Atostogauja produktyviai
Inžinerija ūkininkui Juozui – ne vien įrašas jo studijų baigimo diplome. Būdamas inžinieriumi, jis ir žiemą turi ką veikti. Tris mėnesius šiltuose kraštuose nesiilsi. Vietoje to, sugalvoja ką nors nauja. Turint ant pečių galvą, ir Kirnaičiuose yra ką veikti. Pavyzdžiui, įsirengti saulės energiją naudojantį vandens šildymo kolektorių namams. Arba elektros energiją gaminančias saulės baterijas ant garažo stogo.
Žiema – geras laikas pasitarti ir su „Joniškio aruodo“ kooperatyvo nariais – tokiais pat ūkininkais, kaip ir jis pats. Juozas – šio dar 2007 metais įsteigto kooperatyvo iniciatyvinės grupės narys. Iš pajininkų susirinkimo ką tik sugrįžęs J. Krištopaitis sako, kad „Joniškio aruodas“ per savo veiklos dešimtmetį įtikinamai įrodė, kad iniciatyva buvo teisinga. Smulkiems ūkininkams kooperacija – didelė paspirtis.
„Pirmiausia pasistatėme džiovyklas, bokštus, turime didžiulį grūdų sandėlį, cheminių priemonių sandėlį, administracijos pastatą. Nereikia kiekvienam su firmomis tartis, kad atvežtų trąšas. Jas sandėliuojame, pavasarį tiesiai iš sandėlio vežame į laukus. Per javapjūtę suvežame grūdus, niekas neverčia mūsų juos išsyk parduoti. Galiu juos laikyti kad ir pusmetį. Grūdai saugomi geromis sąlygomis, bokštuose palaikoma vienoda temperatūra. Kooperatyvas – tai ir bendravimas. Susirenkame ar surengiame išvyką. Savas gyvenimas, savi reikalai”, – pasakoja Juozas.
Arė žemę naktimis
Savarankiško ūkininkavimo pradžia Juozui nebuvo koks nors ypatingas lūžis. Prieraišumą kaimui perėmė iš tėčio, iš savo tėvų žinantį, ką reiškia dirbti žemę. Juozo tėtis ne tik visą gyvenimą dirbo kombainininku kolūkyje, bet ir pats buvo įsitaisęs traktoriuką, kurį naudodavo savo ūkelio reikmėms. Tėtis buvo svarbus Juozo pagalbininkas pirmaisiais savarankiško ūkininkavimo metais – pagrindinis žinių šaltinis, vienas iš idėjų autorių, pagalbininkų ne žodžiais, o darbais. Ilgą laiką Juozo vyresniojo kiemas ir garažas buvo pagrindinė technikos bazė – ten ardyta ir remontuota technika, savomis rankomis pagamintas kultivatorius.
Kai Juozui atsirado galimybė išsinuomoti žemės, netrukus tai ir padarė. Kartu su kaimynu susirado 17 hektarų sklypą netoli Latvijos sienos. Tai buvo vienas pirmųjų savininkams grąžintų sklypų. Iš jo prisidurti prie algos nutarusiems dviem kolūkiečiams tai atrodė neįtikėtinai didelis žemės plotas. Dirbdavo jame po darbo dienos Juliaus Janonio kolūkyje. „Įsigiję pirmą vikšrinį traktorių, ardavome iki antros valandos nakties, kartais – ir iki ryto“, – prisimena Juozas.
Būdami mechanizatoriai, o ne agronomai, ne iš karto suprato, kad iš žemės ne vien imama – jai reikia ir duoti. Teko pirkti trąšų barstomąją, purkštuvą. O galiausiai, byrant kolūkiui – dar rimčiau apie savarankišką ūkininkavimą pasvarstyti. Vienas iš kaimynų turėjo traktorių, kitas pirko padargus. Tuo metu sunkiausias darbas tada buvo ne žemę dirbti ir auginti grūdus, o juos parduoti.
Moderni technika – ne problema sūnui
Augant ūkiui, Juozui į pagalbą vis dažniau ateidavo ir augantis sūnus. „Rokas seniai padeda ūkiui, gal nuo 15 metų. Tapęs studentu prisijungia tik vasarą ir savaitgaliais. Dabar – jau paskutiniame kurse. Nespaudžiu, nenurodinėju, kad grįžtų į ūkį. Esu sakęs, kad ūkininkavimui reikia patirties ir jos galėtų įgyti ir kur nors kitur. Vasarą, kai labai reikia darbo jėgos, samdome darbininkų papildomai”, – pasakoja J. Krištopaitis.
Juozas šiuo metu dirba 260 hektarų žemės. Dalis iš jų yra nuosava, kita – nuomojama. 40 hektarų priklauso ūkininko dukteriai Agnei. Šiauliuose dirbanti moteris nuo žemės ūkio taip pat nebėga – yra akredituota žemės ūkio buhalterinės apskaitos specialistė, žemės ūkio buhalterė. Turėdama ūkininko pažymėjimą, ji puikiai tvarko Krištopaičių ūkio dokumentus. Per vasaros darbymečius Agnė, antroji dukra Justė ir mieste dirbanti žmona Daiva Krištopaitienė tampa bendros ūkio komandos dalimi. Ūkiui per atostogas padeda ir dukrų vyrai.
Krištopaičių ūkis turi visą žemdirbystei reikalingą techniką. Jai įsigyti panaudojo ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą. Viena tokių mašinų – trąšų barstomoji, naudojanti tikslaus ūkininkavimo kompiuterines programas bei su jomis susietą navigacijos sistemą. Pagal sudarytus žemėlapius trąšos atitinkamais kiekiais beriamos ten, kur jų trūksta. Nustatant panašias tikslaus ūkininkavimo programas, labai praverčia techniką ir informacines technologijas išmanantis žentas Gediminas.
„Man jau sunkiau perprasti navigaciją, įvairius kompiuterinius nustatymus, programinį valdymą. Sūnui – daug greičiau, jam ne kliūtis ir anglų kalba. Aš esu įpratęs reguliuoti praktiškai: išlipu, pasižiūriu: aha, čia reikia sietą truputį pridaryti. O sūnus daugiau pagal programas daro”, – pasakoja Juozas.
Traktoriaus kabinoje – kondicionierius
Darbas šiuolaikišku kombainu ar traktoriumi – nepalyginamas su pirma įsigyta ir naudota technika. „Dirbdami vikšriniu traktoriumi mes naudodavom ausines, kad vakare ką nors girdėtume. Kabina buvo nesandari, neapsaugota nuo triukšmo, cypė, žviegė visi metalai. Dar iki lauko galo nenuvažiuoji, o jau tris kartus žagres reikia pakeisti, nes užlinksta, jei sausesnė žemė. O dabar būna, kad dvi valandas ari ir neišlipi iš kabinos. Kabina sandari, apsaugota, nedulka, dirba kondicionierius, klausaisi radijo“, – sako ūkininkas.
Per visą savarankiško ūkininkavimo laikotarpį Juozas bandė auginti įvairias kultūras. Anksčiau augino cukrinius runkelius, grikius, žirnius. Pagrindinės grūdinės kultūros liko žieminiai kviečiai, žieminiai rapsai. Pavasarį sėja vasarinius kviečius, miežius, žirnius, pupas.
„Eksperimentavimas – rizikingas ir brangus dalykas. Bet be to neišgyvensi, stagnacijos būti negali, viskas keičiasi. Būna, kad sūnus ar dukra pasako kažką, randa kokią idėją, pasvarstom. Užtenka įvairių bandymų: pabarstome į sklypelius trąšų, išbandome purškiamas priemones”, – pasakoja Juozas. Ir priduria, kad jam visi metai yra „plius minus geri“. Gamtos išdaigas ir grūdų supirkimo kainų pokyčius vadina loterija. Jam patinka, kad augalininkystė leidžia atsipūsti žiemą. Augindamas gyvulius, būtum užimtas 24 valandas per parą.
Turi kam perduoti ūkį
Juozui smagu, kai į ūkį susirenka visa šeima, vaikai jam – didžiausias turtas. Džiaugiasi pirmąja anūke. Ant šeimos stalo – savo užsiauginta paukštiena, namie kepta duona, sodo ir daržo gėrybės. Po sunkaus sezono atsigauna kelionėse. Kai tik gali – keliauja, apvažiuota didžioji dalis Europos šalių, pamatyta daug įdomių pasaulio vietų. Pernai lankėsi Izraelyje, Italijoje, Gruzijoje.
Vienas iš didžiausių Juozo Krištopaičio džiaugsmų – tai, kad ūkis turi perspektyvą, kad vaikai pasiruošę perimti visus darbus. Visi trys vaikai žino, koks sunkus ir atsidavimo reikalaujantis darbas yra ūkininkavimas, kiek daug žinių ir kartais net sėkmės reikia tikintis kokybiško rezultato. Tačiau kai visa šeima stengiasi, tai suteikia gyvenimui prasmę.