Ne „sofos“ ūkininkas
„Aš nesu koks „sofos“ ūkininkas“, – šypsosi Vaidas, pradėjęs pasakoti apie savo kelią žemės ūkyje. (aut. past.: „sofos“ ūkininkais vadinami tie, kurie realiai žemės nedirba, o „ūkininkauja“ tik formaliai „popieriuose“). Maršalkų šeima visuomet gyveno ir dirbo Širvintų rajone. Vaidas nuo mažumės matė, kaip dirbami žemės ūkio darbai, ir neretai pats juose dalyvaudavo. Jo tėvas – profesionalus agronomas Feliksas Maršalka ilgus metus darbavosi vietos kolūkyje, vėliau buvo žemės ūkio bendrovės vadovas. Jau tais laikais jis, važiuodamas į laukus ar fermas, pasiimdavo drauge ir sūnų. Po to tėvai įkūrė savo ūkį, kuriame ir Vaidui teko darbuotis nuo jaunų dienų. Dar besimokydamas vidurinėje mokykloje jaunuolis išmoko valdyti traktorius, kombainus ir kitą žemės ūkio techniką. Plečiantis ūkiui, dalį jo iš tėvų perėmė Vaidas ir įregistravo savo ūkį. Tad dabar Vaido ir jo tėvų ūkių bendras plotas sudaro apie 200 ha, dar laikoma apie 60 galvijų, iš kurių 30 – melžiamų karvių. Pernai Maršalkos nusipirko naujesnį kombainą, kuriame įdiegta jau gana nemažai valdymo įrangos. „Aš sėdau prie jo. Pernai nukūliau visus javus. Ir šiemet taip pat“, – pasakoja Vaidas.
V.Maršalka: „Visur gyvenu – Kaune ir Vilniuje, bet didžiąją laiko dalį – kaime“
Kai teatre nėra repeticijų, aktoriaus keliai veda į Paširvinčio kaimą, į ūkį, kuriame jis ir praleidžia visą laisvą laiką. Ir kaip gali netraukti gimtinė! Maršalkų šeima įsikūrusi daugiau kaip šimtmečio istoriją menančiame Vaido mamos prosenelių name, esančiame vaizdingame Širvintos upės slėnyje. Ne tik Vaido šeimos nariai, bet ir čia apsilankę draugai, svečiai pajunta, kad šis namas skleidžia ypatingą, gerą aurą. Vos atvažiuoji į sodybą, praveri senosios trobos duris, apima ramybė ir atsipalaidavimas. Puiki vieta ir aktoriui pamiršti repeticijų įtampą.
Senais laikas čia buvo Paširvinčio dvaro sodyba. Dvaro rūmų jau nėra. Yra išlikę tik dalis parko, taip pat kai kurie ūkiniai pastatai ir buvęs kumečių namas, kuris seniau priklausė Vaido mamos proseneliui. Jis buvo išvykęs į Ameriką, ten užsidirbo pinigų ir grįžęs už juos įsigijo buvusio dvaro sodybą su žeme. Taigi, šioje sodyboje jau gyveno kelios šeimos kartos (išskyrus laikotarpį, kai ūkininkų gyvenimus griovė nacionalizacija). Šiuo metu Maršalkos senąjį namą pamažu restauruoja – jau atnaujinta išorė, o didžiulėje vidaus erdvėje dar yra daugybė remonto darbų.
„Visur gyvenu – Kaune ir Vilniuje, bet didžiąją laiko dalį – kaime“, – sako aktorius. Vaidas yra ne tik Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius, taip pat dar dalyvauja Vilniuje įsikūrusiose „Vandenyno dirbtuvėse“.
Kelias į teatrą vedė... per teisės studijas
Pasidomėjus, kuo pirmiau save pristato: ūkininku ar aktoriumi, Vaidas sako, kad jis turi dar vieną profesiją. Baigęs vidurinę mokyklą, ketverius metus jis studijavo teisę ir valdymą Mykolo Romerio universitete ir turi šios specialybės diplomą. „Tačiau jau bestudijuodamas galutinai supratau, kad teisė – ne man. Po studijų net neieškojau darbo pagal specialybę. Prisimenu, jau mokykloje vesdavau renginius, dalyvaudavau visokioje meninėje veikloje. Tą menininko kibirkštėlę daugelis jau tuomet matė, tik pats galbūt dar nesupratau, kad šiuo keliu reikia eiti. Tad vienądien savęs paklausiau, ko aš noriu? Nors supratau, kad iš aktoriaus specialybės turtų nesusikrausiu, vis tiek nutariau paskirti gyvenimą teatrui, – pasakoja Vaidas. – Būtų gaila nepasinaudoti galimybe tapti aktoriumi, o ūkininkauti – visuomet suspėsiu.“ Taip mąstydamas Vaidas ryžosi stoti į Muzikos ir teatro akademiją Vilniuje. Tais metais kursą rinko Aidas Giniotis. Du mėnesius Vaidas savarankiškai ruošėsi stojimui ir įstojo iš pirmo karto.
„Negaliu pasakyti, kad aktorystės studijos labai lengvos. Sunkoka buvo, jau buvau baigęs labai konkrečią specialybę – teisę, ir staiga atsivėrė visai kitas pasaulis, kiti ieškojimai ir kitos problemos. Bet tikrai nesigaliu“, – sako jaunas aktorius. Po studijų jis įsidarbino Kauno dramos teatre ir čia – jau ketvirtas sezonas. Per tą laiką vaidinta ne viename spektaklyje, išėjo nemažai premjerų.
„Ir nesigailiu dėl kitos savo gyvenimo dalies – kad nuolatos grįžtu į kaimą ir dirbu tuos pačius žemės ūkio darbus. Kad ir tas mūsų įsigytas kombainas – pats jį visą suderinau, sutvarkiau“, – sako Vaidas.
Kai jauti žemės kvapą
Vaido mama anksčiau ragino sūnų įgyti su žemės ūkiu nesusijusią profesiją, sakydama, kad žemdirbio gyvenimas nelengvas. „Tačiau man kaimas labai mielas. Štai išvažiuoji traktoriumi arti, jauti žemės kvapą, gryną orą. Mane tai visuomet traukė ir labai žavėjo. Niekas neverčia būti žemdirbiu, to noriu pats“, – prisipažįsta ūkininkas. Jam patinka sėti. Šį rudenį, kai buvo tokie prasti orai, tėvas sėjo dieną, o sūnus – naktį. Dar patinka kulti, nes greitas procesas: čia važiuoji, čia nupjauni, čia išpili.
Į žemės ūkį Vaidas žvelgia ne vien per romantikos šydą. Ūkininkas aktyviai domisi technologijų naujovėmis, dalyvauja seminaruose, lauko dienose, parodose. Tam, kad naujus ir pažangius dalykus galėtų pritaikyti savo ūkyje.
Beje, būdamas paskutiniųjų klasių moksleiviu, Vaidas dvi vasaras darbavosi Vokietijos ūkiuose. Tuo metu Širvintų rajone dar mažai kas turėjo modernios vakarietiškos technikos, nebuvo vakarietiškų technologijų. Visko buvo tik pradžia. Norėdamas tėvams parodyti, kaip atrodo vokiečių ūkiai, sūnus iš vokiškų žemės ūkio žurnalų karpė paveikslėlius ir vežė namo. O vėliau visa tai sparčiu žingsniu atkeliavo ir į Lietuvos ūkius.
Kai jauti scenos jaudulį
O kas jaunam aktoriui labiausiai patinka teatre? „Negaliu vienareikšmiškai atsakyti. Greičiausiai, puiki galimybė scenoje įsikūnyti į kitą žmogų. Todėl visi vaidmenys savotiškai įdomūs. Aišku, vieni herojai turi kritiškesnį požiūrį ir pasaulėvaizdį, kiti – ne tokie ryškūs. Vienas iš įsimintinų pastarojo laiko personažų, kuris privertė mane susimąstyti yra Džirolamas Savonarola iš Thomo Mann pjesės „Fjorenca“, – sako aktorius. Paklaustas apie vaidmenis, kuriuos svajoja sukurti, aktorius sako, kad nėra kokio nors vieno išskirtinio.
Ankstesniais sezonais per mėnesį aktorius turėdavo net iki 10-ties spektaklių. Ir kiekvieną kartą einant į sceną Vaidas jaudinasi: „Manau, tai – visiems menininkams būdingas jaudulys, nes jauti atsakomybę prieš salėje sėdinčius žiūrovus.“
Būna, kad per repeticijas aktorius nekantrauja, nes reikia važiuoti į kaimą ir, pavyzdžiui, kuo skubiau kulti pasėlius. O dirbdamas laukuose kartais ir tam tikrus kokio nors repetuojamo spektaklio epizodus apgalvoja, vaidmens tekstą pasikartoja. Vaidas pajuokauja, kad tiek teatre, tiek ir ūkyje yra savi režisieriai: teatre tai – spektaklių režisieriai, o ūkyje vadovauja didelę patirtį turintis tėvukas, nors, žinoma, visi ūkio reikalai šeimoje aptariami bendrai.
Šiuo metu „Vandenyno dirbtuvėse“ (rež. Ainius Storpirštis) aktorius pradėjo repetuoti pagrindinį vaidmenį naujame pastatyme. „Bus labai įdomus spektaklis apie Lietuvą. Kaip veiksmo filmas teatre. Dar viskas tik prasideda, dar kuriama, o kas iš to išeis, pamatysime“, – sako aktorius. Jam labai patinka spektaklių repeticijos, nes tai yra kūrybinis procesas.
Laužo stereotipus
Ar galima pasakyti, kad ūkininkas yra pagrindinis Vaido „vaidmuo“? „Man atrodo, pastaruoju metu nuolatos esu tame vaidmenyje ir jis reikalauja daug laiko bei atsidavimo“, – svarsto aktorius.
Na, o Vaido kolegos aktoriai per repeticijų pertraukas dažnai girdi, kaip ūkininkas telefonu užsakinėja trąšas, aptarinėja grūdų kainas, ieško detalių technikai, derina ir organizuoja įvairius kitus ūkio reikalus. Pasak Vaido, taip būna nuolatos. Tad visi teatre žino, kad Vaidas ūkininkauja, o meno žmonėms šis užsiėmimas atrodo pelningas. Aktorių nuomone, ūkininkai – pasiturintys žmonės. Teatralai per daug nesigilina į tai, kad ūkyje apyvarta gali atrodyti įspūdinga, bet tai nereiškia, kad toks pat yra ir pelnas. Kai kurie aktoriaus kolegos nuoširdžiai domisi žemdirbių gyvenimu, paklausia, koks buvo sezonas, derlius, kaip sekasi darbai laukuose, ir pan.
Vaidas laužo mūsų miesto visuomenėje susiformavusį stereotipą, kad kaimo žmonės, t.y. ūkininkai yra nieko neišmanantys, niekuo nesidomintys ir pan. Pasak jo, ūkininkavimas ir ūkininko gyvenimas labai priklauso nuo paties žmogaus požiūrio: gali tik žemę dirbti ir niekuo nesidomėti, o gali ir žemę dirbti, ir filosofines knygas skaityti. Kitą gajų stereotipą, kad žemdirbiai nuolatos turi tūkstančius darbų ir nieko nespėja, Vaidas irgi paneigia: „Yra metas, kai tikrai reikia daug dirbti, bet yra laikas, kai gali dėmesį skirti kitiems dalykams.“
Pavasarį, vasarą ar rudenį, grįžęs į savo kaimą, Vaidas turi įprotį kiekvienąsyk apvažiuoti visus ūkio laukus – pasižiūri situaciją, kas padaryta, ką reikia daryti, kaip kaimynų pasėliai atrodo. Skirtingai negu su kolegomis aktoriais, kurie domisi Vaido ūkininkavimu, su kaimynais ūkininkais aktorius apie teatrą nekalba, nes kaimo žmonės apie tai neklausia. Daugelis gal netgi nežino, kad jų kaimynas ūkininkas yra dar ir aktorius. O ūkio darbuotojams labiausiai smalsu, kaip aktoriai mintinai išmoksta ilgiausius tekstus.
Viskas susipynę, susiję
Vaidas bando atsakyti ir į klausimą, ar tarp aktorystės ir ūkininkavimo galima įžvelgti sąsajų: „Tiek teatras, tiek ir ūkis reikalauja visiško atsidavimo. Dėl to kartais būna nemažai vidinių konfliktų, kai reikia rinktis tarp repeticijų teatre ir neatidėliotinų ūkio darbų. Derinu, nors kartais tai gana sudėtinga. Negali būti truputį aktoriumi ir truputį ūkininku. Privalai ir viena, ir kita atlikti maksimaliai gerai.“
Aktorius džiaugiasi, kad teatre turi galimybių pabendrauti su išsilavinusiais, meniškais žmonėmis – ar tai būtų labai kūrybingi režisieriai, ar kolegos aktoriai. „O ūkyje bendrauji su nuoširdžiais kaimo žmonėmis, sužinai jų požiūrį, jų problemas. Įdomu tiek viena, tiek kita, ir dar įdomiau, kad įsigilinus supranti, jog kai kurią patirtį iš teatro gali puikiausiai pritaikyti kaime, ir atvirkščiai. Kitaip tariant, ūkio gyvenimas kartais parodo, ką reikia veikti teatre, o tai, ką supranti teatre, gali panaudoti ūkio gyvenime“, – liniją tarp tokių, atrodytų, tolimų sričių – teatro ir ūkio – brėžia Vaidas. Kartais kaimo žmonių charakteriai, elgesys jam tampa kūrybiniu šaltiniu, kuriant vienos ar kitos pjesės personažus. Viskas labai gyvenimiška, viskas ant žemės: tiek teatre, tiek ūkyje.
