Žemė duoda, žemė prašo
Vykdant aktyvią žemės ūkio veiklą, dirvožemyje sparčiai mažėja organinės medžiagos (humuso), kurios pagrindinė sudedamoji dalis – anglis. Šią anglį fotosintezės metu dirvožemio paviršiuje fiksuoja augalai. Nuėmus derlių, dalis sukauptos anglies augalų ir gyvūnų liekanų pavidalu grįžta į dirvožemį, o dirvožemio mikroorganizmai skaido šias liekanas. Organinių medžiagų kiekis dirvoje nulemia jos derlingumą, nes būtent humusas yra žemės ūkio augalų maisto medžiagų (N, P, K ir mikroelementų) šaltinis. O organinės medžiagos yra energijos šaltinis dirvožemyje gyvenantiems mikroorganizmas, kurie savo ruožtu, padeda kaupti maisto medžiagų atsargas žemės ūkio augalams.
Augalininkystės ūkiai daug dėmesio skiria žemės ūkio augalų aprūpinimui maisto medžiagomis, laukų tręšimui mineralinėmis trąšomis, tačiau pamirštama pasirūpinti dirvožemio būkle.
Organinės medžiagos aprūpina augalus CO2, gerina fizikines-chemines savybes, struktūringumą, saugo maisto medžiagas nuo išsiplovimo, skatina saprofitinių mikroorganzimų veiklą, užtikrina fitosanitarines dirvožemio savybes, pagreitina pesticidų irimą, sorbuoja įvairias toksines medžiagas ir t. t. Organinių medžiagų kiekiui dirvožemyje didinti ir dirvožemio viršutinio sluoksnio savybėms pagerinti kaip tik ir tinka šiaudų įterpimas.
Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Žemdirbystės instituto Dirvožemio ir augalininkystės skyriaus vedėjo Virginijaus Feizos teigimu, auginant 1 ha javų, humuso kiekis šiame plote sumažėja 1 tona, auginant bulves netenkama 2 t humuso, auginant kukurūzus organinės medžiagos kiekis sumažėja 1,4 tonos. Norint atstatyti dirvoje 1 toną humuso, reikia 2 t kokybiško mėšlo arba apie 5 t javų šiaudų.
Augalininkystės ūkiai daug dėmesio skiria žemės ūkio augalų aprūpinimui maisto medžiagomis, laukų tręšimui mineralinėmis trąšomis, tačiau pamirštama pasirūpinti dirvožemio būkle. Jame gyvenantiems mikroorganizmams būtinos organinės medžiagos, kuriomis jie minta, o geriausias šių medžiagų šaltinis – šiaudai.
„Tinkamas būdas gerinti dirvožemio būklę, vadovautis taisykle – grąžinti atgal į dirvožemį dalį to, ką užauginame", – teigia V. Feiza.
Mažiau gyvulių – blogiau dirvožemiui
Dirvožemio humifikacijos (humuso kaupimo) problemos kelia susirūpinimą visame pasaulyje. Jas nulemia klimato kaitos, augalinių liekanų kiekio bei kokybės, dirvožemio tvarkymo ir dirvos naudojimo veiksniai. Lietuvos dirvožemiuose organinių medžiagų ėmė trūkti sumažėjus gyvulininkystės apimtims. Nuo 1991 m. mūsų šalyje galvijų sumažėjo 3 kartus, kiaulių – 2,6 karto, arklių – 1,6 karto. Atitinkamai sumažėjo ir daugiamečių žolių – nuo 25 proc. iki 4,2 procento visoje pasėlių struktūroje. Įvykus tokiems pokyčiams, sumažėjo tręšimo mėšlu apimtys.
Kitas veiksnys – specializuota augalininkystė Lietuvoje nustūmė į antrą planą sėjomainą, kuri ilgus metus buvo humuso teigiamo balanso dirvožemyje garantas.
Kitas veiksnys – specializuota augalininkystė Lietuvoje nustūmė į antrą planą sėjomainą, kuri ilgus metus buvo humuso teigiamo balanso dirvožemyje garantas. Tyrimai rodo, kad sėjomainoje vyraujant javams, per metus dirvožemyje netenkama apie 40-100 kg/ha organinės anglies. Jei šiaudai išvežami iš lauko ir tręšiama tik mineralinėmis trąšomis, šie nuostoliai siekia net 200 kg/ha. Humuso mažėjimas ypač neigiamai veikia jo mažai turinčias dirvas, kurios Vidurio Lietuvoje sudaro 20 proc., Vakarų Lietuvoje – 35 proc., o Rytų Lietuvoje – net 74 procentus visų dirvų.
Trečia aplinkybė yra tai, kad net gyvulininkyste užsiimantys ūkininkai dažnai tiek gyvulių mėšlą, tiek šiaudus vis dar laiko pašaliniu gamybos produktu, neįvertindami jų naudos pasėliams. Tuo tarpu geriausia organinė trąša yra geras kraikinis mėšlas, kraikui naudojant javų šiaudus.
LAMMC Žemdirbystės instituto Augalų mitybos ir agroekologijos skyriaus vedėjas Sigitas Lazauskas pabrėžia, kad šiaudų įterpimas, nenaudojant mėšlo, nėra pigi technologija, kadangi šiaudams reikia papildomai skirti azoto. „Azotas būtinas, kad mikroorganizmai skaidytų šiaudus. Gaudami 9 t/ha derlių ir įterpę į dirvą vien šiaudus, papildomai laukui turėtume skirti apie 60 kg azoto. Tuo tarpu kraikinis mėšlas yra naudingas ne tik pasėliams, dirvožemio mikroorganizmas, bet ir nebrangus tręšimo būdas", – teigia S. Lazauskas.
Išeitis – išlaikyti pusiausvyrą
Humuso mažėjimas yra vienas iš Lietuvos dirvožemių degradacijos požymių. Mažėjant jo kiekiui dirvoje, prastėja daugelis dirvožemio našumo rodiklių: fizikinės, cheminės, mikrobiologinės dirvožemio savybės bei drėgmės, oro, šilumos režimas, o kartu ir augalų derlius. Ūkininkai, siekdami didesnio derliaus, didina mineralinių azoto trąšų normas, tačiau jos neretai lemia azoto perteklių dirvožemyje ir padidėjusią nitratų koncentraciją gruntiniuose ir paviršiniuose vandenyse. Be to, prasidėjus dirvožemio degradacijai, mažėja trąšų efektyvumas.
Specialistai siūlo Lietuvos dirvožemių humuso mažėjimą sustabdyti skatinant gyvulininkystės plėtrą, gausiau tręšiant organinėmis trąšomis (mėšlu, įterpiant ar paskleidžiant šiaudus), auginant daugiau žolinių augalų, dirvožemį gerinančius (tarpinius) augalus, mažinant atsėliavimą ir taikant tinkamas sėjomainas.
