Receptas gana paprastas – tegul italai užsiima dizainu ir kai kuriomis smulkmenomis, o techninę dalį gamina amerikiečiai. Panašiai sukurtas naujausias „Jeep Grand Cherokee“ – „Jeep“ kompanija keletą metų priklauso italams „Fiat“, kurie perėmė dalį šių automobilių kūrimo funkcijų. 2010-aisiais pasirodė trečioji „Grand Cherokee“ karta, o šiemet ji buvo atnaujinta. Daugiausia „feisliftas“ palietė būtent automobilio išorę.
Amerikietiškos ir itališkos dvasios derinys yra šis tas naujo automobilių industrijoje. Juolab kad italai niekada negarsėjo visureigiais, o amerikiečiai – elegantiškais automobiliais.
Amerika
Tokių čia nėra ir dėl to „Grand Cherokee“ užsidirba didžiulį pliusą. Atsisėdus į vairuotojo vietą, nesunku išsiaiškinti kiekvieno mygtuko reikšmę, o važiuojant nė viena funkcija nepradeda nervinti savo egzistavimu. Pavyzdžiui, nors džipe yra „Eco“ mygtukas, jis faktiškai nieko nedaro – nėra čia nei „Start-Stop“, nei kitų ekologinių nesąmonių. Ameriką už ekomarazmų vengimą galima įsimylėti.
Pats silpniausias variklis „Grand Cherokee“ gamoje – 250 AG ir 570 Nm išvystantis 3 l V6 dyzelinis motoras. Amerika, ačiū tau dar kartą. Pasaulyje yra labai mažai automobilių, kurių pats silpniausias variklis sugebėtų priremti visų keleivių nugarą numynus akceleratorių. 570 niutonmetrų, kurių pikas pasiekiamas ties 1800 aps./min. ar dar anksčiau, tą sugeba kuo puikiausiai.
Jeigu reikėtų važiuoti tiesiai ir atlikti tik bėgėjimosi bei stabdymo veiksmus, net neįtartum, kad valdai beveik dvi su puse tonos sveriantį monstrą. Apie savo milžinišką masę jis primena tik prireikus atlikti bet kokį staigesnį manevrą.
250 AG yra mažai? „Jeep“ gali pasiūlyti „Grand Cherokee SRT8“ su 6,4 l V8 – 470 AG ir 630 Nm. Nuo nulio iki šimto km/val. – 4,7 sek. Vienintelis greitesnis konkurentas – „Porsche Cayenne Turbo S“. Na, jis ir brangesnis maždaug dvigubai.
Italija
Itališkų genų „Grand Cherokee“ turi. Nors blizgantys 20 colių skersmens ratlankiai primena filmuose matytus juodaodžių rajonus Čikagoje, kitose detalėse galima įžiūrėti ir Italijos kontūrus. Pavyzdžiui, spalvose – „Grand Cherokee“ dažnai iš gamyklos išrieda baltas, pilkas ar mėlynas, eksterjere vyrauja šviesūs atspalviai.
Interjere taip pat nerasi japoniškos eklektikos ar vokiškos nuobodybės. Pradedant nuostabios kokybės odiniais apmušalais (jie – prabangesnėje „Summit“ komplektacijoje), baigiant puikiai atrodančia ir malonia liesti medžio apdaila. Blizgaus „medžio“ (iš tikro – plastiko) apdaila devyniuose iš dešimties automobilių atrodo labai baisiai ir yra geriausias atsakymas į klausimą, ar mašinos savininkas skiria „Lacoste“ nuo „Le Coq Sportif“.
Prabangesniuose automobiliuose situacija kita – čia medis solidus ir nekrenta į akis savo blizgumu bei neakina atspindima šviesa. „Jeep“ variantas – būtent toks.
Bekelė nebūtina
Jeigu „Toyota Land Cruiser“ bekelėje yra nuostabus automobilis, tačiau mieste juo važiuoti ar keliauti užmiesčiu nėra labai malonu, „Jeep Grand Cherokee“ suteikia priešingą įspūdį. Bekelėje jo savybės nėra blogos – vietos, kurios jis neįveiktų, rasti nepavyko, tačiau iki „Land Cruiser“ patikimumo Amerikos italui toloka. Neskubiai judant labai nelygiu keliu, „Jeep“ pakaba skleidžia įvairius bildesius, primenančius „Peugeot“ pakabos garsus Kauno gatvėse. Kaip ir prancūzišku atveju, čia greičiausiai yra detalių specifika ir niekas po vienos kitos duobės nesulūš, tačiau „Grand Cherokee“ maloniau vairuoti ant asfalto, kur jis yra fantastiškas.
Važiuojant leistinu greičiu automagistralėje, susikalbėti su keleiviais salone problemų nekyla ir net balso kelti nereikia. Degalų sąnaudos taip pat negąsdina – 130 km/val. greičiu „Grand Cherokee“ pasitenkina 8-9 litrais dyzelino šimtui kilometrų. Judant 90 km/val., degalų sąnaudos pasiekia tik mažuose hečbekuose išvystamus 5-6 litrų šimtui kilometrų rodmenis. Tai – daugiau nei 2400 kg sveriantis džipas, išvystantis 250 AG/570 Nm ir turintis pretenzijų sutrumpinti kelią važiuojant ne asfaltu.
Nuo asfalto nulipti irgi ne problema – važiavimas žvyrkeliu taip pat vienas malonumas. Pirmas staigesnis posūkis primena fizikinį reiškinį pavadinimu inercija, kurį nemažai padidina automobilio svoris, tačiau visa kita – fantastika. Jokio detalių barškėjimo, jokių pašalinių garsų ar nemalonaus kratymo. Net ir automobilyje, kuris apautas 20 colių skersmens ratlankiais.
Tikslumas
Dar vienas dalykas „Grand Cherokee“ nustebino gerąja prasme. Jo spidometras nemeluoja – rodo GPS navigacijai identišką greitį. Turbūt 99 proc. automobilių spidometro rodomas greitis yra 5-10 proc. didesnis nei GPS. To priežastis paprasta – jeigu automobilis būtų nufotografuotas stacionaraus radaro ir užfiksuotas jo greitis būtų didesnis negu rodomas spidometre, automobilio gamintojo advokatai turėtų daug darbo.
Kai spidometras rodo tokį patį greitį kaip ir GPS, yra nemaža tikimybė, kad spidometro greitis taps mažesnis – pavyzdžiui, sumontavus aukštesnio profilio padangas ar pakeitus ratlankius. Arba elektroninės sistemos išsiderins. „Jeep“ verta palinkėti sėkmės – jos gali prireikti.
Praktikoje toks dalykas – fantastiškas, padedantis ne tik važiuoti greičiau, bet ir tiksliau orientuotis kelyje. Labai įdomu pamatyti veidus besivelkančių pasatų vairuotojų, kurių spidometras rodo 105 km/val., tačiau pats pro jį pravažiuoji bent 20 km/val. greičiau ir stacionarus greičio matuoklis nefotografuoja nė vieno iš mūsų, nors leistinas greitis toje vietoje yra 110 km/val. Kodėl taip yra? Pasato greitis iš tikro nesiekia nei 100 km/val., o stacionarūs greičio matuokliai nesivargina fotografuoti mažiau kaip 20 km/val. greitį viršijančius vairuotojus.
Komentaruose kalbėsiantys apie propagandą viršyti greitį galite ją adresuoti ne šių eilučių autoriui. Žinote, kokia piniginė bauda Lietuvoje už greičio viršijimą iki 10 km/val.? Jokios. Tik įspėjimas.
Panašūs kaip ir tų pasatų vairuotojų veidai žvilgčioja ir į „Jeep Grand Cherokee“ vairuotoją mieste. Tik be nuostabos „kokį antiradarą jis turi?“, o su pagarba: „O čia tai gera mašina“.
