„Jam labai patinka triušiukai. Jis labai prižiūri tuos savo „vaikučius“, – šypsosi Juozo žmona Elena Matijošaitienė.
Pasak moters, gydytojai teisūs tvirtindami, jog triušiena – geriausia mėsa.
Reikia tik netingėti
Valgydami triušieną augo keturi E. ir J. Matijošaičių vaikai, devyni anūkai, keturi proanūkiai. „Anksčiau auginome ir kiaulių. Dabar kiaulienos nė nenorime. Valgome mūsų triušieną – sveiką, užaugintą šeriant natūraliu pašaru, be papildų“, – sako namų šeimininkė.
Anksčiau auginome ir kiaulių. Dabar kiaulienos nė nenorime.
Pasak jos, kai kasa po uždegimo, organizmas lašinukų nė nepriima. Tad triušiena – puiki išeitis.
Namai ištuštėję – sutuoktiniai gyvena vieni. Dažniausias jų valgomas triušienos patiekalas – kotletai. Į juos šeimininkė deda manų, kad būtų minkštesni. Pora šįmet jau senokai valgo ir savus agurkus.
„Ar smagu būtų pirkti? Nueinu ir nusiskinu agurką. Koks čia vargas?! Saulė augina! Darbas žmogų puošia. Mus tėvai išmokė dirbti. Nereikėjo lakstyti – dirbom“, – į klausimą, ar ne per sunku sulaukus garbaus amžiaus įvairaus maisto užsiauginti, atsako E. Matijošaitienė. Jai nesuprantama, kaip kai kurie kaimo žmonės gali tingėti ir tenkintis pašalpomis, užuot užsiauginę maisto. Neva jokių sunkumų triušius auginti: „Ūkininkai dabar daug grūdų priaugina!“
E. Matijošaitienė sako pažįstanti vienos rankos nevaldančią moterį: „Ji augina triušius ir valgo šviežią mėsytę. Reikia tik netingėti kasdien triušius pašerti!“
Kenkia pelėsiai, šlapia žolė
Be grūdų, J. Matijošaitis ilgaausiams duoda žolės arba šieno, morkų, runkelių. Rimčiau šeria tris kartus: ryte, per pietus, pavakare. Apie 22 val. triušiams pameta šieno arba runkelį, papila grūdų, kad naktį jų nekamuotų alkis. Juozas triušiams visada padeda vandens. Taigi nepaiso kai kurių rašytinių šaltinių, kad, jei ilgaausiai triauškia morkas, runkelius, vanduo nebūtinas.
Nevalia triušiams duoti šlapios žolės – su rasa ar sulytos. Ją būtina apdžiovinti, geriausia suvytinti. „Nuo šlapių dobiliukų pučia vidurius“, – sako J. Matijošaitis. Žolės kas rytą jis pripjauna traktoriuku.
Taip pat svarbu triušiams neduoti apipelijusio pašaro. Kartą J. Matijošaitis nepastebėjo, kad šienas vietomis apėjęs pelėsiais. Užėdę tokio, nugaišo visi triušiai – du šimtai. Nelaimėlių kepenys, pasak E. Matijošaitienės, buvo ištižusios, pajuodavusios.
Panašios triušių kepenys gali būti ir tada, kai juos negyvai sukanda mažos musytės.
E. Matijošaitienė pasakoja, jog prieš kelerius metus ankstyvą pavasarį musyčių sukąsta nugaišo kaimynų telyčaitė: „Jos kepenys buvo vienas kraujas. Ir dabar dar daug musyčių, ypač pavasariais. Jos, manoma, įvežtos į Lietuvą iš Sibiro su mediena.“
Kai vaikuojasi – tvartą šildo
J. Matijošaitis, saugodamas triušius nuo musyčių, narvuose, kuriuose jie laikomi, įtaiso tankų sietą, o tvarte prikabina specialių lipniųjų juostų – musių gaudyklių. Jos per musyčių antplūdį bemat pajuosta.
Sutuoktiniai paneigia, jog labai svarbu triušius vakcinuoti: „Kai skiepijome, jie susirgdavo, kai neskiepijame, nesuserga.“
J. Matijošaitis įsidėmėjo pažįstamos kaimo veterinarės žodžius, jog triušiams šaltis nebaisus – juos ji lauke laikanti net per speigus. Tačiau pats taip nesielgia. Vyro triušiai visada tvarte.
„Kai triušiai šaltuoju metų laiku vaikuojasi, jis į tvartą nuneša radiatorių – bijo, kad mažyliai nesušaltų. Jei laikytume karvę, nuo jos tvartas prišiltų“, – sako E. Matijošaitienė.
Jos, pradinių klasių mokytojos, alga buvusi nedidelė. Vyras vairuotojas tarybiniais metais sunkiai susirgo, todėl nebegalėjo vairuoti, gavo išankstinę nedidelę pensiją. Tad sumanė auginti ir parduoti nutrijas. Kai jų kailiai tapo nepaklausūs, augino daug triušių ir jų mėsą veždavo į Kauno turgų.
Kailiai ir viduriai – gera trąša
„Dabar, ką vyras užaugina, suvalgome, – sako E. Matijošaitienė. –
Zelandijos raudonųjų ir Zelandijos baltųjų kauliukai smulkesni nei Belgijos milžinų, tad išeiga geresnė – daugiau mėsytės.“
Dabar niekam jų nereikia, todėl kailius į mėšlą sumetame: supūva – ir į laukus.
Sutuoktinių tvarte pastaruoju laiku – maždaug 25–35 triušiai, daugiausia mišrūnai.
Kur dedantys triušių kailiukus bei vidurius? „Tarybiniais metais kailiukus parduodavome po tris rublius. Geri tik žiemą papjautų triušių kailiai. Dabar niekam jų nereikia, todėl kailius į mėšlą sumetame: supūva – ir į laukus. Kartais kailius kartu su viduriais pakasame po obelimis – labai gerai veda“, – aiškina E. ir J. Matijošaičiai.
Kai vyras geni obelis, šakelių nuneša triušiams. Sutuoktinių tvarte įrengta karvelidė. Karveliai – dar viena J. Matijošaičio aistra.
