Apie 430 ha valdantis Gintaras Žiobakas pavasario sėją užbaigė praėjusį penktadienį. Vėlyvas šiuometinis pavasaris ūkininkui didesnių bėdų nepridarė. „Sėti pradėjome balandžio 24-ąją – penkiomis dienomis vėliau negu pernai“, - kalbėjo 330 ha vasariniais kviečiais, žirniais ir avižomis apsėjęs ūkininkas. Jo pastebėjimu, rajone yra ūkininkų, kurie sėjos dar neįpusėjo. Apie Karteną – irgi.
Mažesniuose negu G. Žiobakas žemės plotuose (abu su broliu Alvydu turi po 100 ha ariamos žemės) ūkininkaujantis ir sėją taip pat pabaigęs Mindaugas Mikuta netgi įžvelgė vėlavusio pavasario pranašumus. „Drėgmės yra, šilumos irgi. Jeigu anksčiau būtume pasėję, būtų dar uždžiovinę“, - aiškino jis.
Prognozuodamas būsimą derlių M. Mikuta sakė: „Manėme, kad žieminiai labiau nukentės, tačiau beveik neiššalo, neišgedo. Didelės bėdos nėra, bet tokio stebuklo, kaip pernai - nebus, gal po 3-4 tonas iš hektaro ir prikulsime“.
Rajono ūkininkus trąšomis, chemikalais aprūpinantis kompanijos „Agrochema“ atstovas Juozas Abelkis prasitarė, jog pernai kai kurie rajono stambieji ūkininkai iš 1 ha prikūlė po 6-7 tonas grūdų, kai įprastas derlius mūsų rajone yra apie 3 t iš 1 ha. Kalbėdamas apie būsimą derlių G. Žiobakas teigė, jog visos prognozės yra niekinės prieš gamtos kaprizus. „Štai prinokusius rapsus kruša per valandžiukę - kitą gali visiškai suniokoti. Tas triūsas – loterija: dabar (pavasarį, - aut. past.) perkame bilietus, o ar rudenį laimėsime, ir kiek – nežinia. Neseniai apie Rietavą pasėlius liūtys taip išplovė – laukuose gulbės plaukioja“, - pasakojo ūkininkas.
Žemę dirba kitaip
Paklaustas, ką mano apie žaliųjų, kitų gamtos saugotojų ūkininkams žeriamus priekaištus, kad šie vaikydamiesi didelių derlių ir pinigų trąšomis bei cheminėmis augalų apsaugų priemonėmis neatstatomai niokoja Lietuvos dirbamą žemę, J. Abelkis tikino: „Bent mūsų rajono ūkininkai savo pasėlių nepertręšia. Trąšų netgi per mažai deda“. J. Abelkio įsitikinimu, žemės derlingumas labiausiai nukenčia dėl to, kad nebėra sėjomainos. Jo pastebėjimu, vienintelė belikusi žemės našumą atkurianti kultūra yra žirniai. „Nebeliko gyvulininkystės, žolių, todėl laukai nebegauna humuso. Paplito beariminė žemdirbystė, o su ja – augalų pašaknio ligos“, - kalbėjo J. Abelkis.
Mindaugas Mikuta ne tik žemę dirba – kartu su šeima puoselėja Gintaruose esančią sodybą, daugelio jau pamėgtą poilsio ir švenčių vietą.
Kai dauguma ūkininkų augalus skatina cheminėmis priemonėmis, M. Mikuta turi apie 10 ha lauką, kurį per potvynius sąnašomis patręšia pro šalį pratekanti upė Minija. „Vienais metais po apsemtą vasarojų varpos ir gulbės plaukiojo. Ir tąsyk, potvyniui nuslūgus, javus kūlėme kaip nieko nebuvę“, - apie Minijos valdomą lauką pasakojo ūkininkas.
Ūkininkauja šeimomis
G. Žiobakas pripažįsta, jog sėjos spartą lėmė ir sūnūs – Tadas ir Domantas. Visi trys šeimos vyrai per sėją triūsė trimis traktoriais. „Tadas bus ūkio vadybininkas, o Domantas – mechanikas“, - apie 21 ir 17 metų sūnų ateitį kalbėjo G. Žiobakas. Septyniolikmetis Domantas tebelanko Kartenos vidurinę mokyklą. G. Žiobakas pasidžiaugė, jog sūnus sugeba suderinti darbus ūkyje ir mokymąsi. „Vaikus auklėju taip, kad žinotų, jog per darbymetį kiekvieną minutę bėgam. Pinigų nuo medžių neskabome, kai dirbi ir uždirbi“, - sakė tris su jaunėle dukra atžalas auginantis ūkininkas.
Sūnūs G. Žiobakui padeda statyti grūdų sandėlį. „Šiųmečiam derliui pastatyti nespėsime. Jei sėkmingai sudorosime derlių ir uždirbsime pinigų, ateinančių metų derlių gal jau pilsime į savo aruodus. Ir džiovyklą gal jau turėsime, nes grūdų džiovinimo paslauga kasmet kainuoja apie 50 tūkst. litų. Sandėlis su džiovykla atsiperka per 4-5 metus. Tai investicija į sūnų ateitį“, - kalbėjo G. Žiobakas.
Mindaugo ir Alvydo Mikutų tėvas Juozas Mikuta buvo vienas pirmųjų rajono ūkininkų, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę. Kurti ūkį jis ėmėsi 1991-aisiais. Jau tris metus broliai ūkyje tvarkosi savarankiškai. „Nors tėvas perleido ūkį mums, bet vis dar patarinėja. Kartais kratomės tų patarimų, tačiau galiausiai jis būna teisus“, - apie kartų santykius kalbėjo M. Mikuta.
