Akcijos principas yra toks: atskirai registruojami ir vairuotojai, ir keleiviai, vėliau suskirstomi ekipažai pagal motociklo ir dalyvių gabaritus arba vietą, kurioje pageidaujama dalyvauti. Paprastai mažesnėse gyvenvietėse ekipažai važinėja individualiai, Vilniuje formuojama kolona. Šiais metais, jeigu bus norinčiųjų, pajudėję iš skirtingų miestų ir kaimelių, MANE VEŽA dalyviai susitiks Lietuvos centre prie Kėdainių.
Išdrįsti pažinti, priimti, sužinoti
Dažnai manoma, kad ši akcija yra skirta tik regos negalią turintiems keleiviams. Tačiau lygiai tiek pat ji skirta ir vairuotojams, kurie dalinasi važiavimo motociklu pojūčiu su naujaisiais bičiuliais. O ypač tiems, kurie dar niekada nėra bendravę su neregiu, silpnaregiu ar apskritai bet kokią negalią turinčiu žmogumi. Tą susitikimo akimirką, tą dieną tarsi naujas ar kitoks pasaulis nutinka. Širdis išlaisvėja nuo savo nerimo, stereotipų ir baimių. Ši akcija keičia, turtina ir atveria gyvenimus, suvokimą, plečia akiratį.
Tad iš vienos pusės MANE VEŽA skatina išdrįsti susipažinti su negalia. Iš kitos pusės – išdrįsti važiuoti motociklu. Abi puses ji ragina išdrįsti perlipti gajus stereotipus ir bendravimo barjerus. Akcijoje paneigiamas stereotipas, kad motociklininkai yra kamikadzės, neatsakingi chuliganai ar panašiais epitetais vadinami vairuotojai. Čia baimė važiuoti ar baimė vežti bei susipažinti su kitokiu įgalina sukurti nepamirštamą nuotykį, įprasminti svajonę ir keisti savo, o gal ir kitų, gyvenimus.
MANE VEŽA taip pat reiškia daug pirmų kartų. Keleiviai čia išdrįsta pagaliau važiuoti motociklu, labai dažnai – pirmą kartą gyvenime. Iš motociklininkų pusės neretai ši akcija sulaužo barjerą, atskiriantį negalios žmogų nuo likusios visuomenės dalies – čia daugelis motociklininkų pirmą kartą bendrauja ne tik su akluoju ar silpnaregiu, bet ir apskritai su negalią turinčiu žmogumi. Ir kaip nustemba sužinoję, kad nėra čia ko bijoti.
Pateikiame keletą akcijos dalyvių istorijų.
„Manėme, kad motociklininkai nevertina gyvenimo, nesukuria šeimos, yra nutrūktgalviai“
Du kartus akcijoje dalyvavę neregys Aurimas ir silpnaregė Jurgita Žiškai neslepia, kad iki akcijos motociklininkai kaip žmonės jiems atrodė esantys „nutrūktgalviai, netgi neprognozuojami kažkuria prasme, spontaniški žmonės. Sunku buvo įsivaizduoti, kad toks žmogus galėtų turėti šeimą, vaikų. Galvojome, kad tai – dažniausiai jauni, dirbantys nepastovius darbus, studentai, ar tik mokslus baigę žmonės. Manėme, kad motociklininkai mėgsta nepamatuotai rizikuoti savo gyvybe, kad motociklas jiems svarbiau už bendražmogiškus dalykus, tokius kaip artimieji. Ar gali žmogus, kuris vertina gyvenimą, taip rizikuoti savo gyvybe?“ – prieš akciją retoriškai klausdavo Aurimas ir Jurgita.
Bet po akcijos šis požiūris apsivertė aukštyn kojomis. „Pamatėme, kad jie turi ir šeimas, ir vaikus, yra vertinantys gyvenimą, sveiki, savame prote, pilnaverčiai ir dirba rimtus darbus su išsilavinimu – mokytojais, direktoriais ir pan. Bet va, jie turi vieną tokį hobį – mėgsta greičiau prasinešti su motociklu ar keliauti ir pamatyti kitas pasaulio šalis. Galbūt jie tiesiog labiau bendraujantys, neužsidaro vien tik šeimos rate. Juos labai vienija šis pomėgis, jie gali apie motociklus kalbėti valandų valandas. Tai aistra, kur amžius nesvarbu, svarbiausia sveikata ir noras. Taigi kai kuriuos stereotipus mes sulaužėme pasivažinėję su motociklais“, – pripažįsta Žiškai.
„Peržengiau per save“
Viena iš akcijos dalyvių silpnaregė Marina Dynda keleive išdrįso būti tik po pirmųjų MANE VEŽA akcijos atgarsių. Moteris pripažįsta, kad pati akcija jai buvo peržengimas per save: „Prieš tai bijojau sėsti ant motociklo, nes man atrodė, kad jis yra nestabilus, ir važiuoti bus labai baisu, bet kitų akcijos dalyvių įkalbėta išdrįsau pabandyti ir ne tik kad nesigailėjau, bet ir su nekantrumu laukiu kitos akcijos. MANE VEŽA davė tai, ko patirti pati negaliu – važiuoti motociklu, kaip ir kita transporto priemone galiu tik kaip keleivė, todėl esu labai dėkinga už galimybę pajusti nuostabų jausmą keliauti kitaip“.
Kelis kartus akcijoje dalyvavusi neregė Gorija Stundytė nestokoja emocijų: „Motociklai ir motociklininkai man visada labai patiko – jie atrodė labai drąsūs žmonės, nes nebijo vairuoti tokios pavojingos transporto priemonės. Visada svajojau nors kartą gyvenime pravažiuoti. O dabar, kasmet dalyvaudama akcijoje ir važiuodama motociklu pasijaučiu laisva ir labai laiminga! Prisimenu, kai pernai sužinojau, jog nepavyko įstoti į universitetą labai liūdėjau, bet kitą dieną akcijos metu pravažiavusi motociklu susidėliojo mintys: atsipalaidavau, atsikračiau liūdesio ir supratau, jog taip turėjo būti, o įstosiu juk kitąmet! Apskritai kalbant, šios akcijos idėja yra dieviška!“ – negailėdama epitetų savo įžvalgomis dalinosi Glorija.
„Tokios veiklos didina pasitikėjimą savimi“
Keleiviai neregiai dvyniai Paulius ir Vytautas Lėveriai akcijoje sužinojo ne tik kažką naujo apie motociklus, bet ir apie motociklininkus. Kaip jiedu sako, pabuvojus užkietėjusių motociklininkų draugijoje susidarė toks įspūdis, kad esi tarytum kitoje respublikoje, su savita tvarka ir terminija. „Ši akcija leido pajusti, ką patiria žmogus, važiuodamas motociklu. Kartu ji aiškiai parodė, kad gyvenime nėra neįmanomų dalykų, tik kai kuriems galbūt reikia daugiau kantrybės, kitų pagalbos ar palaikymo. Pojūčiai, kuriuos patyrėme akcijos metu įkvėpė ir kitoms veikloms, pavyzdžiui, šuoliui parašiutu. Manome, kad tokios veiklos didina pasitikėjimą savimi, padrąsina imtis naujų iššūkių ar užsiėmimų, kuriems anksčiau trukdavo ryžto ar noro.“
Pasak neregio Sigito Sinkevičiaus, dalyvavusio visose akcijose, MANE VEŽA yra vienas pačių geriausių dalykų, kurie neregiams nutiko pastaruoju metu. „Tai tobulas vaistas nuo depresijos“. Visos beprotiškos idėjos Sigitui kilo po pirmosios akcijos, vykusios 2017-aisias. Pasak jo, MANE VEŽA ne tik suteikė puikių pojūčių laviną, bet stipriai pakėlė pasitikėjimą savimi. Kelionė motociklu, jo teigimu, galėtų būti pirmas žingsnis akliesiems išplečiant pažinimo ribas, nes yra gerokai lengviau realizuojama.
„Pradėjau ne tik svajoti, bet ir planuoti nepatirtas veiklas. Kad ir šuolį nuo kone 39 m aukščio tilto prisirišus virvėmis. Tikrai patiko, todėl tai pakartojau,“ – rimtai šypsosi Sigitas. Vėliau buvo ir sklandymas parasparniu...
„Ne tik pabandžiau, bet ir sudominau likimo brolius bei seses pasklandyti. Smagu ir linksma buvo girdėti draugo žodžius: jeigu nebūčiau pabandęs važiuoti motociklu, net nebūčiau drįsęs galvoti apie parasparnį, o dabar noriu dar. Jeigu aš pasijaučiau tvirtesnis, ryžausi naujiems, nebandytiems veiksmams, ženkliai drąsiau įvertinau savas galimybes, tai tas pats nutiko ir kitiems mano likimo draugams – jų gyvenimas, reginčiųjų kalba šnekant, tapo spalvingesnis“, – teigia Sigitas.
„Verta daryti prasmingus dalykus“
Visose MANE VEŽA akcijose dalyvavę vairuotojai matė, kaip akcija prasidėjo ir kaip ji auga, tad gali padaryti nemažai apibendrinimų. Vienas jų Saulius Karčiauskas pripažįsta: „Kai pirmą kartą išgirdau apie MANE VEŽA, nustebau, kad tai apskritai įmanoma, nekalbant apie tai, kad kažkas tai net organizuoja. Atvažiavau pasiimti savo keleivės sunkiai įsivaizduodamas, kaip viskas bus, kaip keleivė reaguos. Bet greitai supranti, kad tai tokie patys žingeidūs žmonės kaip ir visi, ir jie gali daug! Kitais metais buvo dar paprasčiau, ir pasivažinėjome ilgiau – norėjosi dar tiek daug visko parodyti“.
Saulius teigia, kad iš esmės akcija buvo pirma jo patirtis su nuolatinę negalią turinčiais žmonėmis: „Niekada sąmoningai nemąsčiau, ką jaučia negalią turintis žmogus, negalėdamas patirti tų įspūdžių, kuriais mes mėgaujamės kaip natūraliais. Tad ši akcija parodė, kad įdėjus vos daugiau negu įprastai pastangų prie savo pomėgio, gali suteikti džiaugsmą ir kitiems. Patirtis su MANE VEŽA sako, kad verta daryti prasmingus dalykus, ir juos darant tikrai galima sulaukti kitų paramos bei susipažinti su įdomiais žmonėmis“, – teigia Saulius.
Vairuotojas Dainius Budnikas taip pat iki akcijos nebuvo bendravęs su regėjimo negalią turinčiu žmogumi, jam buvo įdomu sužinoti, kaip išmanieji įrenginiai, telefonai, programėlės padeda akliesiems pamatyti aplinką – tarkime, nukreipus kamerą į žmogų, programėlė juos apibūdina žodžiu. Taip pat, akcijos metu jam buvo smagu stebėti, kaip vyksta dalijimasis gėriu tarp vežiotojų ir vežiojamų žmonių: „Geras jausmas yra pasidalinti važiavimo motociklu potyriais – važiuodamas jauti vėją, laisvę, greitį, kvapus. Apskritai yra geras jausmas dalintis tuo, ką turi su kitais. Juk duodamas gauni ir pats“, – apibendrina Dainius.
„Nežinojau, kaip turėčiau teisingai elgtis. Dabar jau žinau: kaip su draugu!“
Visus kartus akcijoje dalyvavusiam motociklininkui Liudui Bradauskui priklauso sparnuota frazė, kuri taikliai apibūdina, kodėl ši akcija yra reikalinga: „Važiuoti motociklu visada buvo mano svajonė. Bet tik dalinantis svajone su kitais, ji įgauna prasmę.“ Ir papildo, kad čia rado ne tik galimybę įprasminti savo svajonę, bet ir naujų draugų.
„Pirmosios akcijos metu vežiau du keleivius. Vilnietę Rūtą ir kaunietį Martyną. Vaikinas turėjo regos negalią ir sirgo cerebriniu paralyžiumi. Tada jaučiau įtampą, lyg ruoščiausi nešti krištolinės balerinos skulptūrėlę eidamas įtemptu lynu. Niekada nebuvau susidūręs su neįgaliaisiais. Gal tik labai paviršiais, su vaikystės draugo tėvais, kurčnebyliais. Įtampą kėlė tai, kad nežinojau, kaip turėčiau teisingai elgtis. Dabar žinau: kaip su draugu, kuriam padedi, kai reikia jam, o jis padeda ar pataria, kai reikia tau.“
Pasak šiauliečio Dariaus Mitkevičiaus, MANE VEŽA akcija taip pat suteikia progą atradimo džiaugsmui: „Nors iki šios akcijos nebuvo tekę bendrauti su neregiu, dabar puikiai žinau, kad ir regos sutrikimą turintieji gyvena pilnavertį ir įdomų gyvenimą. Susipažinau su nuostabiais žmonėmis ir perdaviau jiems, koks jausmas yra keliauti motociklu. Akcijoje turiu unikalią galimybę pabendrauti su kitaip matančiaisiais mus supantį pasaulį. MANE VEŽA priverčia ir mane į tai pažvelgti kitu kampu ir atidžiau suplanuoti keliones taip, kad ir neregiui galėčiau parodyti, koks įdomus yra mus supantis pasaulis!“
„Pažinti neregius man padėjo pats keleivis“
24-erių metų Robertas Lonski įsimintiniausiais taip pat įvardina pirmuosius metus – nes, pasak motociklininko, tai buvo savotiškas iššūkis, nauja patirtis, emocijos ir pažintys jam, kaip neseniai iškeptam legaliam motociklininkui. Robertas pasakoja: „Tai buvo ne tik pirmoji kelionė man vežant neregį, bet ir pačiam keleiviui – iki tol jis nebuvo susidūręs su motociklu. Prisipažinsiu – prieš akcijos dieną buvo šioks toks jaudulys derinant paėmimo vietą, kelionę ir kitas smulkmenas.
Ryte prieš važiuojant išsamiai papasakojau apie savo motociklą, leidau lietimu susipažinti su visomis motociklo smulkmenomis, kad susidarytų įsivaizduojamą vaizdą, taip pat papasakojau apie motociklo valdymą ir keleivio pareigas. Tikriausiai nesu vežęs paklusnesnio keleivio – visos kelionės metu nejaučiau jokio pasipriešinimo manevruojant keliu.
Iki pirmosios akcijos visiškai nebuvau bendravęs su šią negalią turinčiu žmogumi. Viskas, ką žinojau apie neregius, tai buvo informacija iš knygutės, kurią, gavęs iš akcijos organizatorės, sąžiningai perskaičiau. Bet dar labiau suprasti ir pažinti neregius man padėjo pats keleivis. Dabar galiu pasakyti, kad bendravimas su neregiu ar silpnaregiu nieko neišsiskiria. Gali tik pasirodyti, jog jie yra uždaresni, tačiau šie žmonės turi netgi daugiau neįprastų pomėgių nei aš, apie kurios sužinojus iškyla daug įdomių klausimų. Todėl nebijokite bendrauti, esu įsitikinęs – sužinosite daug naujų dalykų!“, – apibendrina Robertas, dalyvavęs visose MANE VEŽA akcijose ir vežęs ne vieną keleivį.
„Tai – nauja istorija“
Marjanas Gasinskij, senbuvis akcijos dalyvis, irgi dalyvavęs visose akcijose, sako, kad jau net neatsimena „kelintais metais ta akcija prasidėjo“. Bet puikiai prisimena, kad kai pirmą kartą išgirdo „apie tokį įdomų ir niekur negirdėtą projektą“, nedvejodamas užsiregistravo net nepažiūrėjęs kokią dieną jis įvyks! „Dar kaip šiandien atsimenu tą pirmąjį kartą prieš penkerius metus – kai po renginio važiavau namo, visą kelią šypsojausi. Tos geros energijos, puikių emocijų pasikrauni tikrai ne vienai dienai, o visiems metams!“
Juk pirmaisiais metais, pasak motociklininko, dar buvo beveik neįmanoma pagalvoti, kad MANE VEŽA tęsis ne vienerius metus: „Galiu drąsiai sakyti, kad tai – nauja istorija. Neregiai ir motociklininkai – kas galėjo pagalvoti!“
Kviečiame ir jus tapti šios istorijos dalimi. Registruotis galima visoje Lietuvoje, visokių tipų motociklams, įvairiems motociklininkams bei suaugusiems keleiviams silpnaregiams ir neregiams.
