Pakeliui į Nepriklausomybę
Mūsų šalyje didelę įtaką motociklų dizaino (ir grožio) sampratai turėjo sovietiniai motociklai. Deja, bet sovietinio laikotarpio uždanga visiškai atribojo nuo motociklizmo kultūros užsienyje. Tada, turbūt nesuklysiu sakydama, dizainas rūpėjo mažiausiai, nes važiuodavome tuo, ką turėjome.
Galėjome rinktis tik iš vietinės gamybos motociklų – rusiškų „Iž“, „Dnepr“, „Ural“, „K-750“ („M-72“), vengrų „Panonia“, čekoslovakų „Jawa“ ir visokių mopedų: „Minsk“, „Riga“ ir kt. Visi važinėjo daugmaž originalia technika su smulkiais pakeitimais, jeigu taip galima sakyti – tiuningu. Kardinaliai niekas nieko nekūrė, nes nežinojo, ką kurti – retas kuris matė, kas yra už „sienų“.
Tačiau galime išskirti vieną geidžiamiausią motociklą – „Jawa“. Ji buvo lengva ir greita, dailių linijų ir akį traukiančios – raudonos – spalvos.
Tačiau apskritai JAWA – tai labai skirtingų modelių spektras. Ir man pati gražiausia yra „JAWA 350 Californian“, gaminta 1966–1974 m. eksportui į Vakarų pasaulį (pasiekė ir Jungtinių Amerikos Valstijų kelius). „Californian“ rieda standžiai, tvirtai ir yra paprasto, bet gerai apgalvoto (taigi – genialaus) dizaino – tarsi pačios aukščiausios prabos JAWA. Pavadinčiau ją tuometine „limited edition“ serija.
Autostradoje (trasoje)
Japonai, pradėję plūsti 2000–2002 m., atnešė naujų vėjų. Ir daugybę spoilerių. Bene tūlas lietuvis juos asocijuoja su vadinamosiomis britvomis (angl. sportbike). Nors Lietuvoje nematau sąlygų važinėtis tokiais motociklais – jie visgi yra itin populiarūs. Lietuvoje nėra tokio kelio, kuriame būtų leistina važiuoti daugiau negu 130 km/val. greičiu. Nebent trasoje.
Nors populiarieji yra „Yamaha YZF“, „Kawasaki ZX-R“, „Suzuki GSX-R“, „Honda CBR“ (su visomis įmanomomis galingumo versijomis) savo subjektyviu vertinimu, greičio ruože išskirčiau europiečius: tai „Ducati 916“ (pasirodęs 1994 m.) ir „MV Agusta F4“ (1997 m.).
Būtent jie diktavo stilių, kaip turi atrodyti modernus sportinis motociklas. Sukurti to paties genijaus Massimo Tamburini šie motociklai iki pat 2012 m. neturėjo sau lygių. (Ir nesvarbu, kad po „916” sekė nemažas tuntas „Ducati“ palikuonių.)
Paskutinis modelis man tapo gražiausiu kada nors pagamintu „sportbike“. Tai – „Panigale“. Tiesa, itin dailių linijų modelis ir vėl patvirtino taisyklę – tik pasirodęs, 2011 m. lapkričio mėnesį, jis buvo išrinktas gražiausiu metų motociklu didžiausioje pasaulyje EICMA motociklų parodoje Milane. 2014 m. iš gamyklos išriedėjo išskirtinis modelis – „Panigale Superleggera“ – itin lengvas, tik 500 vienetų tiražu ir 100 tūkst. eurų kainuojantis „Ducati“ pasididžiavimas.
Gatvėje
Populiariausi gatvės motociklai – tai street/standard arba naked (liet. nuogo) tipo aparatai.
Čia privalu išskirti „Ducati Monster“ – kultinį gatvinį, gaminamą nuo 1993 m., kuriuo vėliau sekė daugelis street tipo motociklų. Mano favoritas – tai „Monster Diesel“, 2013 metais, dvidešimtmečio jubiliejaus proga, kartu su italų dizaineriu Dieseliu, 2000 vienetų tiražu išleistas motociklas.
Nors galite rinktis iš nemažai gatvinių modelių (populiariausi – „Honda CB500“, „Suzuki GS500“, „Yamaha XJ600“), įdomesniu išskirčiau gan retai mūsuose sutinkamą italą „Cagiva Raptor”.
Prieš kelerius metus itin išpopuliarėję streetfighter tipo motociklai jau tapo neatsiejama gatvių dalimi. „Ducati Streetfighter“ (leidžiamas nuo 2009 m.) atrodo geriausiai, tačiau nuo jo neatsilieka ir legendinės firmos „MV Agusta Brutale“ (2000 m.) motociklas. Taip pat į temą – amerikietis „Buell Lighting“, anglas „Triumph Speed Triple“, austras „KTM Duke“ bei japonas „Kawasaki Z“. Jie puikiai žiūrisi aštrių formų urbanistiniame peizaže.
Legendiniu vadinamą „Yamaha V-Max“ taip pat priskirčiau prie įdomaus dizaino motociklų. Nuo 1985 m. be didesnių pakeitimų leidžiamas modelis atnaujintas 2009-aisiais, šįmet švenčia 30-ies metų jubiliejų. Jis išgarsėjo ne tik milžiniška galia (senesni modeliai „talpindavo“ savyje 120, naujesni – net 174 AG), „V-Boost“ sistema, bet ir atpažįstamomis dizaino linijomis. Įdomu ir tai, kad „V-Max‘ą“ sunku įsprausti į bet kokius rėmus. Jis – nei street, nei cruiser tipų motociklas, kartais vadinamas tiesiog musclebike (liet. raumeningas).
„V-Max“, diktuojantis savo asmeninę vagą, 2011 m. sulaukė bendražygio (arba konkurento – kaip pažiūrėsite) „Ducati Diavel“. Verto dėmesio.
Iš gatvėje riedančių motociklų tipų turbūt sunkiausia būtų išskirti gražiausią „kruizerį“ ar „touringą“. Gal dėl to, kad dauguma jų man yra per daug garsūs ir blizgūs. Tačiau jau turiu kultinio gamintojo „Harley Davidson“ favoritus. Tai – „Sportster‘ių“ kategorijos vienetai: mažytis (net jeigu sausas svoris yra apie 250 kg) „Forty Eight“. Itin stilingas miesto aksesuaras su puikiu savo vardo „pateisinimu“ – toks bakas pasirodė 1948-aisiais. Ir aukštesnis modelis „Iron 883”.
Žvyrkeliu (ir ne tik!)
Iš sunkiasvorių „enduro“ motociklų man gražiausias yra „Honda Africa Twin“. Jo masyvumas, negrabumas ir legenda suteikia šiam motociklui ypatingo žavesio: 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje „Africos“ pirmtakas „NXR-750“ laimėjo keturis Dakaro ralius. „Honda Africa Twin“, gaminta nuo 1989 iki 2003 metų be didesnių pakitimų, šiais metais atgimsta – pasirodė naujasis modelis „CRF1000L“.
Nesu tikra, ar naujoji „Africa“ man bus gražesnė už senąjį modelį. Praeito amžiaus paskutinio dešimtmečio dizainas turi tam tikrų ypatybių, taisyklių, kurių nebepavyktų pakartoti (nebent kopijuojant) jokiomis, net ir itin dailiomis, šių dienų motociklų galingumą, masyvumą ir elegantišką išvaizdą jungiančiomis linijomis.
Dizaino atžvilgiu (ir ne tik) šiame segmente ypač verti dėmesio esti ir „Ducati Multistrada“ bei „KTM Adventure“. Gana įvairiai vadinamam segmentui („dual-sport“, „dual-purporse“ „adventure-touring“ ir pan.) iš populiaresnių modelių priskirtume „BMW GS“, „Yamaha Super Tenere“, „Triumph Tiger“ ar net „Honda Transalp“.
Tačiau dar negaliu pasakyti, kuris iš lengvesnių, minkštesnių „enduro“, t.y. „soft“, tipo motociklų, man yra dailiausias. Turbūt tam reikia daugiau laiko ir įspūdžių tirštumo. Populiarieji: „Suzuki DR“, „Yamaha XT“, „Kawasaki KLR“, „Honda Dominator“.
Miške
Atrodytų, kuo giliau į mišką (kalnus, smėlį, pelkes), tuo mažiau reikia grožio. Tai tiesa – bekelėje kertiniu dalyku tampa motociklo patikimumas, patvarumas, metalo „ištvermė“. Tačiau ir čia neretai turime išvaizdos favoritus.
Nieko keista, kad tokiu išskirčiau savo dabartinį motociklą – „KTM EXC-F” (250 kub.cm, leidžiamas nuo 2001 m.; galingesnių EXC-F gama pasirodė 1999 m. Dvitakčiai modeliai EXC leidžiami dar nuo 1977 m.)
Nors iš esmės artimas motokroso aparatams, šis motociklas yra sukurtas „Enduro Cross Country“ varžyboms. Jeigu apie motociklo, kaip technikos sutvėrimo, kokybę „KTM“ markė kalba pati už save, tai į dizaino sprendimus reikėtų „pasigilinti“, kad išskirtume jį iš kitų tokio tipo motociklų. Ir net ryškiausias dizaino elementas – apelsininė spalva – man čia nevaidina pagrindinio vaidmens.
Liaunas, tvirtas, aštrus, elegantiškas – jame puikiai dera priešingybės. Tiesa, su EXC grožiu gali lygintis ir vadinamoji „Varna“ – „Husqvarna“ motociklai, kurie ne veltui labai panašūs į KTM (nes priklauso šiai kompanijai).
Neskubu apžvelgti visų tipų. Dar neaptariau, pavadinkime, „oldschool“ motociklų (kai nebuvo tiek daug šių transporto priemonių ir ryškaus jų tipų skirstymo). Nekalbėjau ir apie „bobber“ bei rankomis gamintus „custom bike“ ar išskirtinius, ekskliuzyvinius, modelius.
Iš sugrįžusių, madingųjų „scrambler“ ir „cafe racer“ modelių kol kas paminiu tik dailiąją „Honda CB450” ar kultinę „CB750 Four” versiją. Jiems skirsiu atskirą straipsnį.
Tiesa, subjektyvi grožio samprata neretai kinta kartu su krintančiais lapais ir kiekvienu išaušusiu pavasariu – įgytomis naujomis žiniomis ir savita, emocijomis nuspalvinta patirtimi. Tad ir man gražiausi motociklai gali įgauti kitą formą ir prasmę. Jeigu taip ir nutiks, apie tai – po dar kelių pavasarių...