto kovai su vėjo malūnais. Kiti, susiję su pieno pramone ar „galvų medžiokle“, taip pat kraipė galvas, mat neseniai iš bendrovės valdybos pasitraukė du kadencijos nebaigę nariai – privataus kapitalo investicijų valdymo įmonių grupės „Žabolis ir partneriai“ vadovaujantis partneris Alvydas Žabolis ir bendrovės TEO vadovas Arūnas Šikšta.

Jų misija taip pat buvo didinti įmonės vertę.

Dar prieš atsistatydinimą T.Vizgirda „15min“ sakė, kad jo rūpestis yra didinti „Žemaitijos pieno“ produkcijos eksportą ir modernizuoti pačią bendrovę: „Žemaitijos pieno“ gamyba jau moderni, todėl bendrovėje diegsiu vakarietiškos vadybos principus, kad jos komandai būtų lengviau dirbti eksporto rinkose, taip pat stengsiuosi, kad kai kurie procesai taptų efektyvesni.“ Jis kalbėjo, kad jau spėjo užmegzti ryšių su naujais potencialiais produkcijos pirkėjais iš JAV, todėl dabar laukia pirmų didelių užsakymų.

Neseniai Latvijoje pasklido kalbos, kad A.Beschmelnickis ruošiasi telkti pieno pramonę savo rankose, o jo planas – įsigyti Estijos bendrovę „Tere“, kuri Baltijos šalių įmonių rikiuotėje yra iškart po didžiojo lietuvių trejeto, o Lietuvoje – „Žemaitijos pieną“.

Pasklidus šiai informacijai, rinkos dalyviai ėmė kalbėti, kad T.Vizgirda turbūt ir buvo pasamdytas tam, kad parengtų įmonę pardavimui. Paklaustas, ar „Žemaitijos pienas“ gali dominti A.Beschmelnickį, jis tepasako, kad tokio lygio reikalai yra akcininkų kompetencija.

Seni pieno verslo vilkai taip pat neskuba daryti išvadų, nes, jų nuomone, naujo vadovo atėjimas galėjo būti siejamas ir su naujų vėjų poreikiu pieno sektoriuje, nes ten viskas yra gana priplėkę.

Savo abejones jie argumentuoja tuo, kad „Žemaitijos pieną“ neseniai paliko A.Žabolis, kuris yra laikomas geriausiu įsigijimų ar susijungimų pieno pramonėje konsultantu, o pats bendrovės šeimininkas A.Pažemeckas garsėja tuo, kad jeigu dieną nusprendžia, kad bus taip, tai išaušus rytojui dažnai daro priešingai.

Importuoja pieną, eksportuoja produktą

„Pieno žvaigždės“ kažkada rėžė sparną aplink Latvijos „Valmieras Piens“, tačiau ją vėliau įsigijo buvęs Latvijos premjeras Andris Škelė. Dabar „Pieno žvaigždės“ Lietuvoje toliau investuoja į perdirbimo verslą, o Latvijoje ir Estijoje jau ne vienerius metus perka žaliavinį pieną.

Tomo Urbelionio/BFL nuotr./Laikai, kai protestuojant dėl mažų supirkimo kainų pienas buvo dalijamas veltui, jau praėjo – ūkininkai išmoko patys gaminti pieno produktus.

Trys bendrovės filialai yra išsidėstę šiaurinėje Lietuvos dalyje, todėl toks bendradarbiavimas geografiškai yra labai patogus. „Pieno žvaigždės“ importuoja beveik ketvirtadalį viso perdirbamo pieno, perkamo iš stambių kooperatyvų, savo pienvežiais surenkančių pieną ir didelius jo kiekius pristatančių į įmones.

„Seniai yra žinoma tiesa, kad laimi tos šalys, kurios importuoja žaliavas ir eksportuoja gatavą produkciją. Importuojamai žaliavai perdirbti sukuriamos darbo vietos, žmonės gauna atlyginimus, o į šalies biudžetą mokami mokesčiai. Be to, perdirbant daugiau žaliavos, atsiranda galimybė mokėti už ją daugiau“, – „15min“ dėsto „Pieno žvaigždžių“ žaliavos pirkimų direktorius Algimantas Paspirgėlis.

„Pieno žvaigždės“ daugiau kaip 60 proc. pieno nuperka iš ūkių, kurie per dieną parduoda daugiau kaip 500 kg pieno. Bendrovė gamina daugiau kaip 500 pavadinimų produktus, kuriuos parduoda šalies ir užsienio rinkose.

A.Paspirgėlis džiaugiasi tuo, kad stambėjant pieno ūkiams, sezoniškumo problema Lietuvoje kelia vis mažiau galvos skausmo. Labai stambiuose ūkiuose dėl tinkamai sutvarkytos laktacijos (pieno davimo laikotarpis) pieno gamyba visus metus yra beveik stabili, taip pat yra ir tokių ūkių, kurie žiemą parduoda daugiau pieno.

Bendras pieno supirkimas Lietuvoje per 9 šių metų mėnesius, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, išaugo 5 proc. ŽŪM prognozuoja, kad šalyje ir toliau didės tiek pieno gamyba, tiek ir pieno supirkimas.

Dovanėlė – naujas konkurentas

Tačiau ŽŪM esamiems pieno perdirbimo rinkos dalyviams nuo 2015 metų pradžios žada ir naują konkurentę – kooperatinę pieno perdirbimo įmonę, kuri turėtų gaminti naujos kartos pieno produktus – sauso pavidalo pieno baltymų ir pieno išrūgų baltymų koncentratus (miltelius).

Ją Kauno LEZ teritorijoje ketina statyti kooperatinė bendrovė „Pienas LT“.

„Padidėjus konkurencijai, įmonės, veikiančios šioje rinkoje, bus priverstos efektyvinti gamybą. Praktika rodo, kad kuo didesnis yra rinkos dalyvių skaičius, tuo intensyvesnė rinkoje konkurencija ir vartotojai gauna didesnę naudą“, – tikina ŽŪM atstovė L.Tepelienė. Ji tęsia, kad didėjant konkurencijai žaliavinio pieno rinkoje, atsirastų prielaidų augti pieno gamybai tiek Lietuvoje, tiek ir Baltijos šalyse.

Didieji pieno perdirbėjai protestuoja prieš šį ministerijos proteguojamą projektą ir piktinasi, kad būsimai ūkininkų įmonei valdžia nuolat daro išimtis, į kokias negali pretenduoti jokie kiti ūkio subjektai. Jie taip pat abejoja, ar naujoji įmonė sugebės konkuruoti rinkose, ir juokauja, kad nesėkmės atveju, jos produkciją turės supirkinėti nuolat kaimo rinkėjams nuolaidžiaujanti Vyriausybė.

Nepaisant skirtingų nuomonių, kiek pritilęs projektas pastaruoju metu vėl įgauna pagreitį. „Pienas LT“ jau pasirinko technologijos ir technologinių įrengimų tiekėją, taip pat ir techninio projekto rengėją.

Žemės ūkio ministerijos duomenimis, gamykla turėtų būti pastatyta 2014 metų pabaigoje. Pradžioje ji turėtų perdirbti per 235 tūkst. tonų pieno per metus arba po 650 t pieno per dieną.

Ūkininkai: pasidaryk pats

Redakcijos archyvo nuotr./Mindaugas Maciulevičius teigia, kad pieno ūkiai savo gaminamai produkcijai idėjų receptams semiasi iš senovės bei senolių pasakojimų. Lietuvos ūkininkams mokama pieno supirkimo kaina labiausiai priklauso nuo produkcijos eksporto kainų. Pavyzdžiui, šių metų pradžioje visuose pasaulio regionuose buvo neįprastai aukštas pieno kiekio padidėjimas, todėl rinkose vyravo sąstingis, eksporto rinkose kainos ritosi žemyn. Tai lėmė, kad ir Lietuvoje smuko pieno supirkimo kainos. Dabar pieno produktų eksporto rinka yra atgijusi, todėl žaliavinio pieno kainos vėl pradėjo kilti. Kainoms taip šokinėjant, ūkininkams tenka spręsti, ar pieną priduoti perdirbėjams ir nesiterlioti rankų, ar patiems iš jo gaminti produktus ir tiesiogiai bendrauti su vartotojais. Kai kurie ūkininkai laikosi tokios strategijos – kai pieno supirkimo kaina aukšta, jie žaliavą parduoda perdirbėjams, kai ji sliuogia žemyn – pieną perdirba patys. Mobiliųjų ūkininkų turgelių Lietuvoje idėjos autorius bei Žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviško ūkio kokybė“ direktorius Mindaugas Maciulevičius mano, kad šiuo metu apie 20 jų kooperatyvo ūkių visoje Lietuvoje didžiąją dalį pieno perdirba patys. Pagamintą produkciją jie parduoda po visą Lietuvą pasklidusiuose ūkininkų turgeliuose ir prekybos tinke „Maxima“, o jis šiuos produktus taip pat siūlo savo miniturgeliuose „Linkėjimai iš kaimo“. „Pieno produktų, kuriuos tiekia ūkininkai, kaina yra maždaug 10–15 proc. didesnė nei kitų, esančių parduotuvių lentynose. Jie siūlo išskirtinius produktus, kurių nėra parduotuvių lentynose, pavyzdžiui, platesnį ožkų pieno produktų asortimentą“, – sako prekybos tinklo „Maxima“ atstovė ryšiams su visuomene Olga Malaškevičienė. M.Maciulevičius dėsto, kad pagrindinis šių ūkininkų siekis yra ne kuo daugiau perdirbti pieno, o pagaminti kuo gardesnį produktą. Prekyba šiais produktais mobiliuose turgeliuose yra geriausias lakmuso popierėlis, nes ūkininkas čia tiesiai susitinka su pirkėju. Jeigu jam pavyksta įtikti vartotojo skoniui, tai iškart išsirikiuoja pirkėjų eilė – tik spėk suktis. Tačiau ne visi šie atvejai yra sėkmės istorijos: ne visiems ūkiams pavyksta rasti receptus, vedančius tiesiai į valgytojo skrandį, kitiems koją pakiša darbo jėgos trūkumas arba per didelės sąnaudos. Rezultatas: nesugebėję pagaminti reikiamos kokybės produktų, gamybos jau atsisakė 5 proc. „Lietuviško ūkio kokybei“ priklausančių pieno ūkių, dešimtadaliui iš jų pritrūko darbo rankų ir tiek pat atsisakė perdirbti pieną patys dėl pakilusių pieno supirkimo kainų. „Geriausiai laikosi ūkiai, kurie dalį pieno parduoda tiesiai vartotojams, o likusį pristato pieno perdirbėjams. Taip jie gali valdyti riziką, kai nukrenta pieno kainos“, – patirtimi dalijasi M.Maciulevičius. Vis dėlto, jo teigimu, pastaruoju metu vis daugiau ūkių ryžtasi didinti perdirbamo pieno kiekį, todėl ūkininkai jau pradėjo gaminti jogurtus, nepasterizuoto pieno bei fermentinius sūrius. Patiems ūkininkams yra lengviausia atrasti produktų skonio sėkmės formulę, nes jie patys kontroliuoja pašarus. O būtent nuo pašarų ir priklauso pieno skonis, kuris vėliau lemia ir produktų gardumą.