„Volkswagen“ istorija buvo nusėta automobiliais su varikliais gale – „Käfer“, „Karmann Ghia“, „Type 2“, „Type 3“ – visų šių automobilių varikliai buvo gale. Kaip ir „Fiat 500“, „Tucker Torpedo“, „Hillman Imp“, „Chevrolet Corvair“, „Tatra T77“, „DeLorean DMC-12“ ir daugybė kitų automobilių – visus juos išvardinti būtų labai sunku. Tačiau kodėl tokia schema buvo populiari?
Variklis buvo montuojamas išilgai automobilio
Anksčiau automobilių gamintojai siekė, kad mechaniniai mazgai būtų kuo paprastesni. Tai nulėmė ir galine ašimi varomų automobilių populiarumą – mechanizmas yra paprastesnis, kai skirtingos ašys pasidalina skirtingus vaidmenis. Dėl tos pačios priežasties variklis visada buvo montuojamas išilgai automobilio – taip buvo tiesiog paprasčiau.
Montuojant variklį arčiau varomos ašies buvo sutaupoma svorio, o kartu sunkiausias automobilio komponentas ant varomos ašies suteikdavo geresnį sukibimą. Galiausiai, tuometinės automobilių konstrukcijos lėmė, kad gale sumontuotas variklis padėdavo išlaikyti erdvesnį saloną ir didesnę erdvę bagažo skyriuje.
Automobilių su varikliais gale ėmė mažėti
Tačiau nuo maždaug aštuntojo dešimtmečio pabaigos automobilių su varikliais gale ėmė sparčiai mažėti. Taip nutiko dėl keleto priežasčių. Visų pirma, tuo metu daug automobilių jau buvo varomi priekiniais ratais. Ši technologija taip ištobulėjo, kad gamintojams jau nebeatrodė sudėtinga, o įvairiuose bandymuose demonstravo puikias saugumo charakteristikas. Taigi, geresnė vieta varikliui tapo automobilio priekis.
Automobiliai su varikliais gale turėjo kiek keistą svorio pasiskirstymą, kuris užtikrino gerą sukibimą judant iš vietos, tačiau automobilis buvo nestabilus įveikiant posūkius. Automobiliai su varikliais priekyje šiuo požiūriu yra tiesiog saugesni. Tuo pačiu pasikeitė ir konstrukciniai sprendimai, todėl tapo įmanoma išsaugoti erdvę salone ir montuojant variklį priekyje.
Šiais laikais ir daugelis galiniais ratais varomų automobilių turi priekyje sumontuotus variklius. Taip yra todėl, kad automobilių pramonės pajėgumai dabar yra kur kas didesni ir papildomas išlaidas atperka pagerėjusios dinaminės charakteristikos. Sukibimo ieškoma kitais būdais – važiuoklės konstrukcijos ir elektroninių saugumo sistemos sprendimai padeda užtikrinti, kad ratai nesisuks vietoje. Na, o, aišku, geresnis, tolygesnis svorio pasiskirstymas tarp ašių užtikrina automobilio stabilumą įveikiant posūkius.
Kas sieja "Porsche 911" ir "Renault Twingo"?
Tačiau nereikėtų manyti, kad niekas nebegamina automobilių su varikliais gale. Šią tradiciją išlaikė „Porsche 911“, nors ne kartą buvo svarstoma tokios schemos atsisakyti.
Naujas „Renault Twingo“ taip pat turi variklį gale, kaip ir jo broliai iš „Smart“ markės. „Renault Twingo“ yra įdomus pavyzdys, nes šis sprendimas buvo pasirinktas taupant vietos – vėl sugrįžta prie senojo mąstymo. Kita vertus, erdvumo šis sprendimas nesuteikė – „Renault Twingo“ bagažo skyrius yra mažesnis nei šio rinkos segmento lyderių. Gale sumontuotas variklis leido pagerinti vairavimo kampą – „Renault Twingo“ gali apsisukti ir labai siaurose gatvėse.
Tačiau kuri vieta varikliui būtų pati geriausia? Jei žiūrėtume tik į dinamines charakteristikas, tai tikriausiai būtų automobilio centras – kažkur tarp ašių. Tai leidžia išlaikyti gerą balansą, puikias posūkių įveikimo charakteristikas ir šiek tiek sutaupyti svorio. Kartu tai suteikia galimybę automobiliui turėti net du bagažo skyrius, tačiau vietos salone, žinoma, yra mažiau.
