Alyva
Pavojingųjų ir nepavojingųjų atliekų tvarkymo įmonės „Žalvaris“ komercijos direktoriaus Pauliaus Repšio teigimu, bene didžiausia dalis pavojingųjų automobilinių atliekų susidaro keičiant automobilių variklio alyvą. Būtent pavojingosioms dėl savo sudėtyje esančių cheminių junginių yra priskiriamos alyvos atliekos.
„Alyvos atliekos potencialiai kelią pavojų žmonėms ir aplinkai. Dėl to būtina tokiomis atliekomis tinkamai pasirūpinti – atskirti nuo kitų atliekų ir perduoti tinkamiems tvarkytojams. Tai leidžia alyvos atliekas panaudoti iš naujo. Lietuvoje surinktos alyvos atliekos yra gabenamos į perdirbimo gamyklas Europoje, kur virsta vėl tinkama naudoti alyva ar alternatyviais skystais degalais“, – sako P.Repšys.
Anot jo, alyvos atliekų jokiu būdu negalima išpilti, kur papuola, ar deginti. Svarbu jas perduoti tinkamiems tvarkytojams. Paprasčiausiai tai galima užtikrinti keičiant alyvą automobilių servisuose, kurie privalo tokiomis atliekomis patys tinkamai pasirūpinti. Svarbu pažymėti, kad ne tik alyva, bet ir jos pakuotės bei alyva suteptos pašluostės taip pat priskiriamos pavojingosioms atliekoms.
Akumuliatoriai
P.Repšio teigimu, antram gyvenimui prikeliami ir panaudoti automobilių akumuliatoriai, kurie taip pat yra laikomi pavojingosiomis atliekomis. Seni akumuliatoriai pirmiausiai yra išskaidomi į sudedamąsias dalis, kurių kiekviena gali būti panaudota skirtingai.
„Plastikiniai akumuliatorių korpusai paprastai panaudojami naujų gamybai. Akumuliatoriuose esančios švino plokštės taip pat naudojamos išlieti naujoms, o štai perdirbti elektrolitai savo gyvenimą daugeliu atvejų tęsia žemės ūkio pramonėje. Jie panaudojami cheminių trąšų gamybai“, – sako specialistas.
Akumuliatoriai, kaip ir daugelis kitų pavojingųjų automobilinių atliekų, dažniausiai yra perdirbamos užsienio valstybėse. Lietuvoje jos tam tik paruošiamos – išardomos, susmulkinamos ir transportuojamos. Tiesa, jau ir Lietuvoje kai kurie gamintojai akumuliatorių elektrolitus ėmė perdirbti į trąšas, tačiau tokios veiklos apimtys mūsų šalyje yra vis dar mažos.
Degalų, tepalo ir oro filtrai
Išskaidomos bei transportuojamos perdirbimui yra ir pavojingosioms priskiriamos degalų, oro ar tepalo filtrų atliekos. Filtruose esantis metalas, pasak P.Repšio, yra eksportuojamas į metalo gamyklas, kur yra panaudojamas metalo žaliavos gamybai. Iš tepalo filtrų atskirta alyva yra perdirbama su kitomis alyvos atliekomis, o filtrų medžiaga dažniausiai panaudojama energijos gamybai deginant ją pavojingųjų atliekų deginimo įrenginiuose.
„Nors atliekų tvarkymo hierarchijoje pirmenybė yra teikiama atliekų perdirbimui – tai yra labiausiai pageidautinas jų likimas – vis tik nesant tokios galimybės jos gali būti deginamos specialiuose įrenginiuose. Taip yra išgaunama šilumos ar elektros energija. Blogiausias scenarijus, kai atliekos – ypač pavojingosios – kaupiasi sąvartynuose“, – sako P.Repšys.
Padangos
Net ir nepriskiriamas pavojingosioms, padangų atliekas, anot P.Repšio, yra ne mažiau svarbu tinkamai sutvarkyti. Padangos yra gaminamos iš naftos subproduktų, jų sudėtyje gausu įvairių cheminių junginių, todėl tokiomis atliekomis nevalia atsikratyti kaip papuola.
„Padangų atliekų kiekiai yra bene didžiausi iš visų automobilinių atliekų. Jos neretai deginamos, išmetamos nelegaliuose sąvartynuose, o tai, žinoma, daro milžinišką žalą gamtai. Vietoje to padangos turėtų būti atiduodamos tinkamam sutvarkymui. Lietuvoje surinktos senos padangos yra apdorojamos, smulkinamos, supresuojamos ir transportuojamos galutiniam sutvarkymui į užsienį“, – sako P.Repšys.
Perdirbimo gamyklose padangų atliekos yra panaudojamos įvairių produktų, pavyzdžiui, sporto ar žaidimo aikštelių guminės dangos, įvairių detalių ir guminių komponentų gamybai. Senos padangos taip pat naudojamos ir energijos gamybai, o jų deginimo specialiuose prietaisuose metu susidarę pelenai kartais taip pat panaudojami gaminat įvairius mišinius, skirtus, pavyzdžiui, kelių tiesimui.
Plastikai
Galiausiai, anot P.Repšio, automobiliuose ir jų detalėse gausu plastiko komponentų. Šie, kaip ir padangos, nėra priskiriami pavojingosioms atliekoms, tačiau turi būti perdirbti.
„Plastmasė, kaip žinia, itin ilgai nyksta, todėl jos atliekas paprasčiausiai išmesti yra labai nedraugiška aplinkai. Plastikas – viena labiausiai antriniam panaudojimui tinkančių medžiagų, todėl jos perdirbta turėtų būti kuo daugiau. Įvairios plastmasinės automobilio kėbulo ar salono detalės visuomet turėtų patekti į žiedinės ekonomikos ciklą“, – teigia P.Repšys.
Anot jo, nors Lietuvoje automobilinės atliekos dėl tvarkymo sistemos trūkumų dar neretai patenka į sąvartynus, tai yra nepriimtina ir su Europos Sąjungos išsikeltais atliekų tvarkymo tikslais nederanti situacija, kurią būtina keisti. Prie to gali prisidėti ir kiekvienas automobilio savininkas pasirūpindamas, kad tokios atliekos patektų į patikimas rankas. Tam reikia rinktis atsakingas automobilių techninės priežiūros įstaigas, o patiems rūpinantis automobiliais visas susidarančias atliekas rūšiuoti ir atiduoti teisėtiems tvarkytojams.
