„Trumas – keistas, neįprastas produktas. Mažas, visiškai neišvaizdus ir labai brangus. Vieniems trumai maloniai kvepia, o kitiems – nepakenčiamai smirdi“, – portalui aiškino Nacionalinio Italijos trumų tyrimų centro direktorius Mauro Carbone. „Kaip ten bebūtų, pauostyti, paragauti trumų į Albą kiekvieną rudenį atvyksta tūkstančiai gurmė iš viso pasaulio. Kai kas, žinoma, – ir nusipirkti.“
Šįmet didžiajame trumų aukcione tikimasi rekordo. Aukcionas kasmet vyksta lapkričio mėnesį aristokratiškoje aplinkoje – Grinzane Cavour pilyje, kurioje XIX amžiaus viduryje gyveno suvienytos Italijos karalystės strategas grafas Camillo Benso Cavour. Vaizdingos Pjemonto kalvos viršūnėje dunksanti pilis – tikras prakeiksmas damoms, kurių aukštakulniai stringa stačiai į viršų kylančiame akmenimis grįstame take. Bet damos kantriai žingsniuoja įsikibusios vyrams į parankę, nes žino – pilies menėse kvepės trumais. Ir pinigais – dideliais pinigais.
Kilogramą nupirko šefas iš Kinijos
Pernai grafo Cavour pilyje buvo pasiektas rekordas: per vieną aukciono vakarą buvo parduota trumų už 450 000 eurų. Kas pirko? Pirko Honkongas ir Dubajus. Šių miestų turtuoliai panoro tiesioginės aukciono transliacijos internetu. Jie pirko nesivargindami atvykti į Pjemontą ir net neuostę savo kvapnių pirkinių.
Didžiausią – 1170 gramų trumą nusipirko kinas Zhenxiangas Dongas, kuriam priklauso restoranų tinklas „Dong Roast Duck“. Tai buvo ir vienas brangiausių trumų istorijoje: 100,5 tūkstančių eurų. Šis Albos grynuolis kainavo maždaug keturis kartus daugiau už auksą.
Bet supertrumų aromatas dvelkia ne tik beprotiškais pinigais, bet ir gerais darbais. Aukciono pinigai atiteko „Mother's Choice“ – Honkongo našlaičių fondui ir nuo žemės drebėjimo nukentėjusios Umbrijos miestui Norčiai.
Kam – mersedesas, o kam – 800 gramų trumas
Menėje, kurioje kasmet vyksta aukcionas, Pjemonto regionas (Regione Piemonte) užsienio žiniasklaidai surengė vakarienę. Kartu su 108 maisto žurnalistais iš 54 šalių „Michelin“ žvaigžde įvertintame Grinzane Cavour pilies restorane valgau Benedikto kiaušinį. Kiaušinis kaip kiaušinis, nieko stebuklingo. Na, nebent tai, kad ant šilto kiaušinio padavėjai tarkuoja baltuosius Albos trumus. Vienas mostelėjimas per tarką – 2 gramai, 10 eurų. 5 mostelėjimai – 10 gramų, 50 eurų.
Su trumais nesusidūrusiam valgytojui šie skaičiai pasirodys šiek tiek beprotiški. Kažkas kreivai nusišypsos ir paskelbs verdiktą – beprasmiškas pinigų švaistymas, nepateisinamas gastronominis snobizmas. Galbūt. Bet čia, Alboje, – kitoks požiūris į maistą, į skonio potyrius. Kitoks prabangos ir pinigų galios supratimas.
Kalbuosi su barzdotu „trufolau“ – taip čia, Pjemonte, vadinami trumų medžiotojai. Pagyvenęs vyras sugrubusiais pirštais į nedidelę vitriną neskubėdamas dėlioja trumus ir etiketes su kainomis.
„Matote, mes Alboje šiek tiek kitaip vertiname žmogaus turtą ir padėtį visuomenėje, – juokais, o gal ir visai rimtai aiškina pjemontietis. – Vieniems prabanga – tai galimybė kas penkeri metai įsigyti naują mersedesą už 60 tūkstančių eurų. Kitiems – galimybė kasmet suvalgyti porą kilogramų trumų už 7000 ar 10 000 eurų.“
Vaikščiodamas ir kvėpuodamas sodriu, neįtikėtinai skvarbių metano dujų (tai tipiškas Albos trumų aromato komponentas) kvapo prisotintu mugės oru bandau suprasti, kas ir kodėl gali sau leisti įsigyti rusvą, beformį nykščio dydžio grybą ir sumokėti už jį 150 eurų. Mano apmąstymus nutraukia dvi jaunos merginos. Paprašo pardavėjo pauostyti trumą, pačiupinėja ir žaibiškai apsisprendžia.
Trys žalios spalvos banknotai po 100 eurų mainais į du nedidelius trumus. Spėju pasiteirauti: „Merginos – jūs iš kur?“ „Iš Singapūro“, – atsako trumų pirkėjos ir skuba prie kito „trufolau“ vitrinos.
Kainų ir aromatų rekordai. Kas bus toliau?
„Šįmet ir baltųjų, ir juodųjų trumų kainos pašoko iki beprotybės, maždaug dvigubai lyginant su pernykštėmis kainomis, – sako trumų medžiotojas vardu Roberto. – Bet kalti dėl to ne mes – „trufolau“, o lietus, kurio šįmet beveik visiškai nematėme. Nei mes, nei trumai.“
Anot Roberto, aukštos kainos nenaudingos nei pirkėjams, nei pardavėjams. „Mums būtų geriau, kad apyvarta būtų didesnė, kad žmonės aktyviai pirktų. Bet trumų šįmet beveik nėra. O tie, kurie yra, tie parduodami po 5000–6500 eurų už kilogramą. Juodieji rudeniniai – pigesni, bet ir jų kaina pasiekė, o kai kur viršijo 1000–1200 eurų“.
Tačiau Albos pasaulinėje trumų mugėje yra ir gerų naujienų. Taip, – trumų mažai ir jie maži, labai brangūs, tačiau aromatas šįmet ypač koncentruotas. „Tai lėmė didelis šilumos ir saulės kiekis. Trumai gerokai mažesni, juose gerokai mažiau drėgmės, užtat aromatų puokštė labai intensyvi“, – sako „trufolau“ Roberto.
Smalsumą patenkinti galima ir už 50 eurų
Pasaulinė trumų mugė Alboje vyksta kasmet du rudens mėnesius – spalį ir lapkritį. Viso pasaulio gurmė į šį dailų, itin tvarkingą viduramžių bokštais išsiskiriantį Pjemonto miestą dažniausiai vyksta savaitgaliais. Čia galima turiningai praleisti visą dieną: ne tik uostyti, pirkti ir gėrėtis trumais, bet ir dalyvauti degustacinėse vakarienėse, gastronomijos pamokėlėse, kurias veda garsūs Italijos virtuvės šefai.
Čia pat vietoje iškepta kiaušinienė bus gausiai pagardinta tarkuoto baltojo Albos trumo drožlėmis (maždaug 10 gramų) ir kainuos 50 eurų. Pirmajai pažinčiai su brangiausiu pasaulio grybu tokio patiekalo užtenka.
Bilietas į trumų mugę kainuoja 3,5 euro, vaikams iki 15 metų nemokama. Sumokėję dar 9,5 euro lankytojai gauna vyno taurę ir galimybę dalyvauti dviejose vyno degustacijose. Pjemontas – garsiausias Italijos vyno regionas, čia gimsta tokie legenda tapę vynai kaip „barolo“, „barbaresco“, „barbera“. Patyrę someljė kantriai ir išsamiai aiškina, kaip teisingai derinti trumais kvepiančius patiekalus su vynu.
Nuvykti į Albą iš Lietuvos nėra sudėtinga: „Ryanair“ skraidina iš Vilniaus į Bergamą. Iš Bergamo reikėtų vykti į Turiną (per Milaną) traukiniu, Turino geležinkelio stotyje persėsti į Albos traukinį. Tiesa, patogiausias ir greičiausias būdas – išsinuomoti automobilį. Nuo Bergamo iki Albos – 210 kilometrų, juos galima įveikti per dvi su pusę valandos ir suspėti pakeliui pasigėrėti nuostabiais Langių teritorijos peizažais, kuriuos UNESCO pripažino pasaulio kultūros paveldu.
