Važinėdami Argentinos kalnais ir fiksuodami Dakaro lenktynių dalyvius trasose jau aplankėme nemažai vietų. Nuo lygumų ir kelis šimtus kilometrų besidriekiančių kelių tarsi per niekur iki serpantinų.
Taip, vairuoti čia yra tikras malonumas. Susukti vingiai, įkalnės, nuokalnės, siauri ir platūs posūkiai ekstremalius pojūčius vertinančiam vairuotojui yra tikras rojus.
Tiesa, čia su automobiliu reikia elgtis protingai, mat kiekviena klaida gali kainuoti brangiai. Jei kalnų keliuose pervertinsite savo jėgas – geriausia, kas gali atsitikti, tai atsitrenksite į uolas ar nubrauksite šoną į atitvarus. Jei tas atitvaras apskritai ten bus.
Tačiau blogiausia baigtis gali būti tokia, kad nuo skardžio į tarpeklį nulėksite taip toli, jog vargu ar jus ten kas nors kada nors suras. Kalnų keliai klaidų neatleidžia ir žūčių čia pasitaiko ypač daug. Nors apie pavojingiausias vietas Argentinos kalnų keliuose perspėja sustatyti kelio ženklai, tačiau jokia priemonė neapsaugos nuo nelaimės, jei vairuotojas elgsis neprotingai.
Žūtys kalnų keliuose Argentinoje nėra retas reiškinys. Apie tai byloja vietos tradicijos – šalia avarijų vietų pastatyti altorėliai. Tai iš plytų sumūryti nedideli, spalvingi nameliai.
Prie vieno tokio altorėlio sustojome kalnų kelyje, Saltos regione. Beje, greta altorėlio stovėjimo vietos – sulankstyti atitvarai. Apačioje – skardis. Nors automobilio nebuvo matyti, tačiau žemai įžiūrėjome priekinį automobilio stiklą. Be abejonės tai yra avarijos vieta. Ir ta avarija pasibaigė tragiškai.
Jau anksčiau į akis krito tai, kad altorėlis turi dureles, todėl nusprendėme patikrinti, kas slypi jo viduje.
Pradarę viršutines dureles aptikome gaiviųjų, energinių gėrimų, alaus taros, netgi maišelį su kokamedžio lapais, kuriuos kramto aukštikalnių gyventojai, kovodami su išretėjusio oro sukeliamais simptomais.
Viduje artimieji sudeda tai, ką žuvęs žmogus mėgo.
Apie tai, ką reiškia altorėlių turinys, papasakojo su „Agrorodeo“ komanda Dakare dalyvavęs argentinietis Marcelo Rolando.
„Šie statiniai atsiranda tuomet, kai kas nors žūna per avariją. Argentinoje jų yra nemažai ir ne tik kalnuose. Jų yra visur, kur įvyko mirtinos avarijos. Tokios pas mus tradicijos. Viduje artimieji sudeda tai, ką žuvęs žmogus mėgo. Šiuo atveju jis matyt mėgo „Coca-Cola“, „Salta“ alų, kokamedžio lapus. Ši tradicija Argentinoje labai sena“, – sakė Marcelo Rolando.
Pradarę apatines dureles aptikome keletą žvakių ir dirbtinių gėlių.
Greta jų padėtos dvi dėžutės su dažais ir teptukas.
Jie ten greičiausiai tam, kad saulės kaitinamą ir lietaus plaunamą altorėlį būtų galima kartais perdažyti.
