„Išvažiavau į žemę“, – juokavo V.Milius pirmadienį. Šios dienos rytą jis baigė sunkiausią kelionės atkarpą – 3 tūkst. km nuo Magadano iki Tyndos. Dabar liko tik „gėlytės“ – keliskart už Lietuvos kelius prastesni, bet bent jau asfaltuoti keliai ir dar 8 tūkst. km iki galutinio kelionės tikslo – Murmansko.
„Ten muziejų nėra. Klausiau žmonių, kodėl jie taip gyvena ir kaip jie taip sugeba gyventi. Turiu daug nuotraukų – turėdamas progą, jas atsiųsiu“, – pirmadienio vidurdienį pasiekęs Čitos miestą (7500 km iki Murmansko) sakė V.Milius.
Motociklininkui A.Bubinui kelionė kol kas su nuotykiais, bet be planų pasikeitimų. Jis pirmadienio vidurdienį (Lietuvos laiku) buvo prie Tjukalinsko miesto vidurio Rusijoje. Jam iki Murmansko – 3900 km. Kiekvieną dieną įveikdamas po 1000-1500 km, jis Murmanską turėtų pasiekti po trijų keturių dienų. V.Milius, jeigu kelyje neatsiras netikėtumų, Murmanską taip pat pasieks po 3-4 dienų – jis per dieną gali įveikti apie 2 tūkst. km.
Motociklininkas į priekį išsiveržė po maršruto pakeitimo. Patyręs nugaros traumą, A.Bubinas atsisakė pradinio tikslo važiuoti į Magadaną ir pasuko į Vladivostoką – čia kelias ne tik geresnis, bet ir tūkstančiu kilometrų trumpesnis. Visą laiką iki tol pirmas važiavo V.Milius.
„Pagrindinė užduotis ten – nesulaužyti mašinos. Daugiau užduočių ten nėra – greičiau nieko nepadarysi. Reikia tiesiog atsargiai važiuoti. Sudėtingas gruntas, aštriabriauniai akmenys, kuriuos užkliudžius labai lengva ne tik prakiurdyti automobilio padangą, bet ir ją visiškai suplėšyti“, – apie vieną sudėtingiausių pasaulyje 3 tūkst. km ilgio kelią pasakojo automobilio vairuotojas.
Keliautojas pasakojo, kad tą ruožą galėjo pabaigti jau sekmadienio vakarą, tačiau pateko į labai tirštą rūką. „Važiuoji per tą žvyrkelį, tačiau norisi išbėgti ir kojomis patikrinti, kur kelias, o kur jau nebe“, – ironiškai pagrindinę priežastį, kodėl sustojo likus vos šimtui kilometrų, pateikė V.Milius.
„Sąlygos kelyje buvo absoliučiai kitokios. Prieš tai galvojau, kad man nepasisekė su oro sąlygomis, nes visą laiką lijo ir buvo labai slidu, o dabar galvoju kitaip. Pirma, tai to regiono kelių remonto principas yra toks: papili skaldos ir automobiliai ją suvažinėja, savo svoriu spausdami prie molio. O kelininkai jį dar ir laisto pastoviai, tad kelias susigulėtų greičiau, tad vis tiek tenka važiuoti per slidų ir šlapią gruntą. Antra priežastis – dulkės. Kai nelyja, išdžiūna ten labai greitai. Žiauriai dulka. Palyginti galima su Pietų Amerikos smėliu, vadinamuoju fesh-feshu“, – pasakojo „Honda CR-V“ vairuotojas.
Jis teigė, kad daugiausia sunkumų kildavo ką nors lenkiant. Prisiveji sunkvežimį ir, nors važiuoji jam iš paskos, jo vairuotojas tavęs dėl didžiulio dulkių kiekio nemato ir iš kelio nesitraukia. Prieš eismą, kai matomumas labai prastas, juk taip pat nelėksi. Tad V.Milius laukdavo, kol prasidės įkalnė, į kurią sunkvežimiai vos vos užropoja – čia, jiems važiuojant 10 km/val. greičiu, aplenkti jau įmanoma.
„Teoriškai, sąlygos pasikeitė žiauriai, tačiau praktiškai nei kiek nepalengvėjo“, – paklaustas, kuris kelias paprastesnis – į Magadaną ar atgal, atsakė keliautojas.
Vietovės čia – taip pat įspūdingos. Nors V.Milius dar neturi progos pasidalinti nuotraukomis, vien pasakojimas apie tokius kaimus žiovauti neleidžia. Ypač – apie kaimus ir miestus Aldano upės rytuose.
„Atrodo, kad važiuoji per Černobylį, tik nesupranti, kodėl čia turi važiuoti, nes nesprogo čia jokia atominė, bet žmonės išsikėlė. Yra ir kitokių įdomybių – pavyzdžiui, stovi senas medinis dviejų aukštų ilgas namas. Viena jo pusė gyvenama, o kita pusė to namo ardoma ir žiemą yra kūrenama. To paties namo gyventojų“, – stebėdamasis pasakojo V.Milius.
Jis klausinėjo vietinių, kokiais tikslais jie čia gyvena ir gavo du atsakymus. Viena dalis vietinių gyventojų – laikinai atvykę darbininkai, kurie, pavyzdžiui, kloja kelią. Kadangi sąlygos čia labai sunkios, atlyginimai geri ir rusai nevengia metams išvažiuoti „į niekur“ tam, kad gerai užsidirbtų. Kiti žmonės paprastesni – jie čia gimė, čia ir gyvena.
„Tik vienas dalykas. Jie gyvena ne kaip prieš 20 metų. Kaip prieš 50 ar 60 metų giliausiame kaime“, – teigė į praeitį laikinai sugrįžęs keliautojas.
Tačiau technologinis progresas padarė savo – kiekvienas tų kaimų gyventojas turi mobilųjį telefoną, o kiekviename name yra televizorius. Nesvarbu, kad mobilusis ryšys egzistuoja toli gražu ne visur.
V.Milius atskleidė dar vieną jį nustebinusį dalyką – kainas. Viskas į kairę nuo Aldano upės, neišskiriant ir paties Magadano, kainuoja tris keturis kartus daugiau nei Lietuvoje. Pavyzdžiui, kukli vakarienė Magadano restorane kainuotų apie 200 Lt. Parduotuvėse daugumos maisto produktų bei alkoholinių gėrimų kainos – 3–4 kartus didesnės, pigiausias žigulinis alus – 6 Lt už butelį.
To priežastys suprantamos – logistika. Traukinių čia nėra, sunkvežimiais maisto čia irgi neatveši, tad lieka vienintelis kelias – oras. O lėktuvais gabenti maisto produktus yra labai brangu.
Žemiau esančiame žemėlapyje galite matyti, kur yra keliautojai. Paspaudę ant mėlynos ikonos, pamatysite, ar tai motociklas, ar automobilis (pastarojo GPS daviklis laikinai neveikia – pirmadienio vidurdienį V.Milius buvo prie Čitos miesto).
GPS stebėjimą vykdo „Altas IT“ sistema.