 |
| Asmeninio archyvo nuotr./Vytenis Kudarauskas |
Tiems, kam automobilis daugiau nei daiktas keliauti iš taško A į tašką B, dažniausiai renkasi ką nors labiau išraiškingo. Nenoriu per daug girti savo „Alfa Romeo 147“, tačiau tai, mano manymu, gražiausias to laikmečio, tokios klasės automobilis. Išraiškingos linijos, galiniame statramstyje paslėptos durų atidarymo rankenėlės, trikampės radiatoriaus grotelės priekyje – atrodo savotiškai, gal ne itin praktiškai, tačiau patraukliai. Kaip tuo tarpu atrodo to meto japoniški „Toyota Corolla“, „Honda Civic“ ar „Mazda 323“. Na... Tiesiog automobiliai ir tiek. Labai ūkiški ir be jokio polėkio. Pasižiūri ir nusisuki, nes tai tas pats kas žiūrėti į plytą. Bet šiandien situacija visai kita ir velniai rautų, pagaliau jie turi veidą!
Kol nepasipylė komentarai apie mano skonį, skubu pereiti į gynybą, sakydamas, kad dizainas – skonio reikalas. Tačiau nemanau, kad yra tokių, kurie nesutiks, kad iki šiol, japoniški automobiliai buvo tikrai nuobodūs. Pakanka pažiūrėti į japoniškus automobilius, kai šalia jų važiuoja prancūziški ar itališki meno kūriniai ir supranti, kad taip, nieko ypatingo. Bet jau keletą metų, japonai atkakliai ieško savo veido ir manau jį surado. Jeigu klaustumėte, kas visa tai pradėjo, atsakyčiau, kad 2002-iais metais į gatves išriedėję „Mazda 6“ ir „Honda Accord“. „Mazda 6“ nuo savo pirmtako „626“ skiriasi kaip diena ir naktis. Solidžios ir grakščios linijos, malonūs, bet per daug neiššaukiantys žibintai sukuria vientisumą. Tuo tarpu „Honda Accord“ kiek piktokas, agresyvus ir dinamiškas automobilis, visiška priešingybė pirmtakui.
 |
| Komandos nuotr./„Torlina – Martin Sport“ komandos „Honda Civic Type-R“ |
Tačiau visišku sprogimu japoniško dizaino istorijoje laikyčiau aštuntosios kartos „Honda Civic“. Jis sukėlė begalę kalbų ir diskusijų. Anksčiau šio automobilio niekas nepastebėdavo, o štai dabar – BAM! Kaip žaibas iš giedro dangaus. Žinoma daugiausiai kalbų ir spėlionių buvo tuomet, kai japonai pristatė šio automobilio koncepciją. Tuomet daugelis kraipė galvas ir kalbėjo, kad taip, kaip studijinė versija, tai gražu, bet niekas netikėjo pažadais, kad japonai viską perkelti į serijinį automobilį. Bet jie perkėlė ir tai buvo daugiau nei netikėta. Prieš tai buvęs „Civic“ atrodė lyg medžio pliauska. Toks netašytas stuobrys, kai tuo tarpu naujasis, kaip ateivis. Naujas, nematytas, neištirtas ir keliantis nuostabą. Tikiu, kad tuomet tiek italai, tiek prancūzai pradėjo krapštinėti galvas ir gerdami vyną galvojo, ką teks daryti jiems.
Ir čia dar ne viskas. Atkreipkite dėmesį į naujausius „Lexus“. Anksčiau jie prabangą kopijavo iš vokiečių ir kai kurie modeliai priminė „Mercedes-Benz“. O kas vyksta dabar? Visiškai kitoks veidas. Paimkime naująjį LS sedaną. Taikli solidumo ir dinamikos proporcija. Tiesiog puikiai sudėlioti ingridientai. Nors seniau agresija ir solidumu labiau pasižymėjo BMW, tačiau japonai atardo naują receptūrą. Skonis panašus, bet tuo pačiu ir visiškai kitoks. Labiau primena suši, nei neaiškios kilmės dešrelę. Ir tai veikia. Jau kuris laikas vokiečiai už galvų susiėmę stebi kas vyksta japonų dirbtuvėse ir ieško naujų prieskonių savo dizainui, tačiau konkurencija šiuo metu labai stipri ir kai kas išaugino savo vardą greičiau nei tikėtasi.
Pamenu, kai ne kartą su draugais pamatę „Mitsubishi Lancer Evo“ kiek išsižiodavom ir sakydavom: „Va čia tai aparatas“. Bet sakydavom tikrai ne dėl to, kad jis traukė akį savo išvaizda. Tiesiog žinojom kas slepiasi po variklio dangčiu. Bet paskutinės kartos „Lancer“ priverčia atvėpti žabtus ne tik dėl techninių charakteristikų, bet ir dėl išvaizdos. Piktas, labai piktas priekis. Susiraukęs ir grasinantis tau įkast jei nepasitrauksi. Pagaliau, automobilis parodė koks agresyvus jis yra iš tikrųjų. Dabar jis ne tik garsiai ir agresyviai kalba, stipriai smogia, tačiau ir atrodo kaip tas, kurio tu nenorėtum sutikti naktį prie šviesoforo. Pagaliau automobilis parodo, kad su juo juokauti neverta.
 |
| Gamintojo nuotr./„Nissan Juke Ministry of Sound“ |
Ne ką blogiau atrodo ir „Nissan“, šalia kitų japoniškų automobilių. Pavyzdžiui „Juke“. Daugelis jį pašaipiai vadina „joke“ (juokelis). Taip, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad automobilis turi per daug žibintų. Bet po kurio laiko, akis pripranta ir priimi jo išvaizdą kaip normą. Tai kas iš pradžių atrodė keistai, dabar šimtais važinėja gatvėmis. Kai pasirodė šis automobilis, tikriausiai mažai kas būtų pasakęs, kad jis taps toks populiarus. Ne... Fui... Pažiūrėkit kaip jis atrodo! Visa tai skambėjo labiau su pajuoka, bet dabar viskas kitaip.
Grįžtant prie „aparatų“ temos, „Nissan“ taip pat tokių turėjo praeityje. Kas nežino „Nissan Skyline GT-R 34“? Tie kas domisi sportiniais automobiliai jau šaukia, „Aš žinau, žinau!“. Ir aš žinau šį automobilis, bet čia kartojasi „Lancer Evo“ istorija. Žandikaulis, pamačius jį, leisdavosi žemyn labiau dėl to, kad tai egzotiškas ir galingas automobilis. Bet paskutinysis GT-R turi tikrą rytų kovos menų kovotojo veidą. Siauri žibintai ir lyg „Banzaaaaaaaaaai“ šaukiančios radiatoriaus grotelės. Lengvas šiurpuliukas nubėga jau ne tik išgirdus, bet ir pamačius šį automobilį. Pagaliau jis tapo žinomas ne tik dėl to, kad gali sudoroti „Porsche 911“, bet ir todėl, kad naktimis jį bijo sapnuoti vaikai.
 |
| Gamintojo nuotr./Naujasis „Toyota Auris“ |
Iš po skverno traukiu dar vieną automobilį. Tai naujoji „Toyota Auris“. Puikiai pamenu, kai pirmosios kartos modelis pakeitė iki tol gerai žinomą „Corolla“ vardą. Tuomet lyg ir buvo kalbama, kad naujas vardas parodo naują automobilio veidą. Aha, parodykit per kurią vietą? Kaip buvo nuobodybė taip ir liko. Na gerai, rankinio stabdžio rankena kiek kitokia. Taip, dėl to tikrai verta keisti pavadinimą... Bet štai naujasis modelis privertė suabejoti, ar čia tikrai „Auris“. Tikrų tikriausia reinkarnacija. Aštrus priekis, toks kaip „wasabi“ padažas. Galinę dalį taip pat puošia įkypų ir aštrių formų žibintai. Ankstesnės kartos „Auris“ buvo tiesiog suši, tuo tarpu dabartinis, suši su „wasabi“ padažu. Ne, ne visiem tai patiks, bet kita vertus, „Toyota“ automobiliams, kaip ir daugeliui kitų japoniškų keturračių, trūko tik išraiškingumo, subtilaus ir savito skonio. Drįstu teigti, kad japoniški automobiliai jį jau turi. Tai jau nebe kasdienės duonos skonis, tačiau kai kas tikrai savotiško.
