„Prancūzas išmokė šaukti galvijus vienodu balsu ir tonu, ritmiškai – reaguoja, subėga. Tuomet duodu ką, pavyzdžiui, miltų, o dabar kaip ir apgavau“, – mums besiklausant galvijų skleidžiamo choro, taip jie atsako į Vito šauksmą, prisipažįsta ūkininkas.
Karolinos Stažytės nuotr./Vito Kučiausko mėsinių galvijų ūkis
Jautis, pasak jo, sveria apie toną. Persiėsti neleidžia, nes jei pasiekia 1,2 tonos, per sunku gyvuliui būna rujoti.
„Vienas kaimynas nuo savo buliaus žuvo. Ne juokai. Telyčia apsiveršiavusi ir parą neprisileidžia, bet po to vėl draugė kaip niekur nieko būna. Beje, karvė atpažįsta šeimininką iš kvapo“, – mums vaikštant po fermą, įdomius faktus vieną po kito dėstė Vitas.
