Paramos neprašė ir neprašys
„Visame pasaulyje ateina išlaisvėjimo era, o laisvė reiškia savarankiškumą. Tad reikia suprasti, kad niekas mums nieko neatneš ir nepadės ant lėkštutės. Lietuva neturi jokios sėklų saugyklos, jokio banko, sėklų auginimo profesionalų taip pat yra labai mažai, vos keli pavadinimai, o tai reiškia, kad nieko. Ir tai yra daugelio šalių, ne tik Lietuvos problema“, − apie idėją kurti Lietuvoje kurti Nacionalinį sėklų banką tinklaraščiui Euroblogas.lt pasakoja V.Tulabaitė.
Ji pabrėžė, kad tokia idėja jai kilo iš savisaugos instinkto.
„Finansuose aš nesu žalia, mokiausi pas rimtus finansininkus, o ir šiaip daug kuo domiuosi. Todėl suprantu, kad visa šita monetarinė sistema po truputį žlunga ir tai jau matosi. Todėl mano savisaugos instinktas sako, kad reikia kažką daryti, nes bus negerai, nes dauguma sėklų pas mus yra importuojamos. Žemės mes turime, bet ką į ją bersime, jei neturėsime sėklų? O Lietuva savo vidinei rinkai užaugina labai mažai sėklų. Tai reiškia, kad valstybė turėtų persiorganizuoti ir pradėti vystyti nacionalinį sėklų auginimą. Nieko nelaukdami žmonės jau buriasi į tokį socialinį verslą. Jau nemažai darbo padaryta – pasiskirstyta regionais, susikūrė darbo grupės, organizuojame kokybiškų sėklų pirkimą iš užsienio. Dabar pradedame kurti metodinę medžiagą, kaip tinkamai užauginti sėklas, nes pirmiausia reikia išmokti tai daryti“, − aiškino pašnekovė.
Ji yra šio sėklų auginimo ir Nacionalinio sėklų banko kūrimo iniciatorė, tačiau pabrėžė, kad prie iniciatyvos prisijungė daug sąmoningų žmonių, kurių net nereikėjo raginti.
„Mes jau pradėjome kontaktuoti ir su keliomis užsienio organizacijomis, jos tiekia įdomias sėklas, dirba panašiu principu, kad vienas didesnis ūkis globoja mažesnius ūkius ir taip auginamos sėklos. Tik tokiu principu įmanoma užauginti sėklų, kai valdomi nedideli žemės plotai, nes auginamų daržovių rūšys, jei jos auginamos kokybiškoms sėkloms, negali kryžmintis. Jei valdytume 1000 hektarų viename gabale, tai galėtume kitaip organizuoti tą sėklų auginimą, bet dabar tie sąmoningi žmonės su savo nedideliais ūkiais yra išsibarstę po visą Lietuvą. Ir šis judėjimas tikrai yra žingsnis į priekį, jį reikia vystyti, nes realiai Lietuvai galime sukurti labai stiprią ekonomikos šaką“, − pabrėžė V.Tulabaitė.
Paklausta, kodėl pagalbos ir paramos neprašoma valdžios, pavyzdžiui, Žemės ūkio ministerijos, patyrusi ūkininkė tikino, kad dirbti be valdiškos paramos yra daug geriau.
„Ten, kur parama, ten viskas stringa, tempiasi laikas. Aš ir savo ūkiui nepaėmiau nė vieno euro paramos, jokių išmokų už pasėlius ir panašiai. Ir viską padariau daug greičiau nei kiti ūkiai, kurie paramą gavo. Deja, tai yra juodoji paramos pusė, kad ją gaunantieji nebemoka be jos gyventi. Jie taip ir tempia nuo paramos iki paramos. Tokie ūkininkai nebemoka organizuoti kaimų politikos, nebemoka brangiai parduoti. Toks jausmas, kad dėl paramos atrofuojasi smegenys“, − žodžių į vatą nevyniojo pašnekovė.
Miestą vadina parazitine struktūra
Savo „Vilkės ūkį“ ji įkūrė 2015 metų vasarą iš senelių paveldėtoje sodyboje Lazdijų rajone. V.Tulabaitė tvirtino, kad niekada net nedvejojo, jog gyvens kaime, kad augins maistą, nes tai jos kraujyje.
„Aš − sovietmečio vaikas, su tėvais gyvenome kolūkiuose. Vasarą būdavau pas senelius ir mačiau tuos pilnus aruodus įvairių gėrybių. Dešimt metų praleidau mieste – šešerius metus studijos, vėliau porą metų darbų Lietuvoje, dar porą metų užsienyje. Ir miestas man niekaip neprilipo – be šansų. Tai yra kažkokia destrukcinė energija, destrukcinė struktūra. Miestai man atrodo kaip vėžinės ląstelės, parazitinės struktūros. Kažkurie žmonės, kurie gyvena mieste daug metų, kažkaip adaptavosi ir kažkaip ten vegetuoja. Aš nenulenkiau galvos ir netapau tos parazitinės struktūros dalimi“, − tinklaraščiui Euroblogas.lt pasakojo V.Tulabaitė.
Jos įkurtas ūkis tik po kurio laiko gavo „Vilkės ūkio“ pavadinimą, nes vilkas yra laisvės simbolis, o V.Tulabaitė savo ūkį vadina ir laisvu, ir stipriu.
Paklausta, kodėl pagalbos ir paramos neprašoma valdžios, pavyzdžiui, Žemės ūkio ministerijos, patyrusi ūkininkė tikino, kad dirbti be valdiškos paramos yra daug geriau.
„Nenoriu niekam įsipareigoti ir lankstytis. Turiu dvi rankas, dvi kojas, galvą ir tai man atneša daug daugiau naudos nei visokios paramos ir išmaldos“, − ryžtingai kalbėjo ūkininkė.
„Vilkės ūkis“ išskirtinis tuo, kad jame plėtojama tik gamtinė žemdirbystė, o šiuo keliu V.Tulabaitė žengė nuo pat savo ūkininkavimo pradžios.
„Dar prieš pradėdama ūkininkauti norėjau maksimalios kokybės – kam daryti bet kaip, kai gali geriausiai. Tuo metu labai pradėjo populiarėti tas pavadinimas „gamtinė žemdirbystė“. Pradėjau domėtis, bet literatūros buvo labai mažai, lietuvių kalba gal tik du autoriai. Ir jie taip viską gražiai aprašė, kad atrodė, jog bus fantastiškai gerai, daug geriau nei išmokau vaikystėje, nei paveldėjau su krauju iš savo protėvių. Bet gerai, kad bandymus pradėjau labai nedideliuose plotuose. Jau pirmais metais tapo aišku, kad tose knygose prirašyta fantastinių romanų, kurie neatitinka realybės. Gal dar vieno ar dviejų arų plote tos teorijos ir tinka, bet kai hektaro plote reikia užauginti vos ne 100 skirtingų pavadinimų daržovių, tai supranti, kad tos teorijos yra visiška nesąmonė“, − savo patirtimi dalijosi V.Tulabaitė.
Todėl ji pasikliovė savo nuojauta, nuo vaikystės sukauptomis žiniomis ir kasdien vis įgyjama nauja patirtimi.
Pasiteisino krepšelių idėja
Dabar hektaro plote V.Tulabaitė užaugina tiek daržovių, kad sezono įkarštyje per savaitę jų parduoda net toną. „Realiai tai yra dideli skaičiai. Bet mano siekis yra dar labiau padidinti dirvos našumą, tik tam reikia daug laiko ir darbo, bet žingsnis po žingsnio tai ir darau“, − šyptelėjo pašnekovė.
Gamtinė žemdirbystė išskirtinė tuo, kad joje naudojami tik gamtiniai dalykai – jokių cheminių trąšų, jokios chemijos kovojant su piktžolėmis ar kenkėjais.
„Naudojame ir mėšlą, ir įvairius žolių raugus, ir kompostą, ir eterinius aliejus, ir nuovirus. Reikia turėti žinių, kaip sumakaluoti tam tikrus marmaliukus ir jais galima nupurkšti bulves, kad nepultų kolorado vabalai. Arba jas galima užmulčiuoti − mulčas labai pagerina augimo sąlygas ir bulvių lapai būna tokie stori, kad vabalai jų neįkanda ir skrenda ieškoti lengviau pasiekiamo maisto. Bet visos šios žinios atėjo per praktiką, per bandymus. Ir vis dar kasdien bandau, mokausi, skaičiuoju“, − pasakojo V.Tulabaitė.
Ūkininkavimo pradžioje užaugintas daržoves ji veždavo parduoti į turgų, tačiau tai nepasiteisino, nes pirkėjai ne viską išpirkdavo, tad likučius tekdavo dėti į kompostą, o tai atrodė ir nelogiška, ir nepraktiška, ir neekonomiška.
Tuomet „Vilkės ūkyje“ atsirado krepšelių idėja. Tai – šviežių natūraliai ir gamtiškai auginamų daržovių, vaisių ir uogų rinkiniai. Juos galima užsisakyti visam sezonui ir ant savo stalo nuolat turėti kokybiškų ir šviežių daržovių ar vaisių.
Sezono įkarštyje „Vilkės ūkis“ per savaitę parduoda apie 100 krepšelių, kurių svoris siekia po 10 kilogramų.
„Dabar klientams išvežiojome jau paskutiniuosius šį sezoną krepšelius. Ir kiekviename jų yra bulvių, morkų, burokėlių, kopūstas, moliūgas, Briuselio kopūstai, svogūnai, česnakai, ridikėliai, porai, cukinija, salotos ir špinatai. Vasarą krepšeliuose buvo ir agurkų, ir pomidorų, o pavasarį būna visas kalnas žalumynų. Ir labai džiaugiuosi, kad krepšelių idėja pasiteisino, nes galiu tiksliai apskaičiuoti, kiek ir ko reikia užauginti. Pirkėjai vertina mūsų produkciją, tad parduodame viską iki paskutinio lapelio, iki paskutinės daržovės“, − tikino ūkininkė.
Parengė simuliacinį verslo modelį
Sėkmingą savo verslą sukūrusi ir gamtinės žemdirbystės paslaptis perpratusi V.Tulabaitė jau organizuoja mokymus ir kitiems ūkininkams – ir pradedantiesiems, ir pažengusiems.
„Pradžia buvo tokia, jog manęs tiesiog paprašė pravesti poros dienų seminarą, kur kelias valandas pasakojau apie gamtinę žemdirbystę. Parengiau jį ir ėmiau galvoti, kad žmonėms perdaviau tik abstrakčius dalykus, nes per kelias valandas neįmanoma įsigilinti ir išmokti. Ir mačiau, kad žmonėms labai trūksta žinių, informacijos. Galima įeiti į bet kokią „Facebook“ grupę, pavyzdžiui, „Daržininko užrašai“ ar „Agurkų augintojai“ ir matai, kad žmonės klausia tų pačių dalykų, daro tas pačias klaidas. Todėl akivaizdu, kad jiems trūksta net bazinių žinių. Tie žmonės, kurie domisi gamtine žemdirbyste, yra suklaidinti tokių sparnuotų teorijų, kuriomis ir aš buvau patikėjusi. Todėl ir nusprendžiau organizuoti gamtinės žemdirbystės mokymus, o mano žinias deklaruoja mano užaugintas ir parduodamas maistas“, − tvirtino V.Tulabaitė.
Ji yra parengusi kelias mokymų programas. Viena jų skirta tiems, kurie nori vystyti gamtinę žemdirbystę ir užsiauginti kokybiško maisto, kita orientuota į tai, kaip iš gamtinės žemdirbystės užsidirbti papildomų pajamų, kaip savo ūkyje plėtoti krepšelių sistemą.
„Jau baigiu parengti ir simuliacinį verslo modelį, kuriame bus tiksliai paskaičiuota, kiek reikia investicijų įkurti gamtinės žemdirbystės ūkį, ką reikia padaryti, kad jis duotų finansinės naudos“, − V.Tulabaitės galvoje, akivaizdu, nuolat knibžda naujų idėjų.
Paklausta, kaip ji viską spėja – ir ūkininkauti, ir realizuoti produkciją, ir organizuoti mokymus, o dar ir imtis Nacionalinio sėklų banko idėjos, ūkininkė tik šyptelėjo: „Negalvokite, kad šis ūkis yra vieno žmogaus darbas. Kai reikia, samdome žmones ir tikrai ne po vieną, sulaukiame ir savanorių. Be to, gamtoje viskas vyksta labai darniai. Jei yra pats daržų ravėjimo pikas, tuomet krepšelių asortimentas dar mažas ir juos lengviau suruošti. Dabar krepšelyje yra 13 pavadinimų daržovės ir žalumynai, bet jau nebereikia nieko ravėti. Labai noriu, kad kuo daugiau sąmoningų žmonių keltųsi gyventi į kaimą, kad juose burtųsi bendruomenės, todėl ir turiu energijos prie to prisidėti“.
