Ūkis – derlingose žemėse, tęsiant vietos žemdirbystės tradicijas
Joniškėlio kraštas turi gilias žemdirbystės tradicijas. Žemės čia sunkios, molingos, bet derlingos. Tad vietos žemdirbiai gali tvirtai jaustis, kurdami savo ūkius ir augindami derlių. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, Juozas Macelis, anksčiau dirbęs šiame krašte įsikūrusio Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Joniškėlio bandymų stoties eksperimentinio ūkio laukuose, ėmėsi savarankiško ūkininkavimo. „Pradėjau 1992-aisiais. Nieko, išskyrus žemę, tuomet neturėjome, technika sena ir sugedusi buvo. Bet pamažu stojomės ant kojų“, - pasakoja ūkio įkūrėjas.
Tėvas ūkį sūnui perdavė, kai šis dar mokėsi žemės ūkio technikume. Darius intensyviai sportavo – įvairiose komandose žaidė rankinį. Tačiau vėliau apsisprendė visą dėmesį skirti ūkininkavimui, nes sportas atimdavo pernelyg daug laiko. „Grįžau į kaimą, padėdavau tėvukui. O dabar jau ir mano sūnus užaugo, jau kartu dirba“, - sako Darius apie Macelių vyrų tris kartas, jau trečią dešimtmetį puoselėjančias 250 hektarų šeimos ūkį.
Juozas Macelis: „Seniau būdavo daugybė žuvų ir mažai žvejų!“
Joniškėlis įsikūręs Mūšos-Nemunėlio žemumoje, abipus Mažupės upelės, kuri netoliese įteka į gražiąją Mūšą. Ši upė ir buvo pirmasis vandens telkinys, į kurį prieš daugelį metų meškerę įmerkė Juozas. Primityvūs tais laikais buvo žvejybos įrankiai, tačiau tai netrukdė aistringam žvejui mėgautis šiuo, tuomet beveik nieko nekainuojančiu, bet labai maloniu ir kartu azartišku laisvalaikio užsiėmimu. „Prisimenu, nusilauždavau tiesesnį lazdyno stiebą, ant jo užrišdavau valą, kabliuką – ir jau meškerė, – sako vyriausiasis Macelis. – Net su tokiu „pagaliu“ nuo kranto užmetus, žuvys kibdavo viena po kitos. Įbrendu į vandenį, aplink kojas mailiaus daugybė, netyčia užminu kokį žuvelioką – tiek būdavo žuvų!“
Bet taip buvo prieš penkis dešimtmečius. Dabar atsitiko atvirkščiai – Lietuvos vandenys nebe tokie žuvingi, o štai žvejų atsirado gausybė. Yra tokių žvejybos vietų, pavyzdžiui, Nemune ties Pagėgiais, kad net iš anksto reikia vietą pakrantėje „užsisakyti“ ir užsiimti. Priešingu atveju atvažiavus tiesiog nebus kur meškerę įmerkti.
Juozas pasakoja, kaip žvejyba „užkrėtė“ sūnų. Iš pradžių, kai mažametį Darių pasiimdavo į žvejybą, vaikas nepuldavo prie meškerės: „Sėdžiu su meškere ir matau, kad sūnus tai į medį įlipęs, tai vėl ką sumanęs.“ Tačiau tai truko neilgai, greitai žvejybos azartas pagavo ir berniuką. Juozas prisimena, kad mokykliniais metais po pamokų sūnus ištisas dienas leisdavo su meškere prie netoliese esančių buvusio karjero tvenkinių. „Geriau tegul žvejoja negu iš neturėjimo ką veikti kokių išdaigų prisigalvotų“, – tėvai nedraudė sūnui šio užsiėmimo.
Jaunosios Macelių kartos atstovas Rokas žvejybos malonumus taip pat ne kartą išbandė. Tiesa, apie laimikius jis per daug nesigiria. Rokas su seneliu ir tėvu mėgsta išvykti į tolimesnes žvejybas, nes jaunuolį žavi ir pačios kelionės. Be žvejybos, Rokui, kaip ir kiekvienam šiuolaikiniam jaunuoliui, rūpi kompiuteriai ir autotechnika. Šeimos garaže, šalia žvejybos įrankių, puikuojasi ir Roko seniai išsvajotas pirkinys – naujas motoroleris.
Dabar Maceliai nė patys negali pasakyti, kas juos taip traukia žvejyboje. Sako, kad čia kaip užkrečiama liga – kartą pabandai ir jau negali be to ramiai gyventi.
Darius Macelis: „Laimikis nebūtinai priklauso nuo brangių žvejybos įrankių“
Prekybininkai skaičiuoja, kad per metus Lietuvoje žvejybos įrangos ir kitokių reikmenų prekybos apyvarta siekia net 40 mln. eurų. Tikrai įspūdingą sumą žvejai pakloja už šį savo pomėgį! Tarp jų net sklando toks anekdotas: „Baisiausias žvejo sapnas – žmona pardavė žvejybos įrankius už tokią sumą, kokią jis jai pasakė!“ O taip gali atsitikti todėl, kad yra tikrai labai brangių įrankių, bet žvejai galbūt ne visuomet savo žmonoms atskleidžia tikrąją kainą, nenorėdami jų gąsdinti.
Tuo tarpu Darius – ne iš tų žvejų, kurie taip lengvai papuola ant reklaminių „kabliukų“. „Žvejybos įrankius dažniausiai įsigiju artimiausiose reikmenų parduotuvėse. Nors dabar yra tikrai brangių ir modernių priemonių, padedančių suvilioti ir pagauti laimikį, jomis per daug nesižaviu. Žvejoti galima ir gana paprastai“, – įsitikinęs Darius. Jo nuomone, naudotis moderniais prietaisais, parodančiais vietas su žuvimis, iš dalies įdomu, iš dalies ir ne, nes dingsta azartas. Be to, prietaisu pamačius ir sugavus stambią žuvį, – žvejyba tampa labiau panaši į brakonieriavimą. Dažnai jis pats verda žuvims skirtą masalą, nors patogiau įvairių masalų įsigyti parduotuvėje. O jo recepto geriau nė neklauskite, vis tiek neišduos. Tai – kiekvieno žvejo paslaptis ir sėkmės garantas!
Maceliai turi nemažai įvairių meškerių ir kitokių reikmenų, tačiau tarp jų nėra kainuojančių įspūdingas sumas. Tiesa, Darius pripažįsta, kad lyginant žvejybą ir medžioklę, žvejyba laikoma brangesniu užsiėmimu. Nuolatos reikia kažką atnaujinti, įsigyti, nes tai ritė sulūžta, tai valas nutrūksta...
Vyriausiasis žvejys Juozas sakosi, jog išsiverčia ir su paprasta meškeryte. „Jis net nežino, kiek tos paprastos meškerytės kainuoja“, - juokais antrina sūnus, kuris dažniausiai ir pasirūpina žvejybos įrankiais. O kiekvienam tikslui – vis kitos priemonės. „Štai eini spiningauti, reikia spiningo, spiningavimas irgi skirtingas. Kitąkart būtina dugninė meškerė ir t.t.“, – žvejybos ypatumus nurodo Darius. Pasak jo, laimikio dydis tikrai nepriklauso nuo meškerės kainos.
Į jūrą – gumine valtele ir kiti buvę nebuvę nuotykiai
Pradėję nuo vietinės upės Mūšos, ilgainiui Maceliai gerokai išplėtė savo žvejybos vandenis, pasiekė ir Nemuną, ir Kuršių marias, Baltijos jūrą, ir net Liepojos pakrantę, Latvijos upes. Kiekvienai žvejybos vietai yra skirtas tam tikras laikas ir tam tikras laimikis. Pavyzdžiui, į Nemuną ties Pagėgiais važiuojama gaudyti vėgėlių, kitoje Nemuno vietoje – karšių. Liepojoje ant šiaurinio molo žvejai eina plekšnių. O Karklėje yra su gumine draugo valtimi net į jūrą „ėję“. Maceliai žvejoja ne tik šiltuoju metų laiku, bet drąsiai žengia ir ant upių, tvenkinių ar ežerų ledo. Šią žiemą svajoja pasiekti ir Estiją, ant jūros ledo pažvejoti, nes draugai jau buvo, jūrinius ešerius gaudė ir puikiai sekėsi. Galbūt vėl vyks į Liepoją, nes ten molai erdvesni ir plekšnės didesnės... Beje, latvius vienąkart ištiko šokas, kai po Lietuvoje per televiziją garsaus žvejo parodyto reportažo iš Liepojos, jos pakrantę užplūdo keli šimtai lietuvių žvejų.
„Nėra vienos vietos, kuri būtų patrauklesnė už kitą. Visur įdomu. Ypač, kai gerai kimba. Prisimenu vienąsyk Nemune karšiai kibo vienas po kito, vos spėjome traukti“, – pasakoja Juozas, o vaikaitis Rokas pajuokauja, kad senelis, kaip senas žvejas, šiuo atveju „meluoja“. Taip ir gimsta žvejų iš lūpų į lūpas pasakojamos legendos apie neregėtus laimikius. Tiesa, tokia karšių gausybė dingo seniai. Dabar mėgėjiškos žvejybos taisyklės griežtos, o laimikis ribojamas, priklausomai nuo žuvų rūšies ir įvairių kitų sąlygų. Žvejo bilietus įsigijantys ir žvejybos taisyklių besilaikantys vyrai apgailestauja, kad realybėje tenka susidurti su brakonieriavimo padariniais, pavyzdžiui, randa vandenyse nelegalių tinklų, sužalotų žuvų ir pan. O žvejojant Nemune, kur kitoje jo pusėje jau Kaliningrado sritis, naktį tenka pastebėti ir cigarečių kontrabandininkų paleidžiamų signalinių raketų.
Didžiausias laimikis? Jis dar bus!
Azartiški vyrai, kai jau išvažiuoja į tolimesnę žvejybą, tai, sakosi, praleidžia joje po parą ir daugiau. Žvejams blogo oro nebūna, gali būti tik netinkama apranga. Tiesa, vasarą, kai ūkio laukuose yra darbų, žvejybos malonumus kartais tenka trumpam atidėti. Nei Dariaus, nei Juozo žmonos vyrų pomėgiams neprieštarauja. „Kas joms belieka, negi mus galima sulaikyti“, - juokiasi žvejai. Tiesa, jų pomėgis turi ir praktinę naudą – šeimos ir draugai visuomet aprūpinti skaniomis žuvimis. Macelių šeima vertina lydekas, starkius, karšius, šamus. Sezono metu – stintas, strimėles.
Įprastas aplinkių klausimas kiekvienam žvejui: „Kokį didžiausią laimikį sugavote?“
– Galiu pasakyti, kokia didžiausia žuvis nutrūko!, – šypsosi Darius. – Iš tiesų didelį šamą buvau „įkabinęs“ Latvijoje, Dauguvos upėje. Bet ne man buvo skirtas, nuplaukė... Šiemet didelį starkį esu ištraukęs iš Kupiškio marių. Kažkada esu labai didelių karpių pagavęs.“
Ne didžiausia žuvis yra žvejo tikslas. Esmė – pats žvejojimas, nes tai – poilsis ir atgaiva širdžiai. Ne kartą yra buvę, kad vyrai iš žvejybos grįžo tuščiomis, bet juk savo aistros stichijoje praleistas laikas vis tiek „užskaitomas“. „Niekur kitur nepatirsi tokio atsipalaidavimo, kaip žvejyboje, kai žiūri į plūdę, viską užmiršti“, – sako Juozas, jam pritaria ir sūnus.
O didžiausias kiekvieno žvejo laimikis vis dar plaukioja kažkuriuose vandenyse... Reikia gaudyti, gal pavyks, jei ne dabar, tai kitąkart!
