Ji plačiau nagrinėta ir LRT laidoje „Dienos tema“ kartu su žemės ūkio ministru Giedriumi Surpliu, buvusiu žemės ūkio ministru, konservatoriumi Kaziu Starkevičiumi ir Laisvosios rinkos instituto prezidentu Žilvinu Šilėnu.
– Pone G.Surply, negaliu nepasinaudoti proga. Jūs, atrodo, buvote tame ministrų kabineto pasitarime, kuriame premjeras Saulius Skvernelis pasisakė apie žodžio laisvę, apie Registrų centro duomenų prieinamumą, ir paskui to pasisakymo įrašas buvo ištrintas. Ką ten tokio pasakė ponas S.Skvernelis, kad reikėjo trinti įrašą?
G.Surplys: Nežinau, ar tas įrašas buvo ištrintas, nes pasitarimas buvo tikrai neslaptas, jis buvo viešas. Iš principo premjeras tiktai kalbėjo apie tai, kad turi būti įstatymu sureguliuota, kaip žurnalistai nemokamai gauna duomenis iš Registrų centro, ko šiuo metu nėra. Tik apie tai ir buvo kalba.
– Bet pirmadienį žinios prasideda nuo to, kad įrašas ištrintas. Aš tik atsimenu seną posakį, kad „Dokumentai nedega“ – dabar turbūt galima būtų sakyti, kad ir įrašai iki galo neišsitrina. Gal kada nors mes išgirsime, o dabar prie pirmadieninės temos.
Ministre, apie privatizavimą. Čia košės gana daug. Štai R.Karbauskis užtikrino, kad nėra jokių planų privatizuoti „Jonavos grūdus“, nes jie „dirba gerai ir pelningai“. Jūs, ministre, sakote, kad planuojant atsisakyti „Jonavos grūdų“ specialiųjų funkcijų bus galvojama ir apie įmonės privatizavimą. Tai kaip dabar vertinti tas dvi skirtingas žinias?
G.Surplys: Iš tiesų visi sutaria, kad valstybė neturėtų užsiimti verslu. „Jonavos grūdai“ yra įmonė, kuri turi specialų statusą, tai yra saugoti valstybės maisto atsargų arba šiuo atveju grūdų rezervą. Kol ji tą specialią funkciją turi, tol neturime kalbėti apie jos privatizavimą.
Tačiau, ką ir sakiau LRT tyrimų žurnalistei, Vyriausybė mano, kad šis rezervas, tiksliau, Lietuvos maisto atsargos, galėtų būti planuojamos racionaliau. Jeigu mes to rezervo atsisakytume tuo pagrindu, turbūt kiltų rimtas klausimas, kam valstybei reikalinga grūdų įmonė.
– Bet jūs neatmetate galimybės tą įmonę privatizuoti? Štai ir ministro pirmininko patarėjas Skirmantas Malinauskas pirmadienį „Facebook“ socialiniame tinkle rašo: „Jonavos grūduose“ strateginis rezervas kaupiamas toliau nebus, o įmonę valstybė galėtų privatizuoti.“ O aš neseniai citavau poną R.Karbauskį, kuris sako, kad nėra čia ko net kalbėti apie tos įmonės privatizavimą, ir to nebus.
G.Surplys: Šioje vietoje turbūt turime sutikti, kad kiekvienas tyrimas turi savo atsakomąjį tyrimą, ir nereikėtų painioti R.Karbauskio, kaip Seimo nario, ir R.Karbauskio, kaip kažkada buvusio verslininko, ir turbūt nereikėtų pasikliauti R.Karbauskio žodžiais, kai kalbama apie Vyriausybės sprendimus.
– Aš irgi norėčiau manyti, kad žemės ūkio įmonių klausimais žemės ūkio ministras kompetentingesnis negu Seimo Kultūros komiteto pirmininkas, bet per pastaruosius dvejus metus Lietuvoje buvo ir kitaip. Pone K.Starkevičiau, ką jūs manote apie „Jonavos grūdų“ privatizavimą ar neprivatizavimą?
K.Starkevičius: Saugomas valstybės rezervas, ir jeigu permąstytume naujai valstybės rezervo saugojimą, – jis būtinas. Čia kažkur girdėjau žodį, kad nebūtinas. Jis būtinas. Galima iš tikrųjų panaudoti strategiškai ir kitas saugyklas, netgi ir privačias, kurios būtų įvairiuose regionuose, kaip yra kitose Europos Sąjungos šalyse.
Įsivaizduokime kritinę situaciją. Taip atsitinka, kad visas valstybės rezervas saugomas minimoje saugykloje. Ir blogiausias atvejis – kažkas uždegama subombarduojant. Šiuo atveju, jeigu būtų saugoma ir kitose saugyklose, ir privačiose, tai valstybei kainuotų žymiai pigiau ir užtikrinant konfidencialumą, ir sudarant su tais saugotojais sutartis. Galima būtų pasiekti didesnį efektą ir didesnį saugumą.
– Tai, sakote, čia nieko tokio tas „Jonavos grūdų“ privatizavimas? Visai gerai būtų?
K.Starkevičius: Kai dirbau ministru, iš pradžių irgi panašiai mąsčiau, tačiau vėliau puoselėjau, kad būtų visiškai saugu, kai pažiūrėjau kitų šalių patirtį. Dar gal netgi saugiau, jeigu būtų nežinoma, kur tas rezervas saugomas.
Šiandien mes nežinome, kiek tų tonų saugoma. Tačiau žinoma, kad štai čia saugoma. O jeigu būtų atskiruose regionuose, kažkur Žemaitijoje, Aukštaitijoje, Dzūkijoje, Suvalkijoje, tada būtų saugiau, bet čia turėtų mūsų Nacionalinio saugumo komitetas rimtai padiskutuoti uždaruose posėdžiuose.
– Norėjau paklausti Ž.Šilėno. Jūs, kaip Laisvosios rinkos instituto prezidentas, tikiuosi, pasisakysite už „Jonavos grūdų“ privatizavimą. Man tik įdomu, ką atsakytumėte R.Karbauskiui, kuris sako, kad nereikia privatizuoti, nes dirba gerai ir pelningai.
Ž.Šilėnas: Būtent dėl to reikia privatizuoti, kad dirba gerai ir pelningai. Nuostolingos įmonės niekas nepirks, dar gausi primokėti už nuostolingą įmonę. Galima privatizuoti tik pelningas įmones. Dabar reikėtų žiūrėti, iš kur tas pelnas, nes „Jonavos grūdai“ yra klasikinis atvejis, kai yra mišrainė. Yra supainiojamas verslas ir kažkokie specialieji įpareigojimai. Jeigu yra specialusis įsipareigojimas, kad reikia saugoti nustatytą kiekį tonų kviečių, tai Lietuvoje daug įmonių, kurios galėtų tai daryti.
Paprasčiausias būdas būtų atskirti „Jonavos grūduose“ specialią funkciją, tarkime, grūdų ar maisto saugojimą karo atveju. Ir tą vykdyti atskirai, net ne kaip verslą, o kaip, tarkime, iš biudžeto finansuojamą funkciją. Nes gynyba yra svarbi. O visa kita – prekyba grūdais, prekyba trąšomis – visiška komercija, čia tikrai valstybei vietos nėra. Valstybė neturėtų užsiimti, be kita ko, dar prekyba grūdais ir trąšomis, nes yra pilna įmonių, kurios ir taip tai gali daryti.
– Tai koks jūsų siūlymas? Ar atimti iš „Jonavos grūdų“ rezervo saugojimo funkciją, ar atimti iš „Jonavos grūdų“ komercinės veiklos funkciją?
Ž.Šilėnas: Skelkime į du: pavadinkime vieną „Jonavos strateginis rezervas“, kitą „Jonavos grūdai“ ir taip grūdus parduokime, o rezervą palikime valstybei.
G.Surplys: Kaip minėjau, iš tikrųjų mes galime svarstyti, kas būtų geriau, bet yra Vyriausybės priimtas sprendimas. Tas sprendimas yra toks, kad man turbūt XXI amžiuje nebereikėtų bloguoju karo scenarijaus atveju kliautis grūdais. Mes turime kitų maisto produktų, kuriuos sėkmingai galima valgyti.
Ir Vyriausybės sprendimas yra toks, kad tuos kitus maisto produktus ir turėtume mokytis kaupti. Visų pirma mokyti mūsų žmones, kaip yra kitose šalyse, kad trims dienoms reikėtų turėti maisto rezervą. O antra, galvoti apie tai, kokia valstybės strategija nelaimės, karo atveju būtų apsirūpinti maisto atsargomis. Nes šiuo metu tos strategijos nėra, nors rezervą turime... Mes tik dabar pradėjome apie tai galvoti.
– Pone K.Starkevičiau, tarkim, R.Karbauskio planuose „Jonavos grūdų“ privatizavimo nėra, bet LRT tyrimas konstatuoja, kad jo įtaka „Jonavos grūduose“ jau yra didelė, gal net didesnė negu valstybės. Kaip jūs tokią situaciją vertinat?
K.Starkevičius: Blogiausias scenarijus, koks galėjo būti, kad valstybė neinvestuoja, o privatus kapitalas investuoja, ir štai tos valstybės akcijos pavirsta privataus kapitalo akcijomis, kurias įdeda privatus kapitalas. Tokiu būdu mes turėjome juodąjį privatizavimo scenarijų. Tai tikrai nepasikartos.
Dabar, jeigu būtų iš tikrųjų privatizavimas, tai geriausia privatizuoti tada, kai įmonė dirba pelningai. Tam tikru metu, kai pradėjau dirbti ministrui, jautėsi tokių tikslų, nes įmonė tiesiog dirbo „ant nulio“. Po to buvo tam tikri organizaciniai pakeitimai, įmonė pradėjo dirbti pelningai ir mokėti dividendus.
Aišku, dividendus mokėjo ir valstybė, ir kartu privačiam akcininkui. Iš dalies buvo vėlgi investuota dalis, nes reikėjo vis dėlto šią įmonę modernizuoti. Kai buvau ministru, trąšų prekyba įmonė tikrai neužsiėmė.
– Atsirado prekyba trąšomis, kai „valstiečiai žalieji“ atėjo į valdžią. Pone Ž.Šilėnai, valstybei priklauso 70 proc. „Jonavos grūdų“ akcijų, antrojo koncerno grūdams – 25 proc., bet įmonės valdybą sudaro „valstiečių“ vadovaujamos Žemės ūkio ministerijos, „Agrokoncerno grūdų“ bei „valstiečių“ partijos atstovai. Ką apie tokį valdymo modelį pasakytumėte?
Ž.Šilėnas: Jau seniai buvo priimtas bent jau valstybės įmonių susitarimas, kad turėtų būti depolitizuotas (modelis – LRT.lt). Aišku, skiriame profesionalus (dirbti – LRT.lt), su niekuo nesusijusius, arba, vadinkime, žmones už pastangas. Tai natūralu, aišku, kad valstybė turi ten savo atstovą, turbūt kaip akcininkas.
Klausimas, ar jis yra profesionalas, ar jis yra vėlgi dėl to, kad priklauso kažkokiai vienai partijai. Tikrai žmogaus nepažįstu, nesiimsiu vertinti, bet principas, dėl kurio niekas turbūt prie šito stalo nesiginčys, kad šita įmonė, nesvarbu, ar tai būtų grūdų, vandens, ar elektros energetikos, turėtų būti valdoma taip, kad ten žmonės būtų nepolitizuoti, profesionalai, nepriklausomi, dėl to niekas nesikeičia.
– G.Surply, dar du dalykai. Vienas apie skaidrumą. Suprantu, yra strateginė įmonė, bet kai pasakoma, kad mes nepasakosime, iš ko mes perkame tą patį rezervą, nors buvo žinių, kad perka iš „Agrokoncerno“... Ar nereikėtų to pirkimo kažkokiu būdu paskaidrinti?
G.Surplys: Apie tai buvo kalbėta praeitą savaitę. Išsikviečiau įmonės vadovą, jis atvyko su komercijos ir inovacijų direktoriumi. Taigi sėdėjome ir kalbėjome. Tam tikrus komunikacijos, krizių valdymo mokymus čia ir dabar jam atlikome. Nes, kaip jie prisipažino, nėra komunikacijos žmogaus šioje įmonėje.
Dėl pirkimų. Kad tai turėtų būti viešieji pirkimai, mes žiūrėsime ir spręsime. Taip, slėpti informacijos nereikia, ypač kai nėra ką slėpti. Tačiau yra Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas, kuris, kaip minėjau žurnalistams, tam tikrus apribojimus informacijos pateikimo visuomenei uždeda.
– Paskutinis klausimas apie valstybės valdomos įmonės prekybą trąšomis žemdirbiams už vekselius.
G.Surplys: Nesu tikras, ar tai tikrai įmonė padarė atėjus „valstiečiams“ į valdžią, nes 2016 m. pradėta ši iniciatyva. Mano žiniomis, pirmiausia ta veikla užsiėmė ne „Agrokoncernas“. Paskui kita privati įmonė pabėgo ir atsirado „Agrokoncernas“. Man tai atrodo galbūt keista, bet vėlgi nesu tos srities specialistas.
Kita vertus, mano žiniomis, ta veikla sudaro tiktai apie 2 proc. bendros apyvartos – tai gal nėra toks kritinis atvejis.
Trečia, kaip ir Ž.Šilėnas sako, ta įmonė uždirba pelną, ir dėl to mes galime laikyti tą rezervą ir dar gauti dividendus. Turbūt, jeigu įmonė uždirba pelną, tai jos veikla, sugalvota įmonės vadovų, pateisina priemones.
– Ponas K.Starkevičius, manau, nori pasakyti, kad nėra labai gražu, kai valstybės vardu dalijami vekseliai žemdirbiams.
K.Starkevičius: Taip, visiškai. Jei su vekseliais, tai tuo valstybinė įmonė tikrai neturėtų užsiimti.
