Vandenį gabena bidonais
„Turime savo krašte tokią vietos įžymybę – Šmitos šaltinį. Žmonės tiki, kad jo vanduo gydo visas ligas. Kai kurie iš čia vandenį vežasi bidonais. Sutvarkėme šaltinio vietą kartu su savivaldybe. Sutvirtinome taką ir prieigas, sutaisėme tvorelę. Kažkada juo rūpinosi Šmita – ten gyveno visa Šmitų giminė. Dabar kartu su seniūnija jį prižiūri bendruomenė“, – pasakoja Aleksandrijos kaimo ūkininkas Adomas Statkus.
Visi šie šaltinio priežiūros darbai buvo atlikti be jokių ypatingų projektų rašymo ir biurokratijos slenksčių mindymo. Tiesiog atsirado žmonių, kuriems rūpi ne tik eikvoti gamtos dovanas, bet ir jas puoselėti bei saugoti.
A. Statkus – Aleksandrijos bendruomenės aktyvistas. Jis džiaugėsi, kad bendruomenei pavyko išsaugoti prieigas prie šaltinio, kuris pakeri savo „verdančiu smėliu“ ir stebuklingomis gydančiomis savybėmis. Ar verta tikėti? Gamtininkų teigimu, tai yra mažų mažiausiai labai geras gėlas kalio, natrio, magnio, kalcio turintis hidrokarbonatinis vanduo.
Vienijanti šventė
Ūkininkas pastebi: žmonės tapo kultūringesni. Tai jaučiama ir pačioje Aleksandrijoje, ir šaltinio aplinkoje. Pasitaiko, žinoma – numeta kokį maišelį, tačiau tokių atvejų mažėja. O juk čia – kaimo žmonių pamėgta vieta. Kas vandens atvyksta pasisemti, o kas – šašlykų pasikepti. Tačiau žmonės pradėjo labiau vertinti tai, ką duoda gamta ir ką sukuria bendruomenė. Bendrumo jausmas Aleksandrijai tapo įprastas.
„Bendruomenės įkūrimas – labai natūralus dalykas. Bendruomeniškumas žmogui įgimtas. Be kitų žmonių pagalbos daugelis mūsų, ko gera, netgi neišgyventume. Anais laikais bendruomeninį darbą dirbo to laikotarpio bendruomeninės organizacijos – kolūkiai. Susirinkdavo kaimų žmonės, kartu švęsdavo, rengdavo bendrus balius. O kai išsiskirstėme, ši bendruomeninė veikla sustojo. Todėl reikėjo ką nors daryti. Dėl to mes, kaimo aktyvistai, ir įkūrėme tą bendruomenę. Susirinkę svarstėme, kokią mums bendrą šventę reikėtų švęsti. Kadangi norėjome jungtis su parapijos bendruomene, pasirinkome šv. Antano atlaidus – jų metu dabar kasmet vyksta ir bendruomenės šventė“, – pasakoja A. Statkus.
Pasak ūkininko, kurį laiką tai buvo labai populiarus renginys – suvažiuodavo iš kitų kaimų ir net iš Skuodo. Iki šiol ji sutraukia ne tik bendruomenės žmones, bet ir buvusius aleksandriškius, apsigyvenusius kituose miestuose. Šventės metu apdovanojami gražiausių sodybų šeimininkai ir tie, kurie daugiausia prisidėjo puoselėdami bendruomeniškumą.
O rinkti gražiausių sodybų šeimininkus paskatino ir vienas iš bendruomenės kūrimo tikslų – noras gražinti kaimą, keisti jo veidą.
Taip pat – noras padėti savo žmonėms. Tad bendruomenė 2010-2011 metais dalyvavo Europos Sąjungos projekte „Diena kartu – kartų savipagalbos modeliai“, labai padėjusį kaimo žmonėms.
Atstatė namus
Vienas pirmųjų bendruomenės darbų buvo prasmingai paženklinti Aleksandriją. Šį darbą bendruomenei padėjo padaryti vietinis skulptorius-akmentašys Aloyzas Gureckis. Tam buvo panaudotas netoli nuo Aleksandrijos, maždaug už keturių kilometrų, melioratorių aptiktas didžiulis riedulys. Šis atminimo akmuo Aleksandriją žymi jau bemaž dešimtmetį.
Antras didelis kaimo bendruomenės darbas buvo bendruomenės namų įrengimas. Prieš ketvertą metų suremontavo pastatą, kuriame anksčiau buvo klebonija, vėliau – kolūkio kontora.
„Medinio pastato sienos buvo supuvusios, pastatas apleistas – niekas nežinojo, ką su juo daryti: griauti buvo lyg ir gaila, o naudoti nebuvo įmanoma. Parašėme projektą, gavome Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų iš LEADER programos, parėmė ir savivaldybė, prisidėjome savo darbu. Šitaip pastatas įgijo antrą gyvenimą. Turime kur susirinkti, švenčiame šventes, čia įsikūrė Vaikų dienos centras. Buvo įrengta orinė šildymo sistema, kad nereikėtų nuolat rūpintis palaikyti tinkamą patalpų temperatūrą“, – pasakoja ūkininkas.
Bendruomenės iniciatyva neseniai buvo pastatytas skulptūrinis akmuo, kuriame ketinama įamžinti labiausiai nusipelniusių Aleksandrijai žmonių vardus. Tai – tęstinis darbas, akmenyje šie žmonės surašomi pagal nuopelnus palaipsniui, tarsi į akmeninę knygą. Šis darbas patikėtas jau minėtam aleksandriškiui A. Gureckiui.
Naujausias bendruomenės darbas – miestelio estrada. Bendruomenės nariai davė medžiagas, patys dirbo, daug prisidėjo ir seniūnija. Jau antri metai turi kur rengti koncertus.
Kai gerai, bendruomenės nereikia?
Aleksandrijoje – beveik 400 gyventojų, net apie du trečdaliai jų vienaip ar kitaip dalyvauja bendruomenės veikloje.
Vis dėlto jis svarsto: jei tapsime turtingesni, geriau gyvensime, galbūt to bendruomeniškumo netgi nebepasigesime. Bendruomeniškumo prireikia, kai žmogus atsiduria bėdoje.
„Jei dėl kokių nors priežasčių atsiras daugiau bėdų, tada to bendruomeniškumo atsiras daugiau. Kai esi turtingas, nieko nereikia. Pavyzdžiui, esu patyręs, kad kooperacija pradeda dominti, kai kainos nukrenta ir kai nebegalime galo su galu sudurti. Tada žmogui prireikia kooperacijos, bet neturi jis pinigų kooperatyvui įkurti. O kai atsiranda pinigų, jis klausia: o kam ta kooperacija, esu ir taip kietas. Bet kai pamatai, kas dedasi, potvyniams tvindant Ameriką, supranti, kam to bendruomeniškumo reikia“, – samprotauja ūkininkas.
A. Statkus smalsiai stebi Ameriką ir kitas šalis: kuriasi įvairios, ypač religinės, alternatyvios bendruomenės ir socialiai sutvarkytoje visuomenėje. Susikuria sau taisykles, tvarkosi savaip.
„Atvirai kalbant, įvairios valdžios priemonės tą bendruomeniškumą netgi silpnina. Pavyzdžiui, socialinės sistemos projektai pamažu išstumia kaimyniškumą. Atsiranda įvairių valdiškų institucijų priskirtų slaugytojų ar globėjų, bet pati socialinė sistema nėra tokia sklandi, važiuoja girgždėdama. Tarsi žmogus turėtų gauti pagalbą, tačiau jos negauna. Kaimynai kartais sako: tai kam aš belįsiu, jei yra kas padeda. Pasitaiko, kad žmogus nebesulaukia pagalbos nei iš sistemos, nei iš kaimynų“, – svarsto A. Statkus.
Tačiau šiandien jis įsitikinęs: bendruomenė vis dar gyvybiškai būtina ir labai stipri jungianti jėga.
