Panekelpių kaime – vos 3 trobos bei du oficialūs gyventojai, tad dviejų upių santakoje, šimtamečių liepų kaimynystėje įsikūrusi Panekelpių kaimo sodyba – tikras rojus gamtos mylėtojams.
Ant Pociūnėlių tvenkinio kranto, dviejų hektarų sodybos teritorijoje atkurtame kluone 38-erių metų Lina Noreikaitė-Rimkienė mielai supažindina savo svečius su šeimos ūkyje auginamomis kultūromis, moko atskirti kviečius nuo miežių ar rapsų, leidžia patiems išsispausti aliejaus (išspaudas atiduoda tiems, kurie vištas augina), paragina paragauti cukrinio runkelio, o vaikus kviečia pasigaminti kviečių želmenų augintinį.
„Galvojome, edukaciją vaikams sukūrėme, bet žiūrim, kad ir tėveliams yra reikalų tuos kviečius nuo miežių atskirti. Vaikai patenkinti, nes tėvai kažko nežino, – nusijuokė Lina. – Su į edukacijas atvykusiais vaikais mes einame į pačius laukus, ten bandome atskirti kviečius nuo miežių, ragaujame. Įlipa jie ir į traktorių.“
Užsukusius sodybos šeimininkė stebina vietinėmis vaišėmis – liepų alėjoje augančio meškinio česnako sviestu (natūralų sviestą perka iš ūkininkų netoliese, sužinoję tai, užsienio svečiai pasiprašo nuvežti karvių apžiūrėti), užteptu ant ankstų rytą krosnyje iškeptos duonos, šeivamedžio sirupo gėrimu, pagamintu iš sodybos pakrantėje augančių šeivamedžių žiedų, obuolių sūriu bei obuoliene, ruošta pagal promočiutės receptą, varškės pyragu su sodo uogomis.
„Esu Lina, ūkininko žmona. Mūsų pagrindinė veikla – augalininkystės ūkis. Šiuo metu apdirbame 1800 hektarų – Radviliškio rajone esame vieni didžiausių. Ši sodyba tėra papildomas mano brangus hobis“, – prisistatydama nusijuokė Lina.
-
Alantos seniūnas siūlo poilsį savo ūkyje: asmenukė su mažiausiais arkliukais, žemaitukų terapija ir kaimiškas maistas
-
Biologės Rasos ūkį lanko net virtuvių šefai: čia auga rausvos bulvės ir prieskonius atstojančios valgomos gėlės
-
„Atviros dienos kaime“ kviečia apsilankyti išskirtiniuose muziejuose ir dvaruose
Dirbo banke, bet ilgėjosi gamtos
Lina kilusi iš Baisogalos, nutolusios 15 km nuo sodybos Panekelpiuose. Jos vyras Aivaras – iš Pociūnėlių.
„Kai studijavau Kaune, dirbau banke. Suvokiau, kad sekasi gerai, bet su kūrybiškumu reikalų buvo lygiai nulis – labai griežta struktūra, gėlyčių, kaip čia, nepadėliosi. Baigusi studijas pradėjau savęs klausti, ką noriu veikti toliau, ar po 20 metų matau save banke. Supratau, kad noriu kažko kito, tik ko? Žinojau tik, kad noriu gamtos. Baisogala juk paskendusi miške, o Kaune be automobilio iki miško reikėjo važiuoti pusvalandį ar daugiau ir tos gamtos – nulis. O dar gyvenant blokiniame name kaimynai nuolat kažką remontuodavo arba šventes švęsdavo. Aš taip nenorėjau gyventi, tad ir atsiradau kaime“, – šyptelėjo Lina.
Jos vyras Aivaras ūkininkauti pradėjo baigęs studijas. Susipažino jie 9 klasėje, kai Aivaras atėjo mokytis į Baisogalos mokyklą.
„Baigę ją sumąstėme, kad reikia padraugauti. Taip ir draugavome 12 metų, o po jų nusprendėme, kad reikia pasidaryti šventę ir susituokti“, – atskleidė pašnekovė.
