Nors pirmosios piktžolės Lietuvos laukuose prasikals kovo–balandžio mėnesiais, kai tik nutirps sniegas ir dirva pradės šilti, jau dabar metas ruoštis neišvengiamoms kovoms su šiais nepageidaujamais augalais. Nes jos jau pasiruošusios – esama ir dirvoje žiemojančių piktžolių rūšių, kurios pavasarį atželia ir toliau auga.
Norint kovoti, reikia pažinti
Norint efektyviai kovoti su šia problema, svarbu suprasti piktžolių biologiją ir ekologiją – kaip jos auga, dauginasi ir prisitaiko prie aplinkos.
Piktžolių ekologija yra atskira mokslo šaka, tirianti piktžolių ir jų aplinkos sąveiką. Ji nagrinėja, kaip piktžolės prisitaiko prie skirtingų aplinkos sąlygų, kaip jos sąveikauja su kitais augalais ir organizmais, ir kaip jos veikia ekosistemas.
Piktžolės pasižymi įspūdingu gebėjimu prisitaikyti prie įvairių sąlygų. Jos gali augti ir skurdžiuose dirvožemiuose, atlaikyti sausrą ar dirvos užmirkimą, greitai plisti ir užimti naujas teritorijas. Pavyzdžiui, kai kurios piktžolių rūšys per parą gali paaugti net kelis centimetrus ir padvigubinti savo sėklų skaičių. Šios sėklos gali išlikti gyvybingos dirvožemyje daugelį metų, sudarydamos savotišką „sėklų banką“, kuris nuolat papildo piktžolių populiaciją.
Piktžolių sėklos gali plisti vėjo, vandens, gyvūnų ar net žmogaus pagalba. Kai kurios sėklos turi specialius prisitaikymus, kurie padeda joms prisikabinti prie gyvūnų kailio ar žmonių drabužių ir taip nukeliauti didelius atstumus.
Be to, kai kurios piktžolės gali daugintis ne tik sėklomis, bet ir vegetatyviniu būdu – šakniastiebiais, stiebagumbiais ar atlankomis. Tai leidžia joms greitai plisti ir kolonizuoti naujas teritorijas, net jei sąlygos sėklų dygimui nėra palankios.
Lietuvoje priskaičiuojami keli šimtai piktžolių rūšių, kurios gali kenkti pasėliams.
Kaip piktžolės kenkia
Piktžolės daro neigiamą įtaką pasėliams įvairiais būdais. Jos konkuruoja su kultūriniais augalais dėl vandens, maisto medžiagų ir šviesos, dėl to kultūriniai augalai silpsta, blogiau auga ir duoda mažesnį derlių. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad piktžolės gali sumažinti kviečių derlių 10–15 proc., kukurūzų – 13–22 proc., o sojų pupelių – net iki 40 proc.
Kai kurios piktžolės yra ligų ir kenkėjų pernešėjos, galinčios užkrėsti kultūrinius augalus. Pavyzdžiui, varputis yra javų rūdžių platintojas, o usnis gali pernešti bulvių marą. Kai kurios piktžolės yra nuodingos gyvuliams ar net žmonėms, pavyzdžiui, dirvinė čiužutė yra nuodinga galvijams, o Sosnovskio barštis gali sukelti stiprius odos nudegimus. Piktžolės taip pat gali užteršti derlių, pabloginti jo kokybę ir sumažinti rinkos vertę. Pavyzdžiui, piktžolių sėklos grūduose gali sumažinti jų maistinę vertę ir apsunkinti perdirbimą.
Būtina efektyvi kontrolė
Efektyvi piktžolių kontrolė yra būtina norint užtikrinti gerą derlių ir aukštą jo kokybę. Šiuolaikinis žemės ūkis siūlo įvairius piktžolių kontrolės metodus, pradedant nuo tradicinių, tokių kaip ravėjimas ar mechaninis naikinimas, ir baigiant modernesniais, tokiais kaip herbicidai ar biologinė kontrolė.
Žinios apie piktžolių biologiją ir ekologiją padės ūkininkams pasirinkti tinkamiausius kontrolės metodus ir pritaikyti juos efektyviai. Pavyzdžiui, žinant, kaip plinta tam tikros piktžolės sėklos, galima imtis atitinkamų prevencinių priemonių. Suprantant, kokiomis sąlygomis geriausiai auga tam tikros piktžolės, galima parinkti tinkamiausią dirvožemio dirbimo būdą ar sėjomainą.
Svarbu atkreipti dėmesį į tvaraus piktžolių valdymo svarbą. Tai reiškia, kad reikia taikyti tokius metodus, kurie nekenktų aplinkai ir žmonių sveikatai. Šiuolaikinės biotechnologijų įmonės nuolat kuria naujus, inovatyvius produktus, kurie padeda ūkininkams efektyviai ir tvariai kontroliuoti piktžoles.