Tą padariau dėl dar kitos priežasties – 15min.lt publikuotas jubiliejinis mano tekstas – interviu su „Aro“ rinktinės kovotoju Romu.
Tad norisi atsisukti atgal ir žvilgtelėti: kas buvo gerai, o kur suklydau. Kitaip tariant – mokiausi.
Straipsniai motociklizmo tema
Prisiminusi, ką sukurpiau apie motociklus šį sezoną, išskirčiau keletą sričių – tokias beveik kaip „Aldonos nominacijas“. Skamba neblogai.
Metų renginiai – tai Latvijoje, Stelpėje vykęs Motociklų su priekabomis bei Daugpilyje gaudęs „Speedway“ pasaulio čempionatų etapai. Abu renginiai užbūrė savo energija ir, žinoma, pasaulinio lygio organizavimu, kuris itin pasijaučia virtuvę matant iš arčiau, t.y. būnant žiniasklaidos atstovu.
Priekabų žavesys – tai tandemas, visiškas pasitikėjimas komandos porininku. Šio sporto „filosofija“ galėtų būti puikus pavyzdys gyvenime apskritai. Pasitikėti žmogumi, kurį išsirenki – svarbiausia. „Speedway“ egzotika – įdomus, nors paprastas motociklas, kurį nuvaldyti nėra paprasta, lenktynių specifika bei tai, kad tokių sportininkų ir renginių kol kas neturime Lietuvoje. Sakau kol kas, nes tai – tik laiko klausimas.
Metų herojai – tai motokrosininkai Dinas Pozniakas ir Ramūnas Bobelis, žinomas kaip Ramas.
Dar pavasarį artėjęs „ArenaCross“ varžybų etapas buvo puiki proga visuomenei priminti apie Diną. Kadangi apie motokroso esmę mūsuose beveik nebuvo rašyta, džiaugiausi, kad Dinas nepasididžiavo ir sutiko atsakyti į, atrodytų, paprastus klausimus. Nors nenorėjau minėti, kad jis yra vadinamojo kilnaus elgesio džentelmeno, olimpinio čempiono, boksininko Dano Pozniako sūnus, vis dėlto pripažįstu, kad genai labai ryškūs. Dinas pasižymi tuo pačiu: garbės kodeksu, orumu ir paprastumu. Jis net pamiršo kelintais metais (ir ne vieną kartą) tapo Lietuvos motokroso ir „supermoto“ čempionu!
O štai Ramūnas Bobelis turi teisingą, įkvepiantį požiūrį į tikslų įgyvendinimą: pasiruošimą, treniruotes, varžybas. Jis ne tik optimistiškas ir tikslus žmogus, jis gali būti ir pavyzdžiu, kad niekada ne vėlu įgyvendinti svajones. Kai Ramui suėjo 40 metų jis pasiryžo, daug ir tyliai ruošėsi, o po 4 metų, šią vasarą, nustebino ne tik visą motociklų sporto bendruomenę, bet ir patį save – tapo Rytų Europos čempionato Oru aušinamų motociklų su priekabomis klasės nugalėtoju. Jo linksma, bet teisinga mintis, kad „po varžybų neskaudėjo tik antakių“ iki šiol skamba turbūt ne tik mano mintyse.
Būta ir įrašų, kuriuose ryškus „lyrinis pasivaikščiojimas“ į lankas. Juos pavadinčiau „pasvarstymais“ ir išskirčiau du. Tai – „Motociklai ir gėlės“ kovo 8-osios proga bei „Ar parduodate drąsą?“ po treniruočių Dzūkijos miškuose.
Po plieninių žirgų palyginimo su gėlėmis, dabar motociklus turbūt galėčiau sugretinti su bet kuo: saldumynais, batų kurpėmis, spalvomis, oru, gyvūnais... Tačiau lyginti juos su gėlėmis buvo įdomus ir ne toks paprastas uždavinys. Nes net vaizdingam kūrybos pasirinkimui reikia argumentų, t.y. atsakymų, kodėl.
Tiesa, po šiuo tekstu atsirado ir komentaras, kurį užskaityčiau kaip „metų“. „Ką autorė rūko“ – tai ne tik kritika, bet ir geras humoro jausmas. O tokios pastabos, kai neigiamas (arba teigiamas) turinys įpinamas į linksmą formą, yra pačios veiksmingiausios tobulėjimui. Taip pat po šiuo įrašu nuskambėjo ir „Aldona, kiek galima rašyti pievas?“ bei „Ežiuko rūke“ komentarai. Taip, turbūt ne veltui kažkada susikūriau „pseudonimą“ Aldona Pieva.
Na, o pasvarstymas apie drąsą – man ypač aktualus, nes tokios mintys kyla dažnai. Skubančiame pasaulyje pasigendu garbės kodekso. Čia, kaip kojinės, keičiami žmonės, veši intrigos ir pagieža, o visuomenė nardinama į kūno kultą, neaukštinant kilnesnių žmogaus tikslų ir siekių. Nesavanaudiškumas, žodžio laikymasis, ištikimybė – tai vertybės, kurios lemia, kokius žmones ir sprendimus pasirenkame. Ir kokį savo kelią piešiame gyvenime.
Metai motociklizme
Sezonas buvo puikus. Be traumų ir įgyvendinus visus išsikeltus tikslus. Galbūt juos būtų galima įvardinti iššūkiais, bet taip savęs nesureikšminu. Tik vienas sumanymas liko atidėtas: nors dažnai atrodo, kad gali viską, kartais nesugebi įvaldyti visų aplinkybių. Kurios neretai būna kuo sudėtingesnės, kad patikrintų tavo norą ir užsispyrimą dar kartą. Ir dar.
Konkrečiau? Tapau motociklų sporto klubo „Enduro“ nare – tarp sportininkų esame žinomi kaip „Mediafon-Motoshop“ komanda, neretai vadinama „Direktorių“. Smagus „pletkas“ už nugaros! Taip pat buvau pakviesta ir priimta į Lietuvos „Enduro“ klubą. Šie faktai man svarbūs, nes būdama bendraminčių būryje, galiu daugiau nuveikti. Dar svarbiau – galime nuveikti kartu populiarindami „enduro“ ir apskritai motociklizmą Lietuvoje.
Metų kelionėmis įvardinčiau tris, jos visos labai skirtingos: tai išvyka KTM motociklais į Ukrainos Karpatų viršūnes, kelionė aplink Lietuvą jos perimetru „APL“ su JAWA bei tie 200 km, kuriems ruošiausi bent 6 metus – pagaliau motociklu pravežiau Mamą! Ir ne šiaip motociklu, o su JAWA! Apie patirtį Karpatuose jau esu kalbėjusi, o „APL“ su JAWA pagerino rekordą tarp skaitomiausių tekstų.
Bet štai „Pupos, Uogos kelionė“ liko aprašyta tik mano svetainėje. Svarbiausia, ką šioje kelionėje patyriau – tai besąlygišką Mamos pasitikėjimą manimi... net ant motociklo. Kitą rytą ji tarė: „Lekiam iki jūros!“ Net sustingau iš nuostabos, bet nenusakomai ja didžiavausi! Nors sumanymą atidėjome kitiems metams, dėl to jis nepraranda žavesio. Keliausime! Ir nebūtinai iki Baltijos jūros.
Dar buvo „Mototurizmo ralis“, kuriame surinkau šaunią merginų kompaniją. Nors jos nei viena tarpusavyje nebuvo pažįstamos, tai netrukdė mums užimti neblogą 20 vietą (iš 90 komandų). Dar išskirčiau kelionę su JAWA motociklais iki Latvijos pajūrio. Na, ir dar „Pabradės ralis“, kurį, vyrai sakė, merginai įveikti būtų labai sunku. O man patiko!
„Motociklininkė.lt“ kalendoriaus kūryba, organizavimas ir krūva reikalų užkulisiuose taip pat šio to išmokė. Ir nors jis pavyko kitaip, negu norėjau (juk dirbome komanda ir reikėjo į tai atsižvelgti), jis pasirodė ir kvepia spaudos dažais. Primenu, kad tai kalendorius apie tikras, nesuvaidintas motociklininkes, kurias vienija bendra aistra – motociklizmas. Tai 12 savito grožio merginų su savo plieniniais žirgais.
Taip pat džiugu, kad Lietuvos motociklų sporto federacija (LMSF) įteikė padėką už iniciatyvą ir motociklų sporto populiarinimą. Iš dalies – ne dėl to, kad būtent man, bet dėl to, kad žmogui, kuris apie tai rašo. Žinoma, kai tas žmogus yra mergina, visuomenės dėmesys dar didesnis. Ir kritikos kiekis. Ir tai yra gerai.
Na, o linksmiausia frazė, skirta mano daržui, priklauso radijo „Laisvoji banga“ laidos „Pakeliui namo“ vedėjui Mariui Eidukoniui. Man (eilinį kartą) rimtai sureagavus į jo klausimą, po monologo išgirdau repliką: „Girdėjote Aldonos Juozaitytės paskaitą, kuo skiriasi motokrosas nuo „hard“ roko, t.y. „enduro“. Iki šiol juokiuosi. Esu ketvirtos kartos pedagogė – tad sunku tai išmušti. Beje, laidą veda ir Artūras Pakėnas – abu vyrai sudaro šaunų, profesionalų duetą.
Tad nors sezonas nutilo ir nebegirdėti motociklų gatvėse, su KTM riedėsiu į miškus bei iš esmės peržiūrėsiu ir sutvarkysiu JAWA – ruošiu ją kitam sezonui.
Tiesa, raštu apžvelgusi metus, pasijaučiau tarsi kokiame San Diege eičiau į darbo pokalbį. Jungtinėse Amerikos Valstijose būtina nesidrovėti ir nuveiktus darbus, patirtus nuotykius ar pasiektus tikslus įvardinti kaip faktus. Tai nėra pagyrūno savybė, kaip dažniausiai manoma mūsuose.
Tad, manyčiau, visai nesvarbu, ką rūko autorė. Svarbu, kad tai daro!