Tyrimų rezultatai teikiami nevyriausybinėms organizacijoms, politikams, aplinkosaugininkams.
Šiuose ūkiuose mes akivaizdžiai galime parodyti, kad rūpinimasis aplinka ir šiuolaikinis ūkininkavimas gali egzistuoti kartu.
Pirmuoju „Tvarių ūkių tinklo“ Lietuvoje nariu tapo Kupiškio r. ūkininkas Zigmantas Aleksandravičius, kuris nutarė diegti bioįvairovės išsaugojimo priemones ir patirtimi dalytis su kitais. „Tai ilgas procesas, bet jeigu darysime visi, gamtai bus geriau“, – sako ūkininkas.
Jo laukuose buvo pasėta žydinčių augalų juostų, įrengtos tupimo vietos plėšriesiems paukščiams. Zigmas taip pat bendradarbiauja su bitininkais, kurie atveža avilius su bitėmis prie jo žydinčių rapsų laukų. Šis bendradarbiavimas yra naudingas abiem pusėms.
„Norime paskatinti ūkininkus rūpintis bioįvairove, parodyti, kad galima visai nesunkiai tai padaryti“, – sako BASF verslo klientų vadybininkė Roma Laurinkienė.
Stebėjimus ūkininko laukuose atlieka Vilniaus universiteto mokslininkai
Šiuo metu Vakarų Europoje fiksuojamas didelis bioįvairovės nykimas, ypač agro landšaftuose. Todėl svarbu pamatyti, kaip ūkininkų pastangos gali keisti situaciją. Lietuvoje, kaip ir kituose BASF „Tvarių ūkių tinklo“ ūkiuose Europoje, mokslininkai atlieka bioįvairovės stebėjimus. Z. Aleksandravičiaus ūkyje mokslininkai stebi paukščius, vabzdžius, voragyvius.
Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro mokslininkė dr. Grita Skujienė sako, kad palyginti su Vokietijos ar Lenkijos duomenimis, pas mus bioįvairovė ganėtinai didelė, mes dar turime ką saugoti. „Ūkininkai jau imasi priemonių, kad bioįvairovė nenyktų. Mūsų tikslas – įvertinti situaciją ir paruošti rekomendacijas, ką dar galima padaryti, kad bioįvairovė būtų didesnė“, – teigia mokslininkė.
Žydinčių augalų juostos – prieglobstis naudingiems vabzdžiams
Žydinčių augalų juostos pirmiausiai skiriamos bitiniams vabzdžiams, kad jie visuomet galėtų rasti žieduose nektaro. Šiose juostose apsigyvena ne vien tik įvairios bitės. Čia gausu ir vabzdžių, reguliuojančių kenkėjų gausumą, tokių, kaip amarais mintančių žiedmusių, įvairiausius kenkėjus medžiojančių pavienių vapsvų ar juos parazituojančių vyčių. Jeigu gausu plėšriųjų vabalų ar voragyvių, reiškia gausu ir kitų vabzdžių. Vykstant sėjomainai, augalų kenkėjai keičiasi, o jų specializuoti gamtiniai priešai išnyksta, todėl dideliuose monokultūrų plotuose lengvai gali vykti kenkėjų masinis dauginimasis, o norint to išvengti, tenka naudoti daugiau augalų apsaugos produktų. Tačiau jei lauko pakraščiuose yra įveistos žydinčių augalų juostos, kurios nėra išariamos bent keletą metų, jose išsilaiko įvairių grobuoniškų ir parazitinių naudingų vabzdžių bendrijos, kurios naikina kenkėjus.
Jei greta esančiame dirbamame lauke atsiranda kažkurio kenkėjo veisimosi židinys, tokiose naudingų vabzdžių bendrijose atsiras ir naudingų vabzdžių rūšys, naudojančios tą kenkėją kaip grobį ar vystymosi šeimininką ir taip sustabdančios spartų kenkėjo gausėjimą bei mažindamos dėl jo patiriamus nuostolius. Dėl tokio biologinio kenkėjų suvaldymo galima sumažinti ir augalų apsaugos produktų naudojimą laukuose, greta kurių yra tokių "gyvybės oazių", užtikrinančių biologinę įvairovę ir jos atliekamų ekosisteminių paslaugų tvarumą.
„Kalbant apie bičių apsaugą, dauguma žmonių galvoja apie medunešes bites. Bet tai ūkiniai gyvūnai. Daug svarbiau yra laukinės bitės ir, žinoma, kiti organizmai žemės ūkio kraštovaizdyje. Iš maždaug 600 laukinių bičių rūšių Vokietijoje pusei iš jų yra iškilęs pavojus išnykti. Lietuvoje šiuo metu žinoma apie 340 bičių rūšių. Deja, pas mus iki šiol buvo daroma per mažai tyrimų, kad nustatyti, ar daug šių rūšių nyksta dėl intensyvėjančio žemės ūkio ir kitos žmogaus veiklos. Tačiau net kelios dešimtys Lietuvoje aptinkamų rūšių yra įtrauktos į Europos bičių Raudonąją knygą. Kelios tokios Europoje saugotinos rūšys aptiktos ir mūsų tyrimų metu žydinčių augalų juostose Z. Aleksandravičiaus ūkyje. Čia radome nykstančioms priskirtą kamanių rūšį - didžiaakę kamanę. Jeigu ūkininkai tinkamai naudoja augalų apsaugos produktus, tai zonose, kurios nepurškiamos, bioįvairovė išlieka“, – sako G. Skujienė.
BASF agronomas, verslo klientų vadybininkas Aleksandras Voitkevič žydinčių augalų juostas pataria įrengti laukų pakraščiuose, kampuose, kur nepatogu dirbti su galinga žemės ūkio technika, arba atokiuose nederlinguose ploteliuose, kurių galima atrasti praktiškai kiekviename ūkyje.
Patartina sėti kuo įvairesnių rūšių mišinį, kuriame būtų skirtingi, nevienodu laiku žydintys vienmečiai ir daugiamečiai augalai. Tuomet juostos bus ilgaamžės.
Šalia dirbamų laukų įrengtos žydinčių augalų juostos yra viena priemonių, padedančių suderinti šiuolaikinių augalų apsaugos produktų naudojimą intensyviai prižiūrimuose žemės ūkio pasėliuose ir bioįvairovės išsaugojimą.
Kaip pastebi mokslininkai, bioįvairovė gali gausėti, jeigu nepažeista pusiausvyra gamtoje, jeigu yra likę vietų, iš kuriose vabzdžiai gali daugintis ir plisti. Todėl šalia intensyviai dirbamų laukų turi būti natūralių buveinių.
Labai svarbi bioįvairovės dalis - agrarinio kraštovaizdžio paukščiai
Europoje jau seniai kalbama apie paukščių mažėjimą. Nors dažnai galvojama, kad Lietuvoje nėra dar tokios problemos, tačiau ilgamečiai tyrimai atskleidė, kad Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse paukščių nykimas yra daug didesnis, nei galime įsivaizduoti. Ornitologų teigimu, Lietuvoje per pastaruosius 20 metų agrariniame kraštovaizdyje besiveisiančių paukščių sumažėjo beveik perpus, o jų nykimo greitis paspartėjo beveik 5 kartus. Ypač sumažėjo gandrų, griežlių, medšarkių, kregždžių, dagilių. Todėl reikia ieškoti būdų išsaugoti tokių paukščių buveines.
Vienodo kraštovaizdžio aplinkoje paukščiams kyla problemų – jiems sunku rasti vietą atsitūpti. Plėšrieji paukščiai medžioja ieškodami grobio skrisdami, tupėdami arba tiesiog vaikščiodami žeme (su paskridimu pamačius grobį). Jei nėra kur atsitūpti – jie ieško kitų vietų medžioklei. Todėl jiems reikia pastatyti tupėjimo stovus. Tą jau pradėjo daryti kai kurie ūkininkai. Plėšrieji paukščiai medžioja graužikus, kurių pastaraisiais metais labai pagausėjo laukuose, ypač taikant be ariminę žemdirbystę.
Kiti paukščiai įvairius pakylėjimus (stulpelius, krūmus ir kitokius tupėjimui tinkamus elementus) panaudoja visai kitokiems tikslams – užimtos teritorijos demonstravimui – pavyzdžiui, kiauliukė pasinaudos bet kokia aukščiausia vieta – kur tupės ir giedos, skelbdama, kad tai jos teritorija. Jei nėra kur atsitūpti – ji ieško kitų vietų, kur gyventi. Todėl reikia išsaugoti krūmų saleles, pavienius medžius. Taip pat reikia kelti inkilus paukščiams giesmininkams, pelėdoms ir šikšnosparniams. Pelėdos minta graužikais, o šikšnosparniai bei paukščiai giesmininkai – įvairiais vabzdžiais. Inkilų kėlimas yra tikrai lengvai įgyvendinama priemonė. Tai galima daryti kartu su gamtosaugininkais bei moksleiviais. Gražų pavyzdį šiemet parodė ūkininkas Algimantas Kižauskas iš Kėdainių rajono, kartu su Dotnuvos Akademijos gimnazijos moksleiviais šį pavasarį iškėlęs daug inkilų.
Kitos priemonės bioįvairovei skatinti
Apsauginės juostos prie griovių, kelių, pamiškių, paupių - tai puikios vietos biologinei įvairovei didinti. Svarbu žinoti, kad pigiausia, protingiausia ir lengviausia, norint jų nesunaikinti, tai – nesuarti, nenupurkšti, neužteršti. Botanikai sako, kad jei vieną kartą suarei – turi praeiti 20 metų, kad buvusi augalijos sudėtis atsistatytų. Su gyvūnais – sudėtingiau. Jiems gali ir nebelikti iš ko atsistatyti. Todėl neskubėkite iškirsti krūmų, nes tai yra buveinė daugeliui vabzdžių, paukščių, smulkių žinduolių.
Kai yra senų tręštančių medžių – gyvūnams pagalbos nereikia. Tai yra natūralūs vabzdžių viešbučiai. Blogai, kai žmonės nepagalvoję, kad tręštančioje medienoje metų metus gyvena daugybė gyvūnų – juos ,,išvalo“ – tai yra sunaikina. Sumetus daugiau šakų į vieną krūvą, galima sukurti puikų prieglobstį ne vien tik vabzdžiams, bet ir ežiams, šeškams ir kitiems smulkiems gyvūnams.
Akmenų krūvose irgi verda savo gyvenimas – ten įsikuria įvairūs vabzdžiai, varliagyviai, o pas ūkininką Šarūną Šiušę Kėdainių rajone akmenų krūvoje pernai gyveno lapių šeimyna.
Pavieniai medžiai yra ne vien tik kraštovaizdį puošiantis elementas, bet tai yra ir daugelio gyvūnų buveinė. Yra teoriškai paskaičiuota, kad ąžuolas per gyvenimą gali tapti namais 500 rūšių įvairių gyvūnų.
Taigi sukurkime buveines gyvūnams, ir gamta sugrįš pas mus.
