Viename didžiausių kailinių žvėrelių ūkių šalyje – „Vilkijos ūkyje“ –surengta atvirų durų diena. Pasižvalgyti į šį vis daugiau diskusijų keliantį verslą panoro ne tik konkurentai, smalsūs žmonės, rajono valdžios atstovai, – išvažiuojamąjį posėdį surengė ir Seimo Kaimo reikalų komitetas.
„O kam nuo to bus geriau? Šeima praranda verslą, darbuotojai praranda darbą, kultūros asmenys – rėmėjus. Čia sunaudojama daug atliekinės produkcijos, kuri turėtų būti utilizuojama. Kiek gamtinių dujų sunaudojama utilizavimui? Gal tik pasitenkinimas, kad gyvūnai nebūtų žudomi. O kodėl vištas tuomet mes pjauname? Turime tuomet atsisakyti žemės ūkio veiklos. O kaip išsimaitinsime?
Aukcionuose lietuvių kailių produkcija 2,5 proc. rinkos užima. Kaip Lietuvai, tokiai mažai šaliai, tai yra milžiniškas pasiekimas. Taip, Seime kyla iniciatyvų uždrausti. Bet ar biudžetas turi tokių resursų, kad kompensuotų šio verslo atsisakymą?“, – paklaustas, kuo būtų geriau, jei kailinių žvėrelių ūkiai išnyktų, atsakė Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Andriejus Stančikas.
Surengė ekskursijas
Renginio metu diskutuota apie natūralų kailį, vykdytos tiesioginės transliacijos iš Helsinkio SAGA kailių aukciono, demonstruota naujam gyvenimui prikeltų kailinių gaminių paroda, savo pasirodymą klojime surengė Kauno valstybinis muzikinis teatras. Vykdytos ir ekskursijos po fermą. Savo akimis galima buvo pamatyti, kaip Lietuvoje kailiui auginamos kanadinės audinės.
„Šiuo metu finansiškai nebėra skirtumo tarp skirtingų kailių audinių. Jos vertos vienodai. Anksčiau brangesnės buvo baltosios, o rusvos visuomet liks klasika. Tiesa, baltųjų audinių išeiga mažesnė“, – vaikščiodamas tarp narvų, išdėliotų eilėmis atvirame ore po stogeliais, kalbėjo savininko sūnus – Tadas Tallat-Kelpša.
Audinių migdymas anglies dvideginiu, anot jo, vyksta keletą savaičių per metus – lapkritį.
„Pagal humaniškumą – tai pats švelniausias būdas, kuomet nėra patiriamas net momentinis fizinis skausmas, nėra stresą keliančio transportavimo. Procesas panašus į tą, kai žmonės, kurių namuose netvarkingos krosnys, „užmiega“ dėl smalkių. Per kelias minutes apima stiprus mieguistumas“, – 15min žurnalistei paaiškino Lietuvos žvėrelių augintojų asociacijos pirmininkė Austė Korbutė.
Kiekvienas kailis turi barkodą
Paklaustas, ar pasitaiko brokuotos produkcijos, T.Tallat-Kelpša patikino, kad beveik 100 proc. iškeliauja pardavimui. Kiekvieną sezoną darbai ūkyje yra skirtingi – nuo poravimosi žiemą, vaikavimosi pavasarį-vasarą iki veislinės bandos atrinkimo rudenį.
Kailiai parduodami tik aukcionuose – Helsinkio, Kopenhagos ir Toronto. Kiekvienas kailis yra „sekamas“ nuo ūkio iki galutinio gaminio, turi unikalų barkodą. Jo kaina priklauso tik nuo kokybės, spalvos, bet visiškai nepriklauso nuo kilmės vietos. Jei yra įplyšimų, t. y., jei gyvūnas susižalojęs ar apdraskytas, toks kailis yra bevertis. Kaip teigia A.Korbutė, jei fermoje pasitaikytų sužeistų gyvūnų, kokie kartais rodomi internete, ūkis patirtų didžiulius nuostolius.
„Nuo šių metų pabaigos aukcionuose prekiauti galės tik tie ūkiai, kurie turi „Welfur“ sertifikatą. Visi kiti neišgyvens. Ką tai reiškia? Per septynerius metus septyni Europos universitetai, paskatinti Europos Komisijos, sukūrė moksliškai pagrįstą kanadinių audinių gerovės vertinimo sistemą pagal 24 kriterijus, apimančius laikymo sąlygas, maitinimą, sveikatą ir gyvūno psichologinį komfortą. Šiuos vertinimus atlieka nepriklausomi auditoriai, kurie išduoda sertifikatą po trijų apsilankymų ūkyje, kuomet įvertina visus gyvūno auginimo etapus – nuo jauniklių priežiūros iki suaugusių gyvūnų“, – paaiškino Lietuvos žvėrelių augintojų asociacijos pirmininkė.
Ilgametis šeimos verslas
Tarpukariu ūkis priklausė Česlovo seneliui agronomui, kuris įkūrė Žemės ūkio rūmus ir atvėrė sviesto bei bekono eksporto kelius į Angliją ir Vokietiją. Ūkyje buvo kuriamos įvairios ano meto inovacijos – kaip atrinkti geresnes augalų ir gyvūnų veisles, kaip apsaugoti ūkinius gyvūnus nuo ligų ir pan. Jonas Tallat-Kelpša buvo nužudytas sovietų, o ūkis buvo paverstas audinių ferma, kuri prieš pat nepriklausomybę buvo smarkiai nustekenta. Lietuvai atgavus laisvę, ūkis grąžintas teisėtam jo paveldėtojui – kibernetikos mokslų daktarui Česlovui Tallat-Kelpšai.
Konsultuojantis su Danijos augintojais, ferma visiškai pakeista – iš sovietinės tapo modernia, atitinkančia visus europinius reikalavimus. Pasak A.Korbutės, „Vilkijos ūkyje“ laikomų žvėrelių ir parduodamų kailių skaičius keičiasi kasmet priklausomai nuo paklausos. Šiuo metu auginama apie 100 tūkst. audinių, rinkos pakilimo laikotarpiu – daugiau.
Po apsilankymo nuomonė pasikeičia
Po ekskursijos susėdame pokalbiui su fermos savininku Česlovu Tallat-Kelpša. Nors provokuojančių klausimų netrūksta, ūkininkas gina savo verslo sritį iš anksto paruoštais argumentais ir moksliniais tyrimais.
„Kailis yra aplinkai draugiška medžiaga, ji nekenkia taip kaip poliesterio drabužiai ir visa vienadienė mada. Jei kyla klausimų dėl gyvūnų auginimo sąlygų – visoje Europoje galima atvykti į fermas ir pamatyti savo akimis“, – tikina Č.Tallat-Kelpša.
Anot jo, apklausos rodo, kad po apsilankymo ūkiuose, žmonių, kurie pritaria šiai veiklai, padaugėja dvigubai. Pašnekovas piktinasi, kai viešoje erdvėje kaimą kas pateikia kaip purviną, kvailų ir vargšų žmonių bendruomenę. Jo teigimu, su kaimu viskas yra tvarkoje. Kaime yra daug gerų, protingų ir gabių žmonių. Jie turi tokius pat poreikius kaip ir miesto gyventojai.
Pateikiame interviu su „Vilkijos ūkio“ savininku Česlovu Tallat-Kelpša.
– Gerbiamas Česlovai, pakalbėkime apie skaičius. Kokios kailinių žvėrelių ūkių Lietuvoje pajamos?
Bendros Lietuvos kailių augintojų eksporto pajamos siekia nuo 60 iki 150 mln. eurų per metus.
– Lietuvoje yra apie 150 fermų, visos jos kailius eksportuoja ir parduoda aukcionuose. Bendros Lietuvos kailių augintojų eksporto pajamos siekia nuo 60 iki 150 mln. eurų per metus. Priklauso nuo metų ir nuo kainų. Ir tą mes padarome iš 50 tūkst. tonų atliekų, kurios turėtų būti sunaikintos kažkokiu būdu.
Šiandien manęs paklausė: kokia nauda yra iš jūsų verslo. Mes, atsiprašant, iš vos ne mėšlo padarome auksą. Tai daug draugiškiau gamtai nei visokios sintetikos ir netgi, sakyčiau, medvilnė. Kiek pas mus dirba emigrantų, kurie grįžo su šeimomis. Netgi žmonės, kurie nesugeba parašyti sakinio, nes mokykla jų per 12 metų to neišmokė, čia gali uždirbti normalų atlyginimą. Visa Lietuva juk netaps IT specialistais. Pas mus geras šėrikas – auksas.
– Kiek uždirba tas geras šėrikas? Koks žemesnės grandies darbuotojo atlyginimas fermoje?
– Mūsų vidurkis – nuo 1 500 eurų. Eilinis darbininkas gauna apie 1000 eurų į rankas. Tų aukštesnės grandies darbuotojų nelabai yra. Reikia daug darbo įdėti. Visoje grupėje turime apie 150 darbuotojų. Iš jų – 60 ar 70 dirba prie žvėrių. Po to – remontininkai, statybininkai, mechanikai, traktorininkai, vairuotojai. O aukštesnės kvalifikacijos žmonių – ant vienos rankos gali suskaičiuoti: gamybos, technikos direktoriai, buhalterija ir finansai. Gal dešimt žmonių iš viso.
– Kiek Vilkijoje yra gyventojų ir koks procentas jų dirba jūsų ūkyje? Ar visi darbuotojai – vietiniai?
– Visi gyvena 10 km spinduliu nuo ūkio. Dar turime ūkį Jonavos rajone ir Žibartonyse. Apskritai mūsų visame sektoriuje dirba apie 1,5 tūkst. žmonių.
– Ką atsakytumėte kritikams, kurie dažniausiai yra gyvūnų gerovės aktyvistai. Jų spaudimas uždaryti fermas didėja Lietuvoje?
– Atmetu kaltinimus dėl žiauraus elgesio su gyvūnais. Gyvūnų gerovės užtikrinimas kailinių žvėrelių fermose visoje Europoje yra geriausias. Palyginti su kitų gyvūnų ūkiais. Čia ir galime padėti tašką. Yra vienintelė savireguliacijos sistema „Welfur“, kuri yra pripažinta Europos Komisijos. Nė vienam kitam gyvūnui – nei karvei, nei kiaulei, nei vištai – to nėra. Nuo šių metų gruodžio nė vienas aukcionas pasaulyje nepriims kailio, jei ūkis neturi sertifikato. Sistema ruošta septynerius metus. Danijos nepriklausomo audito įmonė, kuri nieko bendro su žvėrelių ūkiais neturi, atvažiuoja ir tikrina. Ji ir išduoda sertifikatą.
Sakysit, galima kailį parduoti kitur, ne aukcione? Jei negali parduoti aukcione – tu miręs. Per metus ar dvejus. Labai skaidrus verslas. Nė viena kita verslo šaka nėra tokia skaidri kaip ši. Esu girdėjęs, kaip kurie Seimo nariai mus kriminalizuoja. O iš tikro kailius atiduodi į aukcioną kaip į banką. Ir jie yra parduodami. Tu neturi jokio kontakto su pirkėju. Gauni tokią kainą, kokios esi vertas. O dėl aktyvistų spaudimo... Pas mus jis atsirado prieš trejus metus, pasaulyje tai nėra kažkas naujo. Jau 30-ties metų istorija.
– O kokioje padėtyje šiuo metu yra kailinių žvėrelių augintojų rinka: pakilime ar nuosmukyje?
– Šiuo metu jaučiamas nuosmukis, tačiau jis nesusijęs su antikailių veikla. Nuo 2000 iki 2016 metų kailių produkcija išaugo tris kartus, nors ta kova prieš kailius vyksta jau seniai. Nuosmukis yra dėl to, kad buvo beprotiška perprodukcija, kainos ir pelnai. Viskas perkaito, sprogo. Dabar vyksta natūrali atranka. Dalis ūkių atkris, dalis jau atkrito. Reikia pasidžiaugti, kad atkrenta blogiausi ūkiai. Aš toleruoju tai, kad žmogus gali būti prieš kailius. Kad jis gali valgyti, ką nori. Tik nepatiktų, jei komanduotų, ką aš turiu valgyti. Noriu pats pasirinkti.
Mums niekuomet nebuvo problema minimumas – lai jį didina. Pas mus atlyginimai vidutiniškai gal buvo net didesni nei Vilniuje.
– Bet kritikai pasakytų: kaip galima gyvybę atvesti į pasaulį tik tam, kad ją nužudytum.
– Nemanau, kad darome kažką kitokio, nei pasaulyje yra priimta. Žmogus gyvūnus išnaudojo nuo to laiko, kai tapo žmogumi. Galbūt ir tapo žmogumi, kad pradėjo kitus gyvūnus išnaudoti. Kalbėkime tuomet apie gyvūnų išnaudojimo teisę apskritai. Neskirkime: audinė ar ne audinė. Kodėl žiurkę reikia nuodyti? Ar ji ne toks pat šiltakraujis gyvūnas, protingesnis galbūt už daugelį tų, kuriuos mes guldome į lovą? Medžioklėje vienus galima šaudyti, kitų ne – žiaurus elgesys su gyvūnu. O jie visi yra žinduoliai. Juk mes nerūšiuojame žmonių pagal lytį, spalvą, kitus požymius. Kodėl rūšiuojame gyvūnus? Sutarkime, ką žmogus gali daryti su gyvūnu, o ko ne.
Gyvūnas yra daiktas? Ne juk. Turiu kėdę, ją sulaužysiu. Sakys, kvailys. Buvo gera kėdė – nebėra. O jei ką padarysiu su gyvūnu... Negaliu. Bet kaip elgtis, juk jis mano gyvūnas? Kėdė – mano nuosavybė, galiu daryti ką noriu. Gyvūnas gal ir mano nuosavybė, bet negaliu daryti ko noriu. Yra gyvūnų gerovės taisyklės. Bet kodėl taisyklės vieniems gyvūnams vienokios, kitiems – kitokios? Nesuprantu. Sutinku, kad reikia kalbėti apie gyvūnų gerovę, teises, bet kalbėkime sistemiškai. Ar mes norime, kad gyvūnas iki mūsų pakiltų, ar mes norime nusileisti iki gyvūno?
– O pas jus patį spintoje yra koks drabužis, puoštas kailiu?
– Taip, neslėpsiu.
– Kokiose šalyse produkcija iš kailių yra itin populiari šiais laikais?
– Pokyčių pastaruoju metu didelių nebuvo. Rusija, Kinija, valstybės, kuriose tikrai yra šalta. Kur kailis vilkimas ne tik dėl grožio. Bet nuvažiuokit į Italiją slidinėti, bus plius 10, bet vis tiek kažkas vaikščios su kailiniais. Atsiranda vis daugiau vyriškos mados su kailiu. Anksčiau būtų buvę: vyras su kailiniais? O dabar pilna. Jau nekalbu apie kalnierius, gobtuvus, puoštus kailiu.
A.Korbutės komentaras: 65 proc. visų rudens/žiemos kolekcijų, jei žvelgiame į Niujorko, Milano ir Paryžiaus mados savaites, sudaro drabužiai ar aksesuarai su kailiu. Viena niujorkietė sumąstė gaminti natūralaus kailio mobiliųjų telefonų dėklus. Per kelerius metus idėja išaugo į multinacionalinę kompaniją. Japonija, Korėja, Australija – pagrindinės jos rinkos.
– Kur keisčiausiai teko matyti panaudotą natūralų kailį?
– Kompiuterio dėklą mačiau užvakar. Baldų pramonėje, interjere labai naudojama. Primityvus mąstymas išnykęs, kad iš kailių galima gaminti tik kailinius. Ilgus kailinius. Atsiranda kailis ten, kur žmonės nesupranta net, kad ten kailis. Esu matęs net apatiniuose rūbuose. Nėra, kur jo nėra.
Tai labai brangi žaliava. Daugeliui ponių nebūtų priimtina persiūti sintetinę striukę. Bet kailinius... Nė viena nesigėdys, o tik pasigirs: dukrai iš kailinių padariau puskailinius. O ši savo dukrai – liemenę. Ir išmes po kokių 40–50 metų. Audinės kailis – po ūdros, antras pagal stiprumą. Gal ir negerai ta audinė, nes kokiai poniai sunku vyrui įrodyti, kad reikia naujų kailinių (nusijuokė).
– Užsiminėte, kad žvelgiant iš ekologinės pusės, natūralus kailis mažiau žaloja gamtą nei šiandien populiari pigi sintetika.
– Sintetika – iškastinis kuras. Ji neyra. Ji pigi, verčia daugiau vartoti. Greita mada... Žmogus perka be proto daug. Išmeta, plaukioja po to vandenynuose. Žuvyse jau visokio velnio randama. O čia natūrali medžiaga. Mes, ekologine prasme, manau, darom gerą darbą. Atliekas paverčiam kailiu, mėšlu tręšiam žemę, geriname jos struktūrą. Tie patys veganai, kurie nori valgyti žalumą, turi suprasti, kad žemė negali duoti, jeigu jai neduodi. O vien sintetinėmis trąšomis nieko nepadarysi.
Tam, kad užtikrintume žmonių mitybą nenaudojant gyvūninės kilmės produktų, reikėtų dar daugiau žemės dirbti. Reikia suprasti, kad didelė dalis žemės negali išauginti to, ką žmogus gali suvirškinti. Ten, kur auga pašaras gyvūnams, negali augti maistas žmogui.
A.Korbutės komentaras: 25 proc. pasaulio dirbamos žemės nėra tinkama auginti ūkinius augalus. Tinkama ta dalis tik ganykloms. Žmogus negali perdirbti celiuliozės ir paversti jos baltymu. Tai gali padaryti tik gyvūnas. Tai vienintelis maisto gavimo būdas. Ir kalbame apie ketvirtį žemės teritorijos.
2017 m. JAV žemės ūkio departamento užsakymu buvo atliktas didžiulis mokslinis tyrimas: kas atsitiks žemės ūkiui ir ekologijai, jeigu paverčiam jį išskirtinai veganišku. Viešumoje juk kalbama, kad karvės išskiria daug metano dujų. Bet juk reiks daugiau mineralinių trąšų, o tai reiškia, kad kils cheminės pramonės poreikis. Trąšas reikia gabenti – transporto tarša padidėja. Žmonėms būtų reikalingi papildai. Vėl chemijos pramonė, logistika. Nieko nelaimi. Po kelių dešimtmečių žemė taptų dykyne. Tai – utopinė idėja.
60 proc. visos mūsų aprangos šiandien sudaro plastikas. Mes dėvime plastmasę, tik ji vadinama poliesteriu, akrilu ir nailonu. Tų audinių nenudažysi natūraliais dažais. Vyrauja anekdotas. Iš kur kinai žino, kokia spalva bus madingiausia kitą sezoną? Tai atskleidžia jų upių spalva. Jei Bangladeše upės oranžinės, tai kitą sezoną oranžinė spalva eis ant podiumo. Beje, perdirbama visos aprangos tik 1 proc.
Atliktas tyrimas. Buvo kompostuojamos poliesterio ir kailio skiautės. Po kelių sezonų iš užkasto kailio nieko neliko, o poliesterio striukė nesunyko. Ji žemėje gulės apie 200 metų. Palei JAV ir Azijos krantus prieš 10 metų 25-iuose proc. visų sugautų žuvų jau rasdavo plastiko mikropluoštų dalelių. Dabar Šiaurės Atlanto vandenyse jau 75-iuose proc. sugautos žuvies randama tų dalelių. Kaip ten jos patenka? Kai skalbiamas poliesteris. Kalbame apie milžiniško masto katastrofą. Beskalbiant poliesterio švarkelį, nuo jo kaskart nukrenta po 1,7 gramo dalelių. Ką daryti? Kalbama, kad reikia stabdyti greitąją madą. Kad žmogus turi atsisukti į natūralius audinius, nes plano B ši žemė neturi.
A.Korbutė: 60 proc. visos mūsų aprangos šiandien sudaro plastikas.
– Česlovai, per tuos keletą dešimtmečių investavote į ūkį, tikėtina, ne vieną milijoną?
– Apie 20 mln. per pastaruosius 20 metų. Jie juk nenuėjo į dangų, jie atsidūrė kažkieno kišenėse. Sunku apskaičiuoti mūsų verslo įtaką. Pabrėšiu tik dar kartą: tai neaukštos kvalifikacijos darbas, duodantis aukštas pajamas. Tai reta. Ypač kaimuose. Mums niekuomet nebuvo problema minimumas – lai jį didina. Pas mus atlyginimai vidutiniškai gal buvo net didesni nei Vilniuje.
– Kas trukdo natūraliam kailiui tapti populiaresniu?
– Kad negalime daug pagaminti. Labai brangi produkcija. Kailis būtų bene ekologiškiausia medžiaga aprangai. Gal dar kanapių pluoštas. Linas. Bet jo apdorojimas Lietuvoje dingo. Neapsimoka. Dar yra etinis klausimas: žmogaus ir gyvūno santykis. Visa kita, gyvūnų gerovė, pvz., yra išsprendžiama. Jeigu kas mūsų sektoriuje iš tikro nesilaiko reikalavimų, reikia uždaryti. Mes padėtume uždaryti. Pats dalyvaučiau.
