Tai buvo:
• Alpine A106
• Alpine A108
• Alpine A110
• Alpine M65
• Alpine A110 1800 Groupe 4
• Alpine A442 B – vairuota René Arnouxo
• Signatech-Alpine A450 B
Daugelis šių automobilių važiavo pakilimo į kalną trasa, o šio festivalio šeimininkas – lordas Marchas, vairavo „Alpine Celebration Goodwood“ pakilimo į kalną trasoje, oficialiai atidarydamas Gudvudo greičio festivalį.
Kompaktinė dviejų vietų, lygaus silueto ir plastiškų linijų sportiška kupė „Alpine Celebration Goodwood“ – įkvėpta „Alpine“ sporto istorijos. Siekiant pažymėti 60 metų paveldą, jos nudažymo schema su herbais ant automobilio šonų ir galinės dalies buvo specialiai sukurta Gudvudo greičio festivaliui. Sodrios mėlynos spalvos nudažymo schema yra tokia pati, kaip ir 2013 metais pergalingai į lenktynių trasą sugrįžusių „Alpine“ prototipų. Šios spalvos primena „Alpine“ modelius, kurie atliko lemiamą vaidmenį Le Mano trasoje, kai 1963–1969 metais M63, M64, M65, A210, A220 ir netgi A110 narsiai gynė Prancūzijos garbę 24 valandų ištvermės lenktynėse.
„Alpine Celebration Goodwood“ tiksliai perteikia nesenstantį senųjų „Alpine“ stilių, suteikiant modernių bruožų. Jo žemas profilis, nuožulnus kapotas, profiliuoti šonai, savitas galinis stiklas ir kitos dizaino detalės primena tokius modelius kaip šlovingoje „Alpine“ istorijoje pasižymėjęs A110.
„Alpine Celebration Goodwood“ grožis slypi paprastume, išvengiant bet kokių, iš minios leidžiančių išsiskirti gudrybių. Elegantiškas ir kartu atitinkantis efektyvumo bei taupumo reikalavimus, „Alpine Celebration Goodwood“ koncepcinis automobilis daug sako apie markės istoriją. Jis išsaugo atpažįstamą stilių ir vertybes, tai perteikdamas visiškai nauja maniera. Anglies pluošto elementai – nuo sparno iki slenksčių, difuzoriaus, galinių oro įsiurbimo angų ir veidrodėlių yra skirtos pabrėžti aukštų technologijų kėbulo detales.
Užmaskuoti, dvigubi priekiniai žibintai ir apvalūs centriniai žibintai su baltais kryžiais primena anksčiau ant sportinių „Alpine“ priekinių žibintų klijuotas lipnias juostas. Tokie ralio varžybose populiarūs sprendimai leisdavo išsaugoti žibintų stiklą tuo atveju, jeigu jis būdavo sudaužomas.
Virš kėbulo pakeltas galinis sparnas įrėmina ryškią priekinę automobilio dalį ir pabrėžia stiprumą. Veidrodėliai sukonstruoti taip, kad atrodytų lyg atskirti nuo jų korpusų, pabrėžiant dinamiškumą, minimalų svorį ir aerodinaminį efektyvumą. Garsioji rodyklėmis papuošta „Alpine“ A raidė matyti ant priekinių radiatoriaus grotelių, šonų, priekinių sparnų ir stogo.
Ratų dizainas primena stilių, populiarų praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio automobiliuose A110 ir A310. Jie leidžia matyti didelius stabdžių diskus ir oranžines stabdžių apkabas. Rato centre matyti aliuminio įvorė – dar vienas bendrą stilių papildantis elementas.
Galinėje kėbulo dalyje – oro angos, užtikrinančios variklio aušinimui skirto oro tiekimą. Variklio dangtis, kurį galima įžiūrėti per žaliuzių motyvais dengtą galinį stiklą, atskleidžia centrinę variklio padėtį.
Automobilio galą charakterizuoja įspūdingas difuzorius, kuriame matyti centrinis galinis žibintas, o jo šonuose – du poliruoto metalo išmetimo vamzdžiai. Visi šie elementai pabrėžia lengvą automobilio konstrukciją, jo judrumą ir neeilines galimybes.
Tai patvirtina, kad tikrąją „Alpine Celebration Goodwood“ reikšmę perteikia jausmingos linijos, simbolizuojančios vairavimo malonumo „à la française“ esmę.
Alpine A106
Pirmasis Jeano Rédélé serijinis automobilis – A106, buvo sukurtas panaudojant 4CV sedano komponentus. Gerokai modifikuotos jo versijos puikiai pasirodė automobilių lenktynėse. Rédélé nusprendė, kad su specialiu, sumažinto svorio kėbulu 4CV bus dar greitesnis. Jis pasitelkė talentingą italų dizainerį Giovanni Michelotti, užsakydamas lengvesniam 4CV skirtą aliumininį kėbulą. Šią dailią kupė pagamino kėbulų gamintojai „Allemano“. 1953 metų Dieppe ralio varžybose „4CV Spécial Sport“ pavadintas automobilis pasirodė esantis svarbiausias „gigantų žudikas“.
Tuo pačiu metu Rédélé susidomėjo stiklo pluošto technologijomis ir, siekdamas tapti automobilių gamintoju, sužinojo apie turtingą Amerikos pramonininką Zarką W. Reedą. Reedas norėjo gaminti sportinius automobilius plastikiniu kėbulu, kuriuos galėtų pardavinėti JAV, konkuruodamas su britiškais MG ir „Triumph“. Jiems abiem susitikus buvo sudarytas planas sukurti „Reed’s Plasticar“ kompaniją, kuri gamintų Michelotti sukurtą automobilį stiklo pluošto kėbulu, pavadintą „Marquis“. Šis projektas taip ir liko neįgyvendintas, tačiau įkvėpė A106 atsiradimą, kai Rédélé toje pačioje italų ateljė „Allemano“ užsakė antrąjį 4CV automobilį.
1955 metais „Renault“ vadovui Pierreui Dreyfusui Rédélé pristatė tris „Chappe et Gasselin“ pagamintus A106 automobilius, kurių stiklo pluošto kėbulai buvo nudažyti raudona, balta ir mėlyna spalvomis. A106 nuo pat pradžių buvo kurti kaip lenktynėms skirti automobiliai – su skirtingos galios varikliais, skirtingais pakabos deriniais, svorio paskirstymu ir (nemažus pinigus kainuojančia) penkių laipsnių pavarų dėže. Tačiau viešiesiems keliams skirtų versijų poreikis šiuos automobilius atvedė į 1957 metų Paryžiaus automobilių parodą, kurioje buvo eksponuojami kartu su nauju Michelotti sukurtu kabrioletu. Ilgainiui pasiūlyti didesni „Renault Dauphine“ varikliai ir netgi erdviniai rėmai. 1955–1959 metais Dieppe esančioje gamykloje buvo pagamintas 251 A106 automobilis.
Alpine A108
A108 buvo Michelotti atnaujinto A106 kabrioleto versija su kupė kėbulu, sukurta 4CV įpėdinio – „Dauphine“, pagrindu. Ji, su įmontuotu 845 kub. cm tūrio „Dauphine“ varikliu, „Gordini“ versijoje pasiekiančiu 37 AG, pasirodė 1957 metų Paryžiaus automobilių parodoje kartu su A106. Kaip ir pirmtakas, A108 buvo su stiklo pluošto kėbulu ir presuoto plieno laikančiąja platforma. Rédélé paruošė ir pažangesnę versiją – GT4, su 7 cm ilgesne ratų baze ir plienine konstrukcija, laikančia pakabą, variklį, transmisiją ir vairo mechanizmą. Toks sprendimas pasirodė 1963-iaisiais, praėjus metams po to, kai panašų sprendimą panaudojo „Lotus Elan“ konstruktoriai.
Nors buvo pagaminta mažiau nei 100 GT4 vienetų, jo struktūros kompozicija tapo pagrindu legendiniam A110 modeliui, kurio stilius buvo itin sėkminga A108 išvaizdos evoliucija. Tuomet, kai „Willys-Overland“ Brazilijoje pagal licenciją gaminamas A108 tapo pirmuoju šios šalies sportiniu automobiliu, išsipildė Rédélé svajonė automobilius gaminti užjūrio rinkose. Pavadintas „Willys Interlagos“, jis buvo gaminamas San Paule ir pasiekė daug pergalių įvairiose varžybose. 1960–1965 metais buvo pagaminta įspūdinga 822 automobilių serija. Tai gerokai lenkė Dieppe pagamintų „Alpine A108“ gamybos apimtis, 1960–1962 metais siekusias 236 vienetus.
Alpine A110
„A110 Berlinette“ buvo tolimesnė, tačiau išskirtinė A108 evoliucija. Jai panaudoti „Renault R8“ komponentai ir pamažu vis galingesni varikliai. Kaip ir „Alpine GT4“, A110 buvo sukonstruotas panaudojant plieninę važiuoklę, prie kurios pritvirtinti visi mechanizmai, o išskirtinai žemas kėbulas pagamintas iš lengvo stiklo pluošto. Jis buvo pradėtas gaminti su 1 108 kub.cm varikliu, kurio darbinis tūris didėjo iki 1 255 kub. cm, tuomet – iki 1 565 kub. cm, 1 605 kub. cm ir pagaliau – iki 1 647 kub. cm „Berlinetta SX“ modelyje. Bėgant metams itin patraukli automobilio estetika beveik nesikeitė. Tačiau buvo daug nedidelių pokyčių, tarp kurių ir priekinės grotelės su keturiais priekiniais žibintais, praplatinti sparnai, priekyje įrengtas radiatorius, nuimama apatinė galinio buferio dalis, pakeistas ratlankių dizainas ir daugiau kitų detalių.
Tai nėra dažnas atvejis, kalbant apie mažomis serijomis gaminamus automobilius, tačiau A110 buvo pagal licenciją gaminamas Ispanijoje ir Meksikoje. Iš viso 1961–1965 metais buvo pagaminta apie 7 500 „Berlinetta“ vienetų. Šie automobiliai žibėjo kiekvienoje arenoje, kurioje jiems teko varžytis. Tačiau garsiausi pasiekimai buvo užfiksuoti praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje vykusiose ralio lenktynėse. Tuomet „Alpine“ laimėjo 1973 metų Pasaulio ralio čempionatą ir daug kitų pergalių.
„Alpine A110 Berlinette“ tapo automobiliu, sucementavusiu „Alpine“ reputaciją ir jai suteikusiu tarptautinę reikšmę. Šis modelis dešimtims profesionalių ir mėgėjų vairuotojų suteikė galimybę pajausti pergalės skonį.
Alpine M65
Specialiai lenktynėms skirtas sportinis prototipas M65 buvo sukurtas ištvermės lenktynėms kuriamų automobilių pakilimo laikais. Tuomet konstruktoriai vadovaudavosi vadinamuoju „galios indeksu“. Ši sumani sistema skatino visus eksperimentus su komponentų išdėstymu, variklio dydžiu bei aerodinamika ir siekiu suderinti automobilių efektyvumą ir greitį. Šiais požiūriais „Alpine M65“ buvo nugalėtojas.
Galiniais „pelekais“ papuoštas M65 buvo varomas „Gordini“ forsuoto 1 300 kub. cm klasės variklio, kuris „gyvenimą“ pradėjo kaip 1 100 kub. cm klasės variklis, naudotas „Renault 8 Gordini“ automobiliuose. Jo 130 AG pajėgumas buvo įspūdingas, atsižvelgiant į variklio dydį, ir suderino vos 669 kg siekiantį M65 svorį ir puikią aerodinamiką – šis automobilis „Mulsanne“ tiesiojoje važiuodavo iki 260 km/h greičiu.
1965 metais Reimso 12 valandų lenktynėse M65 tapo 1 300 kub. cm klasės nugalėtoju, o viską vainikavo pergalė Niurburgringo 500 kilometrų lenktynėse. Tais pačiais metais pora M65 startavo ir Le Mane, tačiau Mauro Bianchi ir Henris Grandsire iš lenktynių pasitraukė 32-ajame rate.
Alpine A110 1800 Groupe 4
Lenktynėms skirta „Groupe 4“ klasės A110 versija yra varoma didžiausio variklio. Nuo šio momento, praėjus ilgam sėkmės periodui, kurio metu buvo iškovotas 1973 metų Pasaulio ralio čempionatas, A110 ralio varžybose patyrė pralaimėjimus.
Alpine A442 B
Tai modelis, kartu su pilotais Jean-Pierre Jaussaud ir Didier Pironi „Alpine“ padovanojęs pergalę 1978 metų Le Mano 24 valandų lenktynėse. Jo sėkmė buvo penkerių metų darbo pasekmė: A442 B evoliucionavo nuo pirmojo, atmosferinio A440 ir A441 bei turbokompresorinio A442. Tuomet pasiekta ne viena pergalė pasaulio čempionatuose, tačiau prieš pagrindinę pergalę teko ištverti daugybę sunkumų.
A442 B buvo varomas 2,1 litro tūrio turbokompresorinio V6 variklio ir „Mulsanne“ tiesiojoje galėjo įsibėgėti iki stulbinamo 360 km/h greičio. Tai leido Le Mano trasoje pasiekti tuo metu geriausią rezultatą tarp visų „Alpine“ automobilių. Pergalės dieną „Renault“ prezidentas ir vadovas Bernardas Hanonas, anksčiau numatęs „Alpine“ tikslą laimėti Le Mano lenktynėse, paskelbė apie komandos pasitraukimą iš ištvermės varžybų ir naują jos kryptį – „Formulės 1“ čempionatą.
Gudvudo greičio festivalyje pakilimo į kalną trasoje A442 B pilotavo René Arnoux. René dalyvavo 12 „Formulės 1“ sezonų (1978–1989 m.), 165 „Grand Prix“ lenktynėse, 7 iš jų laimėjo, 22 kartus lipo ant podiumo. Per visą karjeros laiką sportininkas surinko 181 tašką.
Signatech-Alpine A450b
Dar neseniai dalyvavęs šių metų Le Mano 24 valandų lenktynėse, „Alpine 450b“ varžosi šių metų Pasaulio ištvermės varžybose, kurios yra pakopa aukštesnės už Europos Le Mano serijos (ELMS) varžybas. Pastarosiose „Signatech-Alpine“ komanda nugalėtojos titulą iškovojo dvejus pastaruosius metus.
Turėdama sėkmingą dviejų sezonų patirtį, „Alpine“ nusprendė 2015 metais stipriau įsukti savo lenktynių programą, „Alpine A450b“ startuojant visuos, aštuoniuose FIA ištvermės lenktynių pasaulio čempionato (WEC) etapuose.
„Pasaulio čempionatas yra naujas iššūkis, – sako „Alpine“ vadovas Bernardas Ollivieris. – Bus visiškai kitas kontekstas, nes mūsų tikslas bus savo vardą įtvirtinti LM P2 klasėje. Mums tai bus ne tik galimybė mokytis, bet ir parodyti mūsų pajėgumą tose pasaulio šalyse, kurios yra svarbios mūsų markei. Ši programa „Alpine“ vardą garsins visame pasaulyje.“
Pagerbiant praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Le Mano trasoje dalyvavusius „Alpine“ modelius, „Signatech-Alpine“ komandos LM P2 klasės prototipas buvo pavadintas „Alpine A450“. Nors „Alpine“ koncentruojasi tik į ateitį, ji nepamiršo išskirtinės istorijos. „Alpine“ vardas lenktyniavo ir, kalbant apie A442B, laimėjo Le Mano lenktynėse.
Pasauliniame ištvermės lenktynių čempionate (WEC) 450b pilotuoja Paul-Loup Chatainas, Nelsonas Panciatici ir Vincentas Capillaire.
„Alpine“ istorija
„Alpine“ atsirado dėl vieno žmogaus meilės „Renault 4CV“, aistros lenktynėms ir išskirtinių komercinių gabumų. 1922 metais gimęs, paties Louiso Renault paskirtas „Renault“ atstovas ir šios atstovybės savininkas Jean Rédélé gamintojo atstovu tapo sulaukęs 24 metų. Tačiau pirmiausia jis lankė verslo mokyklą ir stažavosi „Renault“. Tuomet jo radikaliai naujas požiūris į verslo strategiją atkreipė „Renault“ vadovo Pierre Dreyfuso dėmesį. Tai Jeaną nuvedė į „Renault“ atstovybę Diepe mieste.
Po kelerių metų Rédélé priėjo išvadą, kad lenktynės yra geriausias būdas išbandyti serijinius automobilius, o pergalė yra geriausia pardavimų priemonė. Jis savo sportinėms ambicijoms realizuoti pasirinko naująjį „Renault 4CV“. Ir antrojo pasirodymo metu laimėjo „Rallye de Dieppe“ varžybas, įveikdamas daug gerokai galingesnių automobilių. To pasekmė buvo 1951 metų „Monte Carlo“ varžyboms paruošta „Renault 4CV“ sportinė versija, klasėje užėmusi ketvirtąją vietą. Ilgainiui pasiekimai buvo gerinami, iškovota ir pergalė „Tour de Belgique“ lenktynėse.
Tačiau, norėdamas važiuoti dar greičiau, Rédélé nusprendė, kad 4CV reikia lengvesnio ir mažesniu aerodinaminiu pasipriešinimu pasižyminčio kėbulo. Į pagalbą pasitelkus dizainerį Giovanni Michelotti, toks automobilis buvo sukurtas ir pagamintas. Jis tapo klasės nugalėtoju 1952 metų „Mille Miglia“ lenktynėse, tais pačiais metais tik per plauką netapo klasės nugalėtoju Le Mano 24 valandų lenktynėse. 1954 metų sezono pabaigoje Jeanas Rédélé pelnė aukščiausios klasės vairuotojo reputaciją. Tai turėjo didelę reikšmę ir pačiam sportininkui, puikiai žinojusiam, kad netrukus teks rinktis, ką vairuoti – sportinius automobilius ar savo verslą.
Michelotti sukurtas „4CV Spécial Sport“ turėjo tapti „Alpine A106“ ir pirmuoju Rédélé serijiniu automobiliu.
Didžiausias malonumas, kokį esu patyręs prie vairo, buvo manajame penkių pavarų 4CV, važiuojant Alpių keliais. Man itin svarbu, kad mano klientai mano automobiliuose patirtų tokį pat malonumą
„Savo kompanijai parinkau „Alpine“ pavadinimą, kadangi tai yra būdvardis, įkūnijantis važiavimo kalnų keliais malonumą. Didžiausias malonumas, kokį esu patyręs prie vairo, buvo manajame penkių pavarų 4CV, važiuojant Alpių keliais. Man itin svarbu, kad mano klientai mano automobiliuose patirtų tokį pat malonumą. Šiuo požiūriu „Alpine“ pavadinimas yra kartu simbolinis ir visiškai tinkamas.“
Rédélé greitai įvertino markės, kurią jis, vadovaudamasis kai kuriais esminiais principais, ketino sukurti, galimybes. Automobiliai turi būti pažangūs, su paprastais, bet konkurencingais mechanizmais, lengvi ir išvaizdūs. Be to, naudojantys didžiausią įmanomą pramonėje gaminamų komponentų kiekį, taip palaikant žemas kainas ir priežiūros kaštus, juos suderinant su geromis automobilio savybėmis.
Antrasis Rédélé tikslas buvo padidinti jo kompanijos aktyvumą namų rinkoje, suteikiant tarptautines licencijas. Nesudėtingai pagaminti ir „Renault“ komponentus naudojantys automobiliai buvo patikimi ir lengvai remontuojami. Todėl Rédélé ieškojo partnerių rinkose, kuriose jau buvo „Renault“. Ir pagaliau „Alpine“ automobiliai buvo pradėti gaminti Brazilijoje, Ispanijoje, Meksikoje ir mažesniais kiekiais – Bulgarijoje.
Tai jam pavyko padaryti su A106 įpėdiniu – A108. Šis modelis tapo preliudija legendiniam A110, „Alpine“ vardą tarp garsiausių sportinių automobilių gamintojų įtvirtinusiam kaip pajėgų laimėti pasaulio ralio čempionatą. „Renault R8“ pagrindu sukurtas „A110 Berlinette“ sulaukė ir komercinės sėkmės. Rédélé sukūrė naują „Renault“ atstovybę Šiaurės Paryžiuje, Epinay sur Seine, kurioje buvo atidarytas komercinis „Alpine“ padalinys. O 1969 metais pradėjo veikti dabar plačiai žinoma gamykla Dieppe. Tuo metu „A110 Berlinette“ pamažu evoliucionavo, gaudamas vis didesnius variklius ir neesminius, bet estetinius pokyčius. Iki 1977 metų buvo pagaminta maždaug 7 500 šių automobilių, kurie žibėjo kiekvienoje varžybų arenoje, kurioje pasirodydavo – pradedant raliu ir baigiant žiedinėmis ar lenktynėmis net ledo.
Praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntojo dešimtmečio pradžioje A110 buvo itin konkurencingas automobilis. Jo aštuonerius metus trukusią pasikartojančių pasiekimų seriją vainikavo pergalė 1973 metų pasaulio čempionate. Nepaisant to, Rédélé jau kūrė naujo automobilio viziją. 1971 metų Ženevos automobilių parodoje pristatytas A310 pradžioje buvo siūlomas su 140 AG, 1 605 kub. cm, 4 cilindrų varikliu, vėliau – su 150 AG pasiekiančiu V6. Modernesnis nei A110, jis iš dalies buvo sukurtas paties Rédélé ir markę turėjo įtvirtinti sportinių ir greitaeigių automobilių rinkose. Nors 1973 metų naftos krizė gerokai apkarpė pardavimus, iki gamybos pabaigos 1985 metais buvo pagaminta daugiau nei 11 600 šių automobilių. Ankstyvaisiais gamybos metais jis sulaukė lenktynių šlovės, kol pasirodė nauja žvaigždė – taip pat Dieppe gaminamas „Renault 5 Turbo“ su bazės viduryje įkomponuotu varikliu.
„Alpine“ automobilių sporto ambicijos gyvavo žiedinėse trasose kartu su sportiniais prototipais. Markės debiutas Le Mano lenktynėse įvyko 1963 metais. Tuomet „Alpine“ iškeltas tikslas buvo ne pergalė, o greitis, suderintas su taupumu. Automobiliai su mažais 1 000 kub .cm arba 1 300 kub. cm tūrio „Gordini“ varikliais įveikė konkurentus dėl savo aerodinaminių savybių. 1964 metais „Alpine M64“ tapo Le Mano lenktynių nugalėtoju savo klasėje. Po to buvo daug kitų pasiekimų ir keletas įspūdingų automobilių. Netgi po Paryžiaus automobilių parodą vaikštinėjęs ir „Renault“ stendą pasiekęs generolas de Gaulle sustojo priešais A211. Prancūzijos prezidentas Rédélé paklausė: „Kokiam tikslui tarnauja automobilių sportas?“ Atsakymas buvo toks: „Iškelti Prancūziją į viršūnę, Generoleǃ“
1963–1978 metais „Alpine“ 11 kartų dalyvavo garsiosiose 24 valandų lenktynėse, per tą laiką prie starto linijos pastačiusi 55 gamyklinius automobilius. Kartu su pelnyta sėkme „Energijos indekso“ klasifikacijoje 1964, 1965 ir 1968 metais, taip pat „Galios indekso“ klasifikacijoje 1968 ir 1969 metais, šios pastangos lėmė septynias pergales klasėse ir absoliučią pergalę 1978 metais, pasiektą „Alpine A442B“ prototipo, kurio pilotais buvo Jean-Pierre Jaussaud ir Didier Pironi. Po šio pasiekimo ištvermės lenktynių programa buvo sustabdyta ir „Renault“ susitelkė ties „Formulės 1“ automobilio su turbokompresoriniu, 1,5 litro tūrio varikliu, kūrimu. Tuomet, vadovaujant „Alpine“ tyrimų skyriaus vadovui André de Cortanze, buvo sukurtas vienvietis A500.
1984 metais A310 buvo pakeistas modeliu GTA („Grand Tourisme Alpine“). Tai buvo itin naujovišku būdu pagamintas automobilis: jo kėbulas buvo pirmasis Europoje, gaminamas naudojant aukšto slėgio įpurškimą. Ši technologija leido iš poliesterio pagamintą kėbulą patikimai pritvirtinti prie važiuoklės, pasiekiant išskirtinį konstrukcijos tvirtumą. GTA taip pat pasižymėjo itin nedideliu aerodinaminio pasipriešinimo koeficientu ir puikiai įrengtu salonu, kuris nė iš tolo nepriminė kuklaus A110 salono.
Iš pradžių siūlytas su 2 849 kub. cm varikliu, pasiekiančiu 160 AG pajėgumą, GTA netrukus pasirodė su turbokompresoriniu agregatu. Ši versija su 200 AG varikliu buvo greičiausias to meto prancūziškas automobilis. 1990 metais atliktas atnaujinimas GTA pavertė A610, o visų trijų versijų gamybos apimtys 1995 metais pasiekė beveik 7 000 vienetų. Pabaigus A610 gamybą, „Alpine“ logotipą ant sienų išsaugojusi Dieppe gamykla pagamino daugybę „Renault Sport“ modelių.
Po pasirodymo 1978 metų „Monte Carlo“ lenktynėse „riedlente“ pramintas veržlusis „Renault 5 Alpine“ sulaukė serijinio įpėdinio – „Renault 5 Turbo“. Šio modelio, su viduryje esančiu varikliu, buvo pagaminta 5 112 vienetų. 1996–1999 metais pagaminti 1 685 vienetai „Spider“, o nuo 2000 metų iki dabar pagaminta ne mažiau nei 67 000 vienetų išgirtųjų „Clio Renaultsport“.
2002–2005 metais Dieppe buvo pagaminti 1 333 vienetai „Clio V6“. Šioje gamykloje iki dabar gaminami sportiniai automobiliai, įskaitant ir daugiau nei 700 vienetų „Clio Cup“.
Nuo 2012 metų „Alpine“ išgyveno įkvepiantį kūrybiško entuziazmo ir atsinaujinimo periodą. 50-ųjų „Berlinette“ metinių proga pasirodė stulbinantis A110-50 prototipas, markė ruošė naujo serijinio modelio gamybą ir pradėjo itin sėkmingą sugrįžimą į automobilių sportą.
„Alpine“ automobilių sporto renginiai apėmė ne tik 2013 metais Europos „Le Mans“ serijos čempionų titulą pelnančią „Signatech-Alpine“ komandą. 2014 metais komanda vėl pakartojo šį pasiekimą. 2015 metais komanda dalyvaus visuose aštuoniuose Pasaulio ištvermės lenktynių čempionato (WEC) etapuose. „Alpine A450B“ šiemet varžosi LMP2 klasėje. Šis čempionatas apima Le Mano varžybų seriją, kurioje komandai praėjusiais metais pavyko iškovoti prizinę vietą, tačiau šiais metais lenktynės baigėsi apvažiavus 110 ratų. Tačiau „Alpine“ ištvermės lenktynių istorija rodo, kad tai – tikrai dar ne viskas.
