„Į Maču Pikču nevažiavau tyčia – keliaudamas motociklu, noriu pamatyti atokesnes, turistų dar neatrastas vietas. Manau, į Peru dar grįšiu, galbūt su šeima, tuomet ir aplankysiu Maču Pikču, o dabar kelionės tikslas – nesukti gavos dėl karštųjų turistų taškų ir tiesiog važiuoti ten, kur rekomenduoja vietiniai, kur kalnai, dykumos ir vienatvė.
Niekuomet maršruto neplanuoju detaliai, nes žinau, kad kelionės eigoje jis visvien keisis. Važiuojant Andais, buvo įdomu pamatyti senąją tų kraštų kultūrą, indėnus, vilkinčius pončo, lamų bandas... Tiesa, kiek prajuokino, kad net atokiuose regioniuose lamas ganančios močiutės pareigingai dėvėjo veido kaukes“, - juokiasi Laurynas.
Pasak jo, dabar keliauti po Pietų Ameriką – unikalus metas, nes turistų minios dar negrįžo po pandemijos, tad ir vietiniai gyventojai kur kas atviresni keliautojams. Vietoje įkyrių siūlymų ką nors pirkti – svetingumas ir galimybė pažinti tikrąją, masinį turizmą pamiršusią kultūrą.
Bolivijos druskos dykynės
Palikęs Peru, Laurynas kirto Bolivijos sieną ties Titikakos ežeru. Ir vėl neapsieita be nuotykių – būtent tuo metu baigėsi amerikietiška Lauryno motociklo registracija, tad jam teko čia pat pasienyje pasikeisti numerius.
„Išsiregistravau iš Peru, sustojau niekieno žemėje ir pasikeičiau naujus numerius. Viskas praėjo sklandžiai, bet prisipažįstu, buvo kiek nejauku keisti numerius tarp aplink zujančių kareivių ir policijos pareigūnų“, - prisimena Laurynas.
Bolivijoje keliautojas aplankė sostinę La Pazą, netoli kurios Andų šlaitais vingiuoja garsusis Mirties kelias. Turintis vieno pavojingiausių pasaulio kelių reputaciją, Mirties kelias yra siauras, neasfaltuotas kalnų maršrutas, dažnai vedantis prie pat pavojingų bedugnių krašto ir nusėtas kryžiais, ženklinančiais kelyje žuvusių vietas. Kadaise tai buvo vienintelis kelias, jungiantis Bolivijos sostinę su džiunglėmis apaugusiomis žemumomis.
„Dabar yra nutiestas naujas, asfaltuotas kelias, kuriuo nusileidau žemyn, o tuomet apsisukau ir atgal į La Pazą patraukiau senuoju Mirties keliu. Jis tikrai įspūdingas: prarajos, debesų gaubiami kalnai, kriokliai, krentantys tiesiai ant galvos... Užtrukau tris ar keturias valandas, nes neskubėjau, norėjau pasimėgauti vaizdais – jaučiausi tarsi Avataro filme. Ar tai tikrai pavojingiausias kelias pasaulyje? Ne, žinoma, kad ne – Peru Anduose, pavyzdžiui, Huarascan regione, yra kur kas pavojingesnių kelių, tačiau Mirties kelias yra tikrai nepamirštamas dėl fantastiškų vaizdų“.
La Paze netyčiomis patekęs į vietinę karnavalo šventę El Alto rajone, Laurynas sako, jog jautėsi taip, lyg į jį, raitą ant didžiulio GS motociklo, vietiniai žiūrėjo lyg į ateivį.
„Bolivijoje, priešingai nei Ekvadore ar Peru, nesutikau nei vieno vakariečio keliautojo motociklu. Apskritai Bolivija man pasirodė mažiau draugiška, nei Peru – buvo toks jausmas, kad boliviečiai kiek uždaresni, ne tiek linkę bendrauti. Įvažiuoti į Boliviją taip pat sunkiau, o ir degalinėse gauti benzino ne taip paprasta: čia vietiniams benzinas subsidijuojamas, o užsieniečiams reikia mokėti daugiau, ir degalinių darbuotojai dažnai tiesiog nenori prasidėti su kitokiomis sąskaitomis. Ne kartą teko ilgai įtikinėti, kad gaučiau degalų, tačiau pavyko. Su gėlėmis Bolivijoje niekas nelaukia, bet kiekviena šalis skirtinga ir visa tai – kelionės dalis“, - sako Laurynas.
Tačiau nors boliviečiai nepasirodė itin svetingi, Lauryną pakerėjo šalies gamta.
„Pasiekęs Ujunio druskos dykumą – tokio dydžio, jog ji matosi iš kosmoso – aplankiau druskos muziejų ir važinėjausi per pačią dykumą, o tai buvo tikrai nepakartojama patirtis. Druskos dykynėje horizontas tarsi susilieja su pačia dykuma... toks jausmas, kad važiuoji jūra“,- įspūdžiais dalijosi keliautojas.
Paskutinė stotelė: Argentina
Boliviją palikti buvo kiek sudėtingiau, nei Peru: iš pradžių pasienio pareigūnai atsisakė Lauryną išleisti, mat neveikė jų kompiuterių sistema.
„Bandžiau ir gražiuoju šnekėti, ir ginčytis, tačiau likau nieko nepešęs – teko grįžti į pasienį kitą dieną. Nejaučiau streso – ilgiau keliaujant, tokie dalykai tiesiog tampa norma, ir į viską reaguoji ramiai.
Ryte iš Bolivijos ištrūkau, bet turėjau problemų Argentinos pusėje, nes pasieniečiai nenorėjo manęs įsileisti be vietinio draudimo. Turėjau palikti motociklą prie sienos, sėsti į taksi ir ieškoti draudimo La Quiaca miestelyje, kur per iOverlander aplikaciją radau, kaip rasti draudimą internetu. Gavęs jį, grįžau į muitinę ir galiausiai kirtau Argentinos sieną“, - pasakoja Laurynas.
Argentinoje, pasak jo, laukė visai kita atmosfera – spalvingi kalnai, lygūs keliai, modernios degalinės ir besišypsantys vietiniai.
„Argentina nuo Bolivijos skiriasi lyg diena nuo nakties“, - prisimena Laurynas.
Palikęs motociklą Saltos mieste, Laurynas kol kas iškeliauja namo, tačiau į Argentiną ketina grįžti jau gruodžio mėnesį ir tęsti kelionę toliau.
„Kirsiu sieną į Čilę, galbūt vėliau keliausiu link Ugnies Žemės ir Ušuajos. Kiekvieną kartą motociklą palieku vis toliau ir toliau nuo namų – iš pradžių Meksikoje, kur skrydis trumpas, paskui Panamoje, Peru, dabar – Saltoje... Smagus jausmas.
Kas bus, baigus Pietų Amerikos atkarpą? Tiesą sakant, dar nežinau: iš pradžių planavau motociklą siųstis į Europą, kirsti Centrinę Aziją, Mongoliją, Rusiją ir tuomet per Aliaską grįžti namo, tačiau dabar, akivaizdu, Rusija – ne ta šalis, kur norisi keliauti. Tad galbūt parduosiu šį motociklą Čilėje ir nusipirksiu kitą Europoje ar Azijoje – yra minčių apie Royal Enfield Himalayan – bet, tiesą sakant, nesvarbu, kokį planą sugalvoju būdamas namie. Kelyje viskas pasikeičia. Kai keliauji vienas, nesunku improvizuoti, keisti planus ir tiesiog plaukti pasroviui.
Kas žino, galbūt vėl grįšiu į Pietų Ameriką, ypač Peru, kur man be galo patiko ir kur dar yra tikrai ką pamatyti. Apskritai man Pietų Amerika toks kontinentas, kurį norisi tyrinėti kur kas ilgiau“.
